It iš Molière`o komedijos nužengusiam personažui tapus Lietuvos kultūros ministru kilo dalies visuomenės pasipiktinimas. Tą ministrą parinkęs vietinis motorburnis politikas pareiškė, kad protestai neverti dėmesio, o nepatenkinti kultūros srities žmonės „tegul atsistatydina, norinčiųjų eilė stovės“ (09.26 LRT).
Kitaip tariant, jis pateikė demokratinės galios argumentą apibrėžti kultūrai: mus išrinko – mes ir pasakysime, kas yra kultūra. *Konceptualiai pasikabinėjus prie tokio teiginio, nesunku pamatyti, kad galios ir kultūros supriešinimas yra rizikingas tą teigiančiam politikui, nes paneigia jo paties galios pozicijos racionalumą, o tokiu būdu ir demokratinės visuomenės lojalumą tai jo pozicijai. Tai panašu į situaciją, kai pjauni šaką, ant kurios ir sėdi. Bet tiek gilintis į prasmes čia net nereikia, nes, kaip yra pasakęs Georgas Hegelis: „Neverta ieškoti ryšio tarp dviejų minčių ten, kur nėra nė vienos.“
Cinišku požiūriu į kultūrą nepatenkinti žmonės nebuvo įtikinti galios argumentu, bet, savo nelaimei, pradėjo veltis į klampius svarstymus apie tai, kas yra, o kas nėra kultūra; taip pat apie tai, kokių kompetencijų jai reikia. Taip pametama iš akių politinė problema – kad demokratijose galią gauna barbarai. Daug kalbama apie kultūros karus (jie rutiniškai atpažįstami iš viešų ginčų dėl paminklų, lentelių ir atminties), bet nepakankamai kalbama apie karus dėl civilizuotumo išlaikymo. Mieliau kalbama apie politinę kultūrą, o ne apie civilizuotą politiką. Įdomu iškelti klausimą, kodėl ginčuose dėl kultūros mažai figūruoja civilizacijos ir civilizuotumo argumentai.
Kultūros srities įtraukimas į valstybės administracinį aparatą turi ilgą istoriją (bent nuo 18 a. pab.), bet tik nuo 20 a. antros pusės kultūra demokratinėse valstybėje buvo patalpinta į atskiras ministerijas. Politinei teorijai politikos ir kultūros sričių persidengimas nėra jokia naujiena. Jis ypač natūralus valstybėse kaip Lietuva, kuriose moderni politikos samprata istoriškai formavosi kultūriniu pagrindu, ir todėl įsivaizduoti nepolitinę ar nepolitizuotą kultūros sritį jose yra sunku. Normatyvinių teiginių viešojoje erdvėje apie poreikį nepolitizuoti kultūros vis pasigirsta, bet yra vertinami veikiau kaip retorinė priemonė nei kaip rimtas argumentas.
Du sociologijos mokslo kūrėjai Maxas Weberis ir Émile`is Durkheimas Pirmojo pasaulinio karo metu atidėjo į šalį mokslinį neutralumą ir aktyviai palaikė savo tarpusavyje kariaujančias valstybes. M. Weberis savo patriotinę laikyseną grindė Vokietijos kultūros išlikimo argumentu. Tuo tarpu, E. Durkheimas matė Prancūzijos kovą kaip civilizacinę misiją. Nors to karo baigtį lėmė ne mokslininkų argumentai, bet kultūros ir civilizacijos sąvokų naudojimas karo kontekste buvo iškalbingas. Kultūra yra istoriškai susiformavęs konkrečios valstybės vidinis intelektualinis ir etinis turinys, jos unikalių vertybių sritis, formuojanti etinius reikalavimus politikai ir nusakanti gyvenimo valstybėje prasmę jos piliečiams. Tuo tarpu civilizacija nusako universalų žmonijos progresą, racionalumą ir moralės standartus. Civilizuotumas yra matomas kaip alternatyva tamsumui, agresijai, iracionalumui ir atsilikimui. Bendrąja prasme, kultūra – patogesnė sąvoka pagrįsti valstybės ir demokratinio valdymo racionalumą, tačiau civilizacija – patogesnė sąvoka, norint suformuluoti moralinį argumentą, identifikuoti ir pasmerkti barbarybę.
Civilizacija yra platesnė ir didesnį moralinį krūvį turinti sąvoka nei kultūra, ir todėl geriau tinka atmesti politiškai pavojingą ir amoralų elgesį. Kita vertus, civilizacijos sąvokos universalumas mažiau tinka racionaliai aiškinti demokratinį režimą, nei leidžia kultūros sąvoka, todėl natūralu, kad ministerijos būna tik pastarajai. Praktinė problema atsiranda tada, kai demokratiškai išrenkami necivilizuoti žmonės, o esamas kultūrinis žodynas neleidžia jų efektyviai atpažinti. Kai institucija ar ją užvaldę politikai yra amoralūs, kultūros sąvoka sunkiau leidžia suformuluoti moralinį argumentą. Tokioje situacijoje problema ne tų politikų kultūros stoka (juk jie padainuoja duše, pacituoja Platoną, kažką tapo garaže ar kur lifte ant sienos), problema – jų barbarybė, kurios vien kultūros priemonėmis neišgydysi.
Atpažinti ir atmesti barbarybei kultūros sąvoka nėra efektyvi. Politiko chamizmą, blogą skonį, mažaraštystę ir bendrą dvasinį resentimentą vertinant tik kaip to žmogaus kultūros stokos požymius, suponuojame, kad juos galima potencialiai ištaisyti. Barbarybės apraiškas suvedus į kultūros ir švietimo problemas, jos tampa efektyviau administruojamos. Taip geriau įtvirtinamas demokratinio egalitarizmo principas, bet išblukinamas moralinis argumentas prieš politinį piktnaudžiavimą. Kai problema – ne politiko racionalumo trūkumas, o jo panieka racionalumui, tada turime reikalą ne su tiesiog nekultūringu žmogumi, o su barbaru.
Dėl savo nepagydomumo biurokratinėmis priemonėmis barbarybė yra didesnio masto politinė problema nei kultūros stoka. Jai atpažinti reikalinga civilizacijos sąvoka, kuri geriau tinka mobilizuoti žmones politiniam veiksmui nei kultūra. Kai barbarai už vartų, ne metas su jais diskutuoti apie kultūrą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
