Nepaisant dažnų ciniškų komentarų apie politinį gyvenimą, vis tiek turime kultūringo elgesio, lyderystės, garbės standartų laikymosi lūkestį iš demokratiškai renkamų atstovų. Rutiniški pasipiktinimai viešojoje erdvėje nederamu politikų elgesiu tą patvirtina. Tokį patį lūkestį turėjo ir senesnių už modernią demokratiją santvarkų gyventojai.
Siekiai, kad valdovai gebėtų valdyti, prisiimtų atsakomybę už savo veiksmus ir tarnautų visuminiams, o ne daliniams interesams, yra užkoduoti europietiškoje politinėje vaizduotėje. Problema visuomet buvo tų lūkesčių įgyvendinimas, nes, kaip yra sakęs Denis Diderot, kad dorybė yra geras dalykas, sutaria tiek niekšai, tiek kilnieji. Dėl šios priežasties svarbu kelti klausimą, kokie instituciniai mechanizmai reguliuoja politikų dorybingumą ir kaip sėkmingai jie veikia moderniose valstybėse.
Demokratijose įprasta apsikiaulinusius politikus bausti viešu smerkimu ar teisiniais skundais, tikintis, kad tai išklibins rinkėjų tiems politikams suteiktą teisę valdyti. Kartais tai pavyksta, kartais – ne; bet bendrąja prasme vien sankcionuojantys mechanizmai valdovų dorybingumo neužtikrina. Politikų jautrumas pasmerkimui tiesiogiai priklauso nuo gėdos turėjimo, o teisinės pasekmės – nuo finansinių pajėgumų brangiai bylinėtis. Abiem atvejais galimybės išvengti bausmės lieka nemažos.
Demokratijose politinės dorybės palaikymas suvedamas į elgesį sankcionuojančius mechanizmus, bet ne į elgesį motyvuojančius. Išrinktiems politikams šioje santvarkoje dažniausiai būna aišku, kuo jie rizikuoja netinkamu elgesiu; bet visiškai neaišku, koks politinis apdovanojimas laukia už dorybingumą. Luominėje visuomenėje toks atpildas buvo suprantamas socialinio prestižo ir didesnių privilegijų forma ir tai motyvuodavo politinės klasės narius stengtis. Bajoro viešą elgesį formavo ne vien bausmės ar gėdos baimė, bet ir galimybė sulaukti didesnio pagyrimo, šlovės ir taip padidinti savo socialinę įtaką. Demokratinės visuomenės yra grįstos piliečių lygybe ir panašaus dorybingumą motyvuojančio mechanizmo nesukuria. Jose politikus vertina skaitlingos rinkėjų masės, o nebe specifiniais garbės kodeksais apibrėžti luomai. Begėdis ir nuteistas politikas demokratijose neretai išlaiko ar net sustiprina savo galią, nes apie jo vertę sprendžia socialinių vaidmenų ir privilegijų nepripažįstanti piliečių masė. Tiesiog santvarka pakankamai nemotyvuoja politikų elgtis dorybingai, nes nesiūlo jokio prizo už tokį elgesį.
Dabartinių visuomenių didelė problema yra nesukūrimas efektyvių mechanizmų, kurie motyvuotų išrinktus politikus elgtis garbingai.
Viena iliustratyviausių nedemokratinių socialinių praktikų, skirtų reguliuoti valdančiojo luomo narių elgesį, buvo dvikova. Stipriai ritualizuota ir kodeksais reguliuojama smurtinė praktika spręsti ginčams tarp to paties socialinio statuso žmonių egzistavo kone per visą ikidemokratinę Europos istoriją. Nors dvikovas smerkė ir draudė tiek Bažnyčia, tiek pasaulietiniai valdovai (ypač kryptingai nuo maždaug 16 a.), jos egzistavo iki pat 19 a. pab. ar net 20 a. pr. Tokį šios socialinės praktikos gajumą politinėje teorijoje įprasta aiškinti jos funkciniu reikalingumu palaikant stipriai hierarchizuotų visuomenių veikimą. Dvikova reiškė viešą parodymą, kad dalyviai veikiau rizikuos gyvybe nei leis abejoti jų socialiniu statusu ir teise į turimas privilegijas. Dvikovos skirtumas nuo visų kitų buitinių smurto rūšių yra jos atlikta integracinė socialinė funkcija. Per šią praktiką būdavo patvirtinamas dalyvių statusas visuomenėje ir savo luomo žmonių pripažinimas. Anot filosofo Kwane`ės Appiah`os, dvikova kaip socialinis mechanizmas veikė tol, kol visuomenė buvo susluoksniuota į luomus, ir tik piliečių lygybės įtvirtinimas padarė šią praktiką vulgarią ir beprasmę.
Neverta kartoti per daugybę amžių jau išsakytos moralinės ir racionalistinės kritikos dvikovoms (galima tik paminėti, kad Abiejų Tautų Respublikos laikais tai buvo vienas iš politinio chaoso šalyje šaltinių), įdomiau prisiminti dabar aktualų šios išnykusios praktikos privalumą – tai, kad dvikovos galimybė motyvavo politinę klasę elgtis atsakingai. Būtinybė patvirtinti teisę į savo turimas privilegijas, net rizikuojant gyvybe, skatino politikus stengtis ir jausti atsakomybę už savo elgesį. Dvikova, kaip viena iš garbės kodekso praktikų, ne vien reiškė galimą sankciją už nebajorišką elgesį, bet ir nurodė socialinį atlygį už dorybingumą.
Dabartinių visuomenių didelė problema yra nesukūrimas efektyvių mechanizmų, kurie motyvuotų išrinktus politikus elgtis garbingai. Anot Charles`io de Montesquieu, respublikinių santvarkų pagrindinis trūkumas tas, kad jose atsiranda negabių ir atsitiktinių valdovų perteklius. Garbės nebuvimas yra didelė nelaimė demokratijoms dėl to, kad nebelieka paskatų valdančiajam elitui elgtis kilniai. Dvikova buvo viena iš praktikų, kurios tas paskatas įtvirtino. Jeigu dvikovos galimybė priverstų demokratus mažiau pliurpti ir dozuoti savo chamišką elgesį viešumoje, tuomet taptų lengviau pakęsti ir tam tikras jų privilegijas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
