Kaip gamtininkas daug keliauju po Lietuvą, kurią dažnas pavadina miškų šalimi. Kuri šalis gali save vadinti miškų kraštu, o kuri ne, negvildensiu, bet faktas, kad trečdalis mūsų šalies teritorijos yra apaugusi medžiais. Atrodytų – visai nemažai? Turėtų čia tilpti ir savo poreikius patenkinti visos suinteresuotosios pusės – rekreacija, ekonomika, gamta. Visgi šie svertai yra apgaulingi ir tų „nematomų svarelių“ vienoje svarstyklių pusėje yra gerokai daugiau.
Riedu automobiliu Varėnos rajono keliais. Tai miškingiausias Lietuvos rajonas – daugiau nei du trečdaliai teritorijos apaugę medžiais. Ir iš tiesų, atviros vietovės čia – tik salos pušynų jūroje. Daugelis įsivaizduoja, kad tai turėtų būti rojus rekreacijos, grybavimo ir gamtos entuziastams. Deja, bet aš čia tikro miško nei su žiburiu nematau. Jaučiuosi it keliaučiau per rapsų lauką ar runkelių monokultūrą.
Kas tiems gamtininkams netinka, paklausite. Būtų galima ilgai diskutuoti, kas iš tiesų yra miškas, o kas ne. Gaila, bet dažniausiai mišku žmonės vadina viską, kur tik auga medžiai, nesigilinant nei į jų amžių, nei rūšinę sudėtį. Visgi gamtininko akimis vienaamžių „degtukų“ jūra nėra miškas.
Medis, kaip ir žmogus, didžiausią naudą aplinkai sukuria tik po to, kai pasiekia brandą, o vėliau toji nauda bei išmintis tik didėja. Deja, bet gamtinę brandą Lietuvoje pasiekia vos keli procentai miškų. Daugumai šalies miškų neleidžiama subręsti ir atsiskleisti. Miškininkai tam amžiui, kai jų akimis reikia kirsti medį, turi specialų terminą – techninė branda. Šis terminas nėra susijęs su medžio gamtine branda, anaiptol, techninė branda reiškia tokį medyno amžių, kai jį labiausiai apsimoka kirsti.
Tai kuo skiriasi gamtinė ir techninė miškų brandos? Paimkime tuos pačius pušynus kaip pavyzdį. Pastarieji miškininkų sugalvotą techninę brandą pasiekia 90–100 metų amžiaus. Tai yra toks amžius, kai pušis tik spėja pasiekti savo maksimalų aukštį. Tiesa, būtent toks pušynų amžius labiausiai apsimoka į mišką žvelgiant per trumparegius ekonomikos akinius – pušis greičiausiai auga per savo pirmąjį šimtmetį, o vėliau augimas kiek sulėtėja ir storus kamienus tampa sudėtingiau paversti lentomis.
Tai 100 metų – daug ar mažai? Tokį medžio amžių galime prilyginti 16 metų paaugliui žmogui – jis pasiekė savo visą ūgį, tad, jei vadovautumėmės „techninės brandos“ principu – kam jį toliau auginti? Visgi, kaip žmogus, taip ir pušis, aplinkai atsiskleidžia gerokai vėliau. Pušis gamtinę brandą pasiekia tik artėjant 150 metų amžiui. Tad tipinė ir turtinga biologinė įvairovė pušynuose pradeda formuotis ir atsiskleisti jau po minėtos brandos. Iki 120 metų pušynai esti itin skurdūs rūšių atžvilgiu ir mažai naudingi gamtai. Deja, bet brandžių pušynų šalyje turime tik kruopelytes, o ką jau kalbėti apie itin vertingus pušynus, kurių amžius siekia 200 metų ir daugiau – tokių medynų plotų šalyje apskritai beveik nelikę. O juk pušis gali nugyventi ir 500 metų, remdama padangę bei kurdama namus retiems paukščiams, žinduoliams, vabzdžiams ir grybams. Visgi šiandienėje Lietuvoje tai tik gamtą suprantančių žmonių svajonė.
Nors šiame komentare kaip pavyzdį ėmiau pušynus, bet su kitų rūšių medžiais situacija analogiška – retai kuriam miškui pasiseka sulaukti gamtinės brandos ir atskleisti visą savo žavesį bei svarbą žmogui ir gyvūnijai.
Tad ar tikrai galime vadintis miškų šalimi, kai Lietuvos miškams leidžiame sulaukti tik paauglystės, nesu tikras. Mano nuomone – ne. Tikru mišku turime vadinti ne paauglių plantacijas, o bent jau gamtinę brandą pasiekusius medynus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
