Kasdien dėl Izraelio blokados ir karinių veiksmų blogėjanti humanitarinė katastrofa Gazoje verčia Europos valstybes iš naujo kelti Palestinos valstybingumo pripažinimo klausimą.
Liepos 24 d. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskelbė, kad jo šalis pripažins Palestinos valstybę. Po keturių dienų panašų pažadą, su tam tikra išlyga dėl paliaubų, paskelbė Jungtinės Karalystės premjeras Keiras Starmeris. Liepos 30 d. specialioje Jungtinių Tautų Organizacijos konferencijoje 15-os Vakarų valstybių atstovai (tarp kurių Australija, Kanada, Naujoji Zelandija) pakvietė pripažinti Palestinos valstybingumą tuos, kas dar to nepadarė. Kartu buvo pasmerkta teroristinė organizacija „Hamas“ ir atmesta bet kokia jos įtraukimo galimybė į Palestinos valdymą.
Lietuvos tarp šį kvietimą pasirašiusių valstybių nėra, nors oficialiai ilgus metus deklaruojama parama dviejų valstybių modeliui. Dauguma pasaulio valstybių (iš viso 147) jau seniau yra pripažinusios Palestiną, todėl tai nėra netikėtas ar kontroversiškas sprendimas. Valstybingumo pripažinimas būtent dabartinėje situacijoje yra matomas kaip papildomas būdas diplomatiniu spaudimu sustabdyti smurtą prieš civilius.
Trivializuoti ir neigti Izraelio karių ir politikų nusikaltimus prieš Gazos civilius darosi vis sunkiau. Net populiarūs pasaulio dešinieji žurnalistai, kaip Piersas Morganas, priversti keisti savo ilgalaikes proizraelietiškas pozicijas. Kasdieniai badaujančių žmonių vaizdai iš Gazos jau mažai kuo skiriasi nuo vaizdų senose nuotraukose iš nacių koncentracijos stovyklų. Konflikto vietoje savanoriaujančių gydytojų liudijimai apie Izraelio karius, kurie pramogai šaudo į vaikus, šiurpina pasaulį. Izraelio vyriausybės ministrų atviri kvietimai etniniam valymui Gazoje, tokiais pasisakymais, kaip „Gaza turi būti nušluota“ ar „visa Gaza bus žydiška“, jau mažai kuo skiriasi nuo serbų karo nusikaltėlių retorikos 10-ajame dešimtmetyje. Retorikos, kuri pastariesiems baigėsi Hagos tribunolu.
Mėginimai semantiniais išvedžiojimais sumenkinti karo nusikaltimų mastą Gazoje be moralinės pusės turi ir pragmatinę. Tai ypač silpnina dešiniaisiais save vadinančių Lietuvos politikų mėgstamus argumentus, smerkiant analogiškus Rusijos karo nusikaltimus Ukrainoje arba Kinijos represijas prieš uigūrus ir tibetiečius. Palestinos klausimas nepatogiai iškelia būtent tas dorybes, kuriomis paprastai didžiuojasi dešiniaisiais save laikantys žmonės – teisingumą ir drąsą. Dažnai girdimi politikų argumentai, kad Lietuva neturi nei intereso, nei galimybių skirti dėmesio Izraelio ir Palestinos konfliktui, arba, kad Lietuva privalo įtikti Izraelį palaikančiai Donaldo Trumpo administracijai, nėra nei teisingi, nei drąsūs. Karo nusikaltimai Gazoje turi rūpėti, nes Lietuvos nacionalinis interesas, kad jie nesikartotų šalia mūsų sienų. Todėl nusikaltimai turi būti įvardinti, pasmerkti, o kaltininkai – teisiami.
Galimybių veikti politikoje atsiranda ne tik iš resursų, bet ir iš lyderystės. Palestinos valstybingumo pripažinimo iniciatyva, nelaukiant etninio valymo pabaigos, yra tokia lyderystė. Net neturint resursų išspręsti ilgametį konfliktą, yra visos galimybės prisidėti pasmerkiant karo nusikaltimus ir diplomatiniu spaudimu stabdyti cinišką civilių žudymą. Nebūtina būti regiono ekspertu, kad suprastum, jog tikslingas civilių žudymas ir tyčinis bado situacijos kėlimas yra blogis, kurį būtina pasmerkti. Tam trūksta ne materialių galimybių, o teisingumo ir drąsos.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
