Liepos pabaigoje į privatų Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento golfo klubą iškviesta Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen nuolankiai išklausė šeimininko ir paskelbė apie „didžiausią visų laikų prekybos susitarimą“.
Realiai tas susitarimas reiškė visų amerikiečių reikalavimų priėmimą labai žeminančiu būdu. Savo dvasia tai buvo panašaus epizodo birželio pabaigoje NATO susitikime tęsinys. Jame buvęs Nyderlandų vadovas Donaldą Trumpą vadino „tėtuku“, o neatsilikti mėginantis dabartinis Lietuvos vadovas muilinomis akimis žurnalistams kartojo Trumpo rinkiminius šūkius. Rugpjūčio pabaiga davė daugiau to paties. Po jau septintą kartą per pastarąjį pusmetį Trumpo pakartoto grasinimo įvesti Rusijai sankcijas Europos politikai ir ekspertai pradėjo ieškoti tame pareiškime girtino turinio, kurio taip ir nesurado pirmuose šešiuose.
Viešas žeminimasis ir pataikavimas Trumpui išplito kaip šios vasaros Europos politinė mada. Trivialūs išvedžiojimai, kad „galėjo būti blogiau“ (tarsi būtų įmanoma situacija, kada negalėtų būti blogiau...) arba kad toks elgesys yra laikina blogybė, neatrodo pakankami šiam neįprastam viso būrio vadovų keliaklupsčiavimui. Juk tęstinio viešo žeminimosi pavojai yra gana akivaizdūs. Vienas dalykas, kai tampi grindų skuduru vienam despotui, tai kvieti ir visus kitus valytis į tave kojas. Antras dalykas – nuvertinamas demoralizuojantis poveikis Europos visuomenėms. Nesiimsime aptarinėti pragmatinių priežasčių, kodėl Europos politikams ir ekspertams naudinga pataikauti Trumpui. Daug įdomiau kelti archajišką klausimą: kodėl jiems ne gėda?
Paaiškinimą galima rasti filosofo Jean`o Baudrillard`o ne įvykio (pranc. non-événement) sampratoje, kurią jis išplėtojo savo 1991 metų esė „Persų įlankos karas neįvyko“. Ne įvykis – tai situacija, kuri viešojoje medijoje vaizduojama įspūdingai ir dramatiškai, bet užekraninėje tikrovėje neturi jokios reikšmės ar realumo.
Politikai yra atsparūs gėdai tada, kai pačios žeminančios situacijos, kuriose jie dalyvauja, yra perdaromos į ekranuose įspūdingus, bet apčiuopiamų pasekmių užekraninėje tikrovėje jiems neturinčius reginius, t. y. ne įvykius. Gėdingo elgesio epizodai tampa ekranine „informacija“, kuri prašosi analizės, ekspertizės ir prieštaraujančių interpretacijų ir versijų aptarimo; ir galiausiai (kaip kad būna su visomis analizėmis) darančios banalią išvadą, kad dar trūksta galutinių duomenų ir kad mes visko nežinome. Politinėje situacijoje, kuri paverčiama į apdorotinos informacijos ir duomenų rinkinį, gėdos galimybė liaujasi egzistavusi. Pavyzdžiui, Trumpo vadinimas „tėtuku“ tokiu būdu tampa nebe apgailėtinu pataikavimu, o sudėtinga ir gilių ekspertizių reikalaujančia politine komunikacija. Ne įvykyje pradingsta galimybė ne tik pamatyti situacijos gėdingumą, bet ir apskritai daryti moralinį jos vertinimą.
Iš to eina antroji aptariamos politinės begėdystės priežastis – į ekraninę informaciją redukuota ir todėl moralės ar garbės kodeksu nebeįvertinama situacija gali būti patogiai racionalizuojama pagal politikų poreikius. Žeminantis elgesys čia nesunkiai paaiškinamas kaip gudrumas, o padlaižiavimas galingesniam yra nupudruojamas, kad atrodytų kaip pragmatinės naudos galinti duoti politinė išmintis. Kadaise Niccolò Machiavellis liūtą ir lapę pateikė kaip valdovų skirtingų vadovavimo būdų metaforas. Turbūt šis Renesanso filosofas mūsų laikų Europos politikų tipažuose galėtų atrasti ir šakalą. Priimant tokią liokajaus dvasią kaip politinę išmintį, gėdos iš principo negali būti. Kadaise politikai stengdavosi slėpti gėdingas situacijas, o šiandien jie stengiasi nuslėpti, kad niekam nebegėda dėl tokių situacijų.
Europos vadovams šią vasarą dėl nieko ne gėda dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl to, kad gėdingos situacijos jiems buvo ne įvykiai, o tik ekspertizių ir papildomų duomenų reikalaujanti informacija. Taigi gėda, paprastai kalbant, neįvyko. Antra, dėl to, kad žeminimasis prieš despotą jiems atrodo kaip politinės išminties ir gudrumo apraiška.
Antikos laikų mąstytojas Plutarchas, lygindamas senovės žymių žmonių gyvenimus, teigė, kad valdovai gauna tokią tautą, kokį patys pavyzdį jai rodo. Po tokios vasaros kaip ši gudriesiems Europos politikams galima tik palinkėti sėkmės, mėginant dėl ko nors gėdinti savo pavaldinius.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
