Tuos pačius šabloninius darbo, laisvalaikio, kultūros ir politikos ritualus atliekantys demokratinių visuomenių žmonės nesijaučia pavergti, nes mano, kad sprendimus priima savo galva ir turėdami savo asmeninių vertybių. Laisvė suprantama kaip laisvė vertinti dalykus, net jei jų nekontroliuoji.
Švietimo institucijos ir viešoji nuomonė liaupsina kritinį mąstymą kaip sveiko proto požymį ir svarbią demokratinio žmogaus dorybę. Paraginimai kalbėti ir veikti racionaliai, nesivadovauti emocijomis ir šališkumais, vengti dezinformacijos, melagienų ir konspiracijų yra tapę visiems įprastais priežodžiais tipinėse viešosios erdvės diskusijose. Nepaisant rodomo dėmesio kritiniam mąstymui, nuolat girdime apie jo nepakankamumą, neteisingas ir iracionalias piliečių vertybes ir pasirinkimus, galiausiai, apie bendrą didelės dalies individų pasyvumą ir abejingumą. O ką, jeigu problema – ne kritinio mąstymo trūkumas, o jo perteklius?
Filosofas Jacques`as Ellulis savo knygoje „Technika arba amžiaus iššūkis“ iškėlė problemą, kad technologinė pažanga ir efektyvumo siekis, kadaise matyti kaip įrankiai, skirti palengvinti visuomenių veikimą, virto tų visuomenių savitiksliu. Politikos, kultūros ar švietimo srityse reitingai, indeksai ir našumo matavimas iš įrankių pagerinti tų sričių veiklos kokybę, virto tas sritis subordinuojančiais stabais, kuriems atnašaujama, it tai būtų pagoniškų apeigų objektai. Technika, kaip metodų visuma didžiausiam efektyvumui pasiekti, tapo savotiška demokratiją formuojančia idėja ir jos vaizduotės horizontu. Jame kuriamos ir skatinamos tokios individų vertybės ir įpročiai, kurie efektyvumą įtvirtina kaip savaime suprantamą dorovės standartą. Kritinis mąstymas – viena tokių vertybių, įtvirtinančių individų konformizmą santykyje su techniniu pasaulėvaizdžiu.
Charles`is de Gaulle`is savo tarpukario raštuose fašizmo iškilimą aiškino tuo, ką jis vadino „visuotiniu egzistencijos mechanizavimu, kuris galiausiai sutraiško individą“. Žmonėms ėmus gyventi pagal tas pačias standartizuotas darbo, laisvalaikio ir kultūros praktikas, jų mintys, norai ir emocijos supanašėja ir jie tampa lengvai manipuliuojami centralizuotai valdomos technokratinės valdžios. Jeigu kritinis mąstymas yra individo gebėjimas racionaliai ir nešališkai įvertinti gaunamą informaciją, tai tuos racionalumo ir nešališkumo standartus diktuojanti idėja ir valdys individą. Demokratijos atveju, tokia idėja yra tapęs techninis efektyvumas.
Iliustratyvus konformizmą įtvirtinančio kritinio mąstymo pavyzdys yra pastarojo meto visuotinis entuziazmas ir džiugesys dėl dirbtinio intelekto plėtros ir neišvengiamumo. Kritiniu mąstymu šiuo atveju vadinamas aklas techninio produkto liaupsinimas, kuris pateikiamas kaip neišvengiamybė. Galbūt yra kažkiek mįslė, kodėl žmonių savanoriškas ir džiugus paklusnumas procesui, kurio jie niekaip nekontroliuoja, matomas kaip kritinio mąstymo ir pažangos apraiška.
Viena iš gausiai politinėje filosofijoje aptartų demokratijos ydų yra jos natūralus polinkis į administracinį centralizmą, kai efektyvi visuomenės interesų apsauga matoma tik centralizuotose procedūrose ir normose. Tai verčia instituciniu būdu ugdyti tik efektyvias individų vertybes, o kritinis mąstymas tarnauja kaip būdas tas vertybes diegti. Demokratijoje visuotinai skatinamas kritinis mąstymas virsta kalbos ir duomenų apdorojimo metodų visuma, skirta diegti standartizuotas pažiūras ir normas. Konformizmas tokioje situacijoje kyla ne iš represinių priemonių (draudimų, bausmių), bet kuriant techniškai efektyvių vertybių paklausą ir slopinant tas vertybes ir nuomones, kurios vertinamos kaip techniškai regresyvios ir neefektyvios. Tampa dora norėti būti efektyviam, nes to reikalauja kritinis mąstymas.
Lieka aktualus filosofo Alexis`o de Tocqueville`io pastebėjimas, kad demokratijose bendras pataikavimo lygis gerokai viršija senųjų monarchijų dvaro kultūrą. Individai niekieno neverčiami liaupsina nereflektuojamą techninio efektyvumo taisyklę visose gyvenimo srityse ir vadina liaupsinimo procesą kritiniu mąstymu ir laisve. Tocqueville`is ir kiti 19 amžiaus liberalai demokratijoje matė daugumos tironijos ir individų pliuralizmo panaikinimo tendencijas ir jų bijojo. 21 amžiuje daugumos tironija yra susilydžiusi su techninio efektyvumo tvarka, o individų pliuralizmas redukuotas į kritinio mąstymo apeigas viešojoje erdvėje. Ir dabartiniai liberalai jų visiškai nebijo.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
