Lietuvoje galima sutikti kone 400 skirtingų paukščių rūšių. Atrodytų, tikrai nemažai – juk daugelis žmonių geba pažinti vos kelias dešimtis sparnuočių ar dar mažiau. Viena iš priežasčių, dėl kurios mes kartais nematome visų paukščių, yra ta, kad dalis sparnuočių Lietuvoje vieši ganėtinai trumpą laiką – čia atskrenda tik veistis, o vėliau iškeliauja į šiltuosius kraštus. Tad kodėl kai kurie paukščiai Lietuvoje gyvena ištisus metus, o kiti užsuka tik trumpam?
Pradėkime nuo tų paukščių rūšių, kurias gamtininkai vadina sėsliomis. Sėsli rūšis reiškia sėslų gyvenimo būdą, tad natūralu, kad šios rūšys mūsų šalyje geba pragyventi ištisus metus niekur nemigruodamos. Dažniausiai tokie paukščiai moka žiemą pakeisti savo mitybą iš gyvūninės į augalinę – taip ištveria šaltas bei sniegingas žiemas. Kad ir kaip mėgtum skanius vabaliukus, drugių vikšrus, žiemą jų nė su žiburiu nerasi, tad jei gebi pasitenkinti tik augalų sėklomis ar kitu augaliniu maistu – ir žiemą neprapulsi.
Geras pavyzdys – didieji margieji geniai. Pavasarį ir vasarą šie miškų architektai smaguriauja daugiausia gyvūniniu maistu – įvairiais vabzdžiais ir jų lervomis, kurių ieško po medžių žieve arba sutrūnijusioje medienoje. Žiemą šie įvairiaspalviai sparnuočiai mitybą pakeičia tik į augalinę ir tenkinasi pušų bei eglių kankorėžiais – tiksliau, juose slypinčiomis sėklomis. Visgi šaltuoju metų laiku kartais jie net į lesyklas užsuka pasmaguriauti pakabintais lašiniais.
Kitas sėslaus paukščio pavyzdys – kurtinys. Šis senuose Lietuvos šiluose gyvenantis vištinis paukštis šiltuoju metų laiku lesa uogas, rankioja vabzdžių lervas ir vikšrus, o žiemą minta kone išskirtinai sprangiais pušų spygliais. Gal ir ne itin skanu, bet bent jau nereikia skristi tūkstančio kilometrų į pietus, kad susirastum maisto.
O kokie paukščiai tada išskrenda iš Lietuvos ir kodėl?
Dažniausiai Lietuvą palieka tipiniai vabzdžialesiai paukščiai ir tie, kurie negali savo mitybos pakeisti į vien tik augalinę. Tad jiems belieka vienas sprendimas – skristi ten, kur ištisus metus galima surasti šviežio gyvūninio maisto, pirmiausia – vabzdžių. Šiems sparnuočiams priklauso kregždės, čiurliai, devynbalsės, gandrai ir daugelis kitų Lietuvoje sutinkamų sparnuočių.
Yra ir tokių, kurių mityba augalinė, bet žiemą jie pas mus nelieka, nes jų maistas slypi po sniegu arba ledu, – tai antys ir žąsys. Šie vandens sparnuočiai maitinasi tik ant žemės arba vandenyje randamais augalais, todėl ledui užtraukus vandens telkinius ir sniegui užklojus žolę vandens paukščiai patraukia į Pietų ar Vakarų Europą, kur šviežio maisto nereikia ieškoti po ledu ar storu sniego patalu.
Paukščių mityba dažniausiai lemia ir jų gyvenimo strategiją. Būtent maisto prieinamumas, o ne šaltis yra pagrindinis faktorius, kuris verčia paukščius migruoti. Jei žiemą Lietuvoje skraidytų vabzdžiai, tikėtina, kad ir kregždutės raižytų Lietuvos padangę ištisus metus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
