Jau daugiau nei kelis amžius įprastas Europoje kylančių karų pateisinimo būdas – deklaruojamas taikos siekis. Prie derybų stalo susėdusias karo šalis – agresorius, aukas, pašalinius stebėtojus ir pasipinigautojus iš karo – skiria daugybė dalykų, bet beveik visais atvejais visi sutaria, kad nori taikos.
Tai liūdnai paradoksalus Immanuelio Kanto suformuluotos „amžinosios taikos“ idėjos palikimas, kad kiekviena nauja agresija tapo pateisinama nurodant į taiką kaip savitikslę. Taikos siekis tapo būtinu politinio kalbėjimo priežodžiu, vis dažniau mažai ką turinčio bendra su konkrečia politine karo situacija ir jos priežastimis. Blogesnė tendencija, kad taikos retorika ir jos brukimas tapo karus kurstančiu ir jų žiaurumo lygį didinančiu veiksniu.
Praeitą savaitę Prancūzijos viešojoje erdvėje kilo smarki pasipiktinimo banga generolu Fabienu Mandonu, kuris viešai pasakė, kad valios kariauti ir rizikuoti savo vaikų gyvybėmis neturėjimas yra didžiausia jo šalies silpnybė priešų akivaizdoje. Tokia iš pažiūros rami ir sveiku protu pagrįsta mintis sukėlė dramatiškas politikų reakcijas, kaltinant generolą karo kurstymu ir taikos pamynimu. Reakcija ne tik neadekvati, bet ir pavojinga, nes parsidavėliškumas priešui nupudruojamas kaip moralinė laikysena.
Piktavališko taikos kurstymo pavyzdys yra pastarosiomis dienomis paviešintas Jungtinių Amerikos Valstijų suokalbis su Rusija dėl Ukrainos pavergimo, kuris ciniškai vadinamas taikos planu. Čia du didžiausi pasaulyje pastarojo meto karų kėlėjai dalinasi užpultos valstybės suverenumą, teritoriją bei resursus ir tą vadina taikos pastangomis. Plano punktas dėl karo nusikaltimų Ukrainoje amnestijos ypač barbariškas – juo paneigiama bet kokia moralinė nusikaltimų vertinimo pusė politikoje.
Pasikartojantys pastarojo meto pavyzdžiai rodo, kad deklaratyvus taikos siekis tik įtvirtina amoralumą karo situacijose.
Abu paminėti taikos kurstymo pavyzdžiai yra amoralūs ir pavojingi dėl trijų priežasčių:
Pirma, jie politinę tikrovę pajungia tikybinei ir todėl iracionaliai / nesufalsifikuojamai idėjai – taikai. Karo dalyviai iš konkrečiose aplinkybėse veikiančių politinių priešų tampa taikos priešais. Neutralizuojama galimybė racionaliai vertinti ir spręsti karų priežastis, jeigu jos suvedamos į vieną pseudomoralinį argumentą. Taikos deklaravimu susiaurinama galimybė vertinti karą teisingumo ar garbės dimensijomis.
Antra, taikos kurstymas silpnina valstybių valią gintis, nes neleidžia net įvardyti politinio priešo. Net agresoriaus įvardijimas tampa viešu skandalu ir sukelia moralizavimo reakciją. Pavojumi ir blogiu tampa pati karo situacija, o ne tą karą keliantis priešas. Neįvardijus priešo, nelabai išeina ir surasti valios nuo jo gintis.
Trečia, taikos kurstymas išblukina moralinio vertinimo galimybę karo aplinkybėms ir nusikaltimams. Daklaratyvi taika tampa kompleksinio moralinio vertinimo pakaitalu, dėl to nebeišeina įvardyti nusikaltimų ir pasmerkti nusikaltėlių. Suponuojama, kad taikos siekis subordinuoja ir pašalina bet kokias kitas moralinio vertinimo galimybes. Tokią moraliai vienmatišką taiką lydi pasyvumas, bejėgiškumo ir kaltės retorika, viktimizacija, o jos rezultatas – purvini komerciniai sandoriai, begalinės diskusijos ir atviros pašaipos iš teisingumo ir moralės politikoje. Neatsitiktinai barbariškų karo nusikaltimų amnestiją Ukrainoje ar kituose kariniuose konfliktuose mėginama įpiršti kaip kompromisą dėl taikos.
Taikos kurstytojo tipažo atitikmuo literatūroje būtų „Žiedų valdovo“ personažas Grima Kirminliežuvis (angl. Grima Wormtongue), kuris priešų žlugdomos karalystės vergiškumą teisina taikos siekiu. Karo kurstytojai ir taikos kurstytojai – vienodai amoralūs ir pavojingi, kai iškelia savo turimus tikybinius teiginius aukščiau politinės situacijos supratimo. Negebant racionaliai suvokti karo ir įvardinti politinio priešo, pametama visą modernią Europos civilizaciją klijuojanti intencija dėti moralinį apynasrį politikai. Pasikartojantys pastarojo meto pavyzdžiai rodo, kad deklaratyvus taikos siekis tik įtvirtina amoralumą karo situacijose. Yra geresnių literatūrinių personažų, į kuriuos galima būtų lygiuotis, nei minėtas taikos kurstytojas Grima.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
