Praeitą savaitę paskelbta naujoji Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinio saugumo strategija (toliau – Strategija) koncentruotai apibendrino jau beveik metus besitęsiančią antieuropietišką JAV politiką. Komentuodamas jos turinį Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas prieš porą dienų pareiškė, kad amerikietiškos taikos (Pax Americana) epocha baigėsi ir Europa lieka viena. Šalia emocinių vertinimų verta detaliau pažiūrėti, kaip JAV politikos formuotojai supranta Europą ir apibrėžia santykius su ja.
Net paviršutiniška Strategijos dokumento analizė palieka mažai vietos dviprasmybėms. Rusija jame paminėta 10 kartų, Kinija – 21 kartą; Europa – net 49 kartus (visada tik negatyviame arba moralizuojančiame kontekste). Pažymėtina, kad Strategijoje itin subtiliai kalbama apie Kiniją; o apie Rusiją – išvis beveik nieko nesakoma, ji vos paminima neutraliame kontekste.
Nors neutralus teksto stilius ir vengimas įvardyti savo priešus yra būdingas oficialiems dokumentams, tai nepaaiškina agresyviai kritiško tono apibrėžiant savo formalius sąjungininkus. Strategijos dalis apie Europą stiliaus požiūriu panašesnė į emocingą kraštutinės dešinės pamfletą socialiniame tinkle nei į rimtą dokumentą. Matosi didelis kontrastas nuo neutralaus stiliaus, kuriuo tekste kalbama apie Kiniją ar Rusiją. Tai rodo, kad Strategija yra ne vien politinės darbotvarkės dokumentas, bet ir ideologinis manifestas.
Turinio prasme apie Europą dokumente kalbama nenuosekliai, nelabai skiriant Europą kaip politinę sąjungą nuo Europos kaip atskirų valstybių visumos. Bendras bruožas – tai, kad Europa beveik nevadinama Amerikos sąjungininke ar partnere. Strategijoje atsikartojantys Europai priskiriami bruožai yra vertybiniai, o ne faktiniai: politinis silpnumas, kultūrinis sugedimas, civilizacinis nuosmukis ir pažeidžiamumas, strateginis nesavarankiškumas. Deklaruojamas siekis „taisyti Europos projektą“ pagal JAV ideologinį modelį gana tiesiogiai nurodo ketinimą kištis į Europos valstybių vidaus politiką ir demokratinius rinkimus. Strategijoje tarp kitų dalykų Europa kaltinama cenzūra, žodžio laisvės varžymu ir politinės opozicijos engimu. Nieko panašaus neteigiama apie Kiniją ar Rusiją. Tekste ne kartą apeliuojama į amerikiečiams istoriškai artimą Monroe doktriną ir hegemonijos Vakariniame pusrutulyje siekį.
Nors Strategijos turinys ir stilius mažai kuo skiriasi nuo viceprezidento JD Vance`o klouniškų tiradų vasarį Miunchene, pagrindinis skirtumas – tai, kad dabar tai oficiali valstybės darbotvarkė. Atsiribojant nuo emocijų ir vertinant vien dokumento turinį, gana akivaizdu, kad Amerikos politiniam elitui Europa atrodo kaip didesnis idėjinis priešas nei Rusija ar Kinija.
Atsiribojant nuo emocijų ir vertinant vien dokumento turinį, gana akivaizdu, kad Amerikos politiniam elitui Europa atrodo kaip didesnis idėjinis priešas nei Rusija ar Kinija.
Europos lyderių reakcija į Strategijoje deklaruojamą naują santykių su JAV pobūdį yra keistai nerealistiška ir pasyvi. Viešas komunikavimas, kad transatlantinė partnerystė yra svarbi, kai amerikiečių elitas atvirai teigia priešingą dalyką, vis labiau atrodo kaip nesusipratimas. Optimistinės viltys, kad bus galima tyliai išlaukti D.Trumpą, kol jo rėmėjai pralaimės rinkimus, yra netikęs pagrindas formuoti tvarią politiką. Priešiškumas Europai yra struktūrinis, ilgalaikis JAV elito pasaulėžiūros pokytis, o ne vien D.Trumpo momentas. Amerikiečiai performulavo savo nacionalinių interesų sampratą, kuri buvo apystabilė 80 metų ir Europa čia nebėra nacionalinio intereso dalis ar reikalinga sąjungininkė. Kol Europos šalių lyderiai nesugebės racionaliai iškomunikuoti visuomenėms, kad likome vieni, be draugų, tol nebus gebėjimo mobilizuoti turimus tikrai didelius resursus savigynai.
Lietuvos politikams būdingi šabloniniai ir metai iš metų viešai kartojami paraginimai nekreipti dėmesio į priešiškus signalus iš JAV – itin neatsakingi. Jie vėl skamba vertinant naująją JAV Strategiją. Be racionalių idėjų, tik su tingiais liaudies išminties vertais komunikaciniais perlais (pvz., „Europa silpna“, „pakalbėkime, ką mes per paskutinius dešimtmečius darėme blogai“, „neskubėkime vertinti“) neįmanoma kurti efektyvios užsienio politikos. Dar blogesnis yra šios slopinančios komunikacijos paternalistinis ir auditorijos intelekto negerbiantis tonas. Puikus to pavyzdys buvo „NATO smegenų mirties“ tezė, kuri Lietuvoje 2019 metais sukėlė politikų ir apžvalgininkų pasipiktinimo bangą, bet tapo išsipildančia pranašyste.
Transatlantinė partnerystė neturėtų būti vienkrypte transatlantine priklausomybe. Europos autonominės gynybos sąjungos kūrimas jau nebe teorinė diskusija – tai praktinė būtinybė. Pax Americana pabaiga turi tapti suverenios Europos pradžia.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
