EHU rektorius apie ekstremistų statusą: „Sudėtingiausias etapas nuo 2004 metų“

Balandžio 14 d. Baltarusijos valdžia pripažino Lietuvoje veikiantį Europos humanitarinį universitetą (EHU) ekstremistine organizacija. Šis sprendimas kelia grėsmę tiek studentų ir dėstytojų saugumui, tiek paties universiteto ateičiai. 

„Kiekvienas sienos kirtimas tampa potencialia rizika – dėl ryšių su universitetu gali grėsti sankcijos ar politinis persekiojimas“, – interviu LRT.lt sakė EHU rektorius Vilius Šadauskas.

Universiteto vadovas pripažįsta, kad, be tiesioginės grėsmės EHU bendruomenės saugumui, Baltarusijos valdžios sprendimas beveik neabejotinai turės įtakos į universitetą stojančių baltarusių skaičiui – šiek tiek mažiau nei 80 proc. dabartinių studentų yra atvykę iš Baltarusijos. Neatmetama tikimybė, kad stojančiųjų skaičiaus sumažėjimas gali sukelti finansinių sunkumų.

EHU 1992 m. buvo įkurtas Minske, tačiau 2004 m. Baltarusijos valdžia panaikino jo licenciją. Nuo 2005 m. universitetas veikia Vilniuje.

Baltarusijos valdžia ir valstybinė propaganda dar nuo 2024 m. grasino universitetą pripažinti ekstremistiniu subjektu. Komentuodama šį sprendimą, Baltarusijos generalinė prokuratūra pareiškė, kad universitetą „naudoja kai kurių kaimyninių šalių specialiosios tarnybos, siekdamos pakenkti Baltarusijos interesams humanitarinėje, informacinėje ir politinėje srityse“. Taip pat buvo pažymėta, kad EHU „bendradarbiauja su ekstremistinių ir teroristinių“ organizacijų atstovais.

Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerija pasmerkė Baltarusijos valdžios sprendimą, pavadindama jį „precedento neturinčiu ir šiurkščiu“. Savo ruožtu užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys pareiškė ketinąs kreiptis į ES valstybes nares su raginimu pareikšti paramą universitetui ir pasmerkti Baltarusijos veiksmus, taip pat apsvarstyti naujų sankcijų įvedimą už šį sprendimą atsakingiems asmenims.

EHU rektorius V. Šadauskas portalui LRT.lt išsamiai papasakojo apie tolesnius universiteto planus, apie tai, kaip buvo ruošiamasi tokiam oficialiam Minsko sprendimui ir ką bendruomenei reiškia tarptautinė parama.

– Pradėkime nuo to, ką apskritai EHU pripažinimas ekstremistine organizacija keičia universiteto veikloje? Kokia situacija yra dabar ir kaip ji kito per pastarąją savaitę?

– Tokio statuso grėsmė, kad ji gali atsirasti, mums buvo žinoma. Tai ne pirmas rimtesnis grasinimas iš Baltarusijos universitetui – panašių signalų buvo ir anksčiau.

Pirmiausia, tai yra iššūkis institucijai ir bendruomenei, ypač studentams ir dėstytojams, susijusiems su Baltarusija. Šis sprendimas – paskelbti aukštąją mokyklą ekstremistine organizacija – iš esmės skiriasi nuo situacijų, kai taip įvardijamos nevyriausybinės organizacijos.

Universitetas yra labai kompleksiška institucija, todėl tokiu atveju kiekvienas su juo susijęs žmogus vienaip ar kitaip gali būti apkaltintas ekstremistine veikla. Todėl pirmosiomis dienomis, sužinojus šią informaciją, nors ir tikėtasi tokio scenarijaus, bendruomenė vis tiek buvo sukrėsta. Atitinkamai dedame esmines pastangas – pirmiausia stabilizuoti emocinę situaciją ir kartu atliepti praktinius bendruomenės poreikius.

– Kas bendruomenei labiausiai kelia nerimą? Ką girdite iš studentų, dėstytojų, apskritai, žmonių, susijusių su universitetu? Kaip pats minite, tai nėra nevyriausybinė organizacija – ji paveikia daug žmonių.

– Didžiausias iššūkis ir pagrindinis klausimas šiuo metu yra apsisprendimas – ar studentams ir dėstytojams likti kartu su universitetu, tęsti studijas ir darbą. Žinoma, visi studentai ir dėstytojai, kurie šiuo metu yra Lietuvoje, yra saugomi ES ir Lietuvos nacionalinės teisės.

Apskritai mes – aš kaip rektorius, valdančioji taryba ir mūsų partneriai – šį sprendimą vertiname kaip precedento neturintį. Esame, ko gero, pirmuoju universitetu, paskelbtu ekstremistine organizacija, nors mūsų veikla yra studijos, mokslas ir visuomenės švietimas.

Nepaisant to, kad didžioji mūsų bendruomenės dalis veikia Lietuvoje, vis dėlto galimybė grįžti namo studentams ir dėstytojams, turintiems artimųjų Baltarusijoje, kelia esminį iššūkį. Kiekvienas sienos kirtimas tampa potencialia rizika – galima sulaukti sankcijų ar politinio, teisinio persekiojimo dėl sąsajų su universitetu. Tai ir yra didžiausia rizika.

Būtent šios rizikos ir lemia pasirinkimą – tęsti savo veiklą ar ją nutraukti čia ir dabar.

– Galbūt jau girdėjote konkrečių atvejų? Ar kas nors iš bendruomenės kirto sieną (kalbėta balandžio antrąją pusę, – red. past.)? Ir kokių rekomendacijų šiuo metu duodate studentams ir dėstytojams?

– Žinome keletą atvejų, kai tik paskelbus šį sprendimą studentai buvo pakeliui, kirsdami sieną iš Baltarusijos į Lietuvą. Laimei, jiems pavyko saugiai atvykti į Lietuvą.

Mūsų esminė rekomendacija – tiek universiteto, tiek Lietuvos institucijų, su kuriomis bendradarbiaujame, griežtai nevykti į Baltarusiją, nekirsti sienos, jei nėra būtinos priežasties. Saugumo garantijos, kurias suteikia Lietuvos teisinė bazė ir universitetas, galioja tik Lietuvos teritorijoje.

Kas gali nutikti kirtus sieną, prognozuoti sudėtinga, o galimybių padėti tokiu atveju spektras iš tiesų yra ribotas.

– Kiek realiai ši rekomendacija veikia praktiškai? Suprantame, kad kai ji skirta Lietuvos piliečiams, vykstantiems į Baltarusiją apsipirkti ar kitais tikslais, situacija viena – jie gali atsisakyti vykti. Tačiau kalbant apie universiteto bendruomenę, kaip pats minėjote, žmones sieja šeimos ir daug stipresni ryšiai su Baltarusija. Tad kiek tai praktiškai veikia studentus ir dėstytojus?

– Po to, kai dar 2024 metais universitetui pirmą kartą buvo pagrasinta, dėstytojų vykimas per sieną reikšmingai sumažėjo. Kalbame tik apie būtinus ir išskirtinius atvejus. Kalbant apie studentus, šias rekomendacijas jiems nuolat primindavome, tačiau po oficialaus paskelbimo, kiek man žinoma, studentų judėjimas per sieną iš Lietuvos šiuo metu yra visiškai sustojęs.

Tam tikras nežinomumas ir baimė verčia studentus rinktis likti čia, nepaisant iššūkių – finansinių ar kitų. Tačiau pats judumas šiuo metu yra sustojęs.

– Jūs sakote, kad to buvo tikėtasi – Baltarusijos propaganda kalbėjo apie tokį paskelbimą jau seniai, dar 2024 metais. Ar buvote tam pasiruošę? Kaip vyko pasirengimas?

– 2024 metų sausį įvyko pirmasis rimtas grasinimas, vėliau – ir kovą. Tuo metu tapo aišku, kad institucinis pažeidžiamumas yra realus.

Nuo 2024 metų palaipsniui įgyvendinome įvairias vidines reformas – stiprinome saugumą, atsparumą, peržiūrėjome procesus. Po vėlesnių grasinimų vasarą pradėjome rengti specialų krizės valdymo planą.

Šis planas apėmė tris esminius aspektus: komunikaciją (tiek viešąją, tiek su partneriais), praktinių klausimų sprendimą ir akademinės veiklos tęstinumo užtikrinimą.

Vos sužinoję apie priimtą sprendimą, šį planą pradėjome įgyvendinti – pirmiausia nuo strateginių partnerių informavimo.

– Ar tikitės, kad dėl šio sprendimo sumažės stojančiųjų skaičius? Ką tai reikštų universitetui, įskaitant finansinę pusę?

– Neslėpsiu, stojančiųjų skaičiaus pokyčius vertiname jau nuo praėjusių metų, kai mūsų veikla socialiniuose tinkluose buvo paskelbta ekstremistine. Manome, kad stojančiųjų iš Baltarusijos gali sumažėti.

Tačiau nelaikome to neišvengiamu scenarijumi. Matėme ir kitą tendenciją – dalis studentų išsigandę paliko studijas, bet kiti, priešingai, rinkosi atvykti ar grįžti (iš akademinių atostogų), matydami tai kaip galimybę išvykti į Europą.

Vis dėlto dabartinėje situacijoje manome, kad stojančiųjų iš Baltarusijos skaičius tikrai nebus lygus nuliui, tačiau jis bus gerokai mažesnis. Tai atsispindi ir mūsų viešojoje komunikacijoje bei studijų rinkodaroje – aktyviau dirbame su kitomis tikslinėmis auditorijomis.

Tai nereiškia, kad universitetas keičia savo misiją ar tikslinę grupę, tačiau esame pasirengę balansuoti finansinį stabilumą, pritraukdami studentų iš kitų šalių.

– Ar galite konkrečiau pakomentuoti finansinę pusę? Ar reikšmingą dalį sudaro studentai iš Baltarusijos?

– Galiu pasakyti, kad šiuo metu studentai iš Baltarusijos sudaro didžiąją dalį – apie 74 procentus visų universiteto studentų. Todėl reikšmingas jų skaičiaus sumažėjimas neišvengiamai turės įtakos pagrindiniams finansiniams rodikliams.

Lygiagrečiai vyksta derybos su valdančiąja taryba ir donorais – ieškome būdų, kaip stabilizuoti situaciją ir užtikrinti finansinį tvarumą.

– 74 proc. sudaro studentai iš Baltarusijos, o kas sudaro likusią dalį?

– Turbūt galima išskirti tris didžiausias grupes. Pirmiausia – po 2022 metų iš Rusijos emigravusių žmonių vaikai. Taip pat ukrainiečiai. Ir pastaraisiais metais reikšmingą dalį sudaro rusakalbiai Lietuvos gyventojai.

Tai yra trys pagrindinės kategorijos. Be jų, turime ir labai platų kitų studentų spektrą.

Jei kalbėtume apie magistrantūros studijas, turime studentų iš Vakarų Europos, Skandinavijos šalių, taip pat iš Rytų Europos – Sakartvelo, Moldovos, Latvijos, Lenkijos.

Spektras tikrai platus, tačiau šios grupės jau skaičiuojamos dešimtimis. Pagrindinės vis dėlto išlieka tos trys, kurias minėjau.

– Kai sakote, kad pagrindinė tikslinė auditorija yra studentai iš Baltarusijos, ką tai iš esmės reiškia? Ar sprendimas plėsti auditoriją keičia universiteto idėją? Universitetas dažnai siejamas su Baltarusija, su laisvės, demokratijos skatinimu. Ar tai keičiasi?

– Ne, universiteto misijos tai nekeičia. Universitetas, kaip buvo įkurtas ir kaip veikia šiandien, pirmiausia yra susijęs su aukštojo mokslo prieinamumo užtikrinimu – ypač tiems, kurie neturi galimybių gauti ideologiškai nevaržomo išsilavinimo.

Tačiau kalbant apie strateginę plėtrą ir universiteto tvarumą, regioninė dimensija natūraliai atsiranda šalia baltarusiškojo komponento. Tai yra racionalus būdas užtikrinti institucijos stabilumą tiek akademine, tiek finansine, tiek strategine prasme.

– Ar šiuo metu yra sulaikytų jūsų bendruomenės narių Baltarusijoje?

– Kiek man žinoma, būtent dėl šio sprendimo – ne. Jei kalbėtume apie ankstesnius politinius procesus – buvo sulaikytų. Kai kurie jų vėliau buvo paleisti, pavyzdžiui, per pastaruosius politinių kalinių išlaisvinimo procesus – tarp jų buvo ir mūsų žinomų alumnų. Tačiau konkrečiai dėl šio sprendimo tokių atvejų, kiek žinau, nėra.

– Ar nematote šiame Baltarusijos valdžios sprendime tam tikrų galimybių universitetui? Pavyzdžiui, teko matyti spaudoje išsakytą nuomonę, kad tai galėtų atrišti rankas universitetui bendradarbiauti su nepriklausoma žiniasklaida, tarkim, rengiant žurnalistus būtent darbui tokiuose leidiniuose, ar pilietinėmis organizacijomis, kurios jau yra pripažintos ekstremistinėmis. Gal universitetas galėtų tapti erdve tokioms veikloms? Ką manote apie tai?

– Manau, kad nemaža dalis atsakymų į šiuos klausimus paaiškės artimiausiais mėnesiais. Vis dėlto pagrindinis galimų partnerysčių ar plėtros aspektas išlieka susijęs su akademine dimensija – studijomis, mokslu ir visuomenės švietimu plačiąja prasme.

Jau dabar turime medijų ir komunikacijos programą, vykdome žurnalistikos studijas. Socialinių partnerių įtrauktis, kuri po 2024 metų buvo sumažėjusi, tikėtina, palaipsniui atsikurs, partnerystės vėl bus mezgamos – tuo beveik neabejoju.

Tačiau, kad universitetas iš esmės keistų savo kryptį ir nutoltų nuo akademinės misijos, asmeniškai nemanau.

– Tas socialinių partnerių atsisakymas 2024 metais buvo grindžiamas būtent tuo, kad Baltarusijoje pradėta kalbėti apie galimą universiteto paskelbimą ekstremistiniu?

– Taip, nemaža dalis mūsų tuomečių socialinių partnerių įvairiose studijų programose jau tuo metu buvo režimo paskelbti ekstremistinėmis organizacijomis ar kitaip stigmatizuoti.

Todėl buvo imtasi saugumo priemonių – mažinti sąveiką, didinti distanciją su tam tikromis institucijomis, kai kurių bendradarbiavimo formatų buvo atsisakyta. Galbūt iš dalies dėl to ir atsiranda svarstymų apie naujas galimybes – nes anksčiau buvo sąmoningai kuriama didesnė distancija tarp programų ir jų socialinių partnerių.

– Pakalbėkime trumpai kita tema. Pastaraisiais metais buvo nemažai diskusijų dėl universitete įvykusio skandalo, susijusio su vienu dėstytoju, – studentės jį kaltino priekabiavimu ir nepagarbiu elgesiu. Kiek suprantu, teismo sprendimai buvo dėstytojo naudai ir jis šiuo metu dirba universitete?

– Universitetas įvykdė teismo sprendimą, ir dėstytojas šiuo metu dirba universitete. Jis yra meno srities darbuotojas, kūrėjas, ir mes laikomės įstatymų nustatytos tvarkos.

– Kaip vertinate šią situaciją reputacijos požiūriu? Buvo skirtingų reakcijų – dalis bendruomenės palaikė dėstytoją, dalis – studentes. Kaip apskritai vertinate visą šį kontekstą?

– Manau, kad, žvelgiant retrospektyviai, šią situaciją galima matyti platesniame kontekste – buvo ir kitų, mažesnio masto, panašių iššūkių universitete.

Vis dėlto pagrindinė problema čia buvo ta, kad universitetas tuo metu nepakankamai efektyviai suvaldė strateginę komunikaciją. Reikėjo aiškiau ir nuosekliau pristatyti situaciją, kitaip komunikuoti su žiniasklaida ir partneriais.

Tikėtina, kad tuomet būtų pavykę išvengti stiprios poliarizacijos, o vėliau – ir būtinybės imtis papildomų priemonių, dalyvauti teisiniuose procesuose bei atkurti reputaciją, kuri buvo pažeista.

– Ar manote, kad tokios situacijos kenkia universiteto įvaizdžiui kaip savotiškos „laisvės salos“, proeuropietiškos institucijos?

– Galbūt būsiu subjektyvus, bet nemanau, kad tai yra vienareikšmis rodiklis. Tokių atvejų pasitaiko ne tik mūsų universitete – tai platesnis reiškinys, su kuriuo susiduria ir kitos aukštosios mokyklos.

Žinoma, tai buvo reputacinis iššūkis, tačiau kartu tai suteikė galimybę pažvelgti į save kritiškai ir patobulinti vidinius procesus.

– Norite pasakyti, kad po šios situacijos buvo imtasi konkrečių pokyčių?

– Taip. Buvo atliktos korekcijos akademinės etikos kodekse, taip pat įdiegėme vadinamąjį „vieno langelio“ arba „whistleblower“ principą.

Suprantame, kad universitetas yra hierarchinė institucija, ir ne visi žmonės jaučiasi saugiai kreipdamiesi į savo tiesioginius vadovus, ypač, jei problema gali būti susijusi būtent su jais. Todėl įdiegėme europietiškus modelius, kurie tuo metu dar nebuvo pakankamai išplėtoti, o dabar jau veikia universitete.

Tai leidžia problemas identifikuoti anksčiau ir užtikrinti, kad jos būtų sprendžiamos tinkamai ir laiku.

– Dar vienas svarbus dalykas, susijęs su universitetu, – saugumo klausimai. Pastaraisiais metais vis pasirodo informacijos apie įvairius incidentus. Esu dirbęs su istorijomis apie studentus, kurie susidūrė su atvirais, gana rimtais grasinimais. Kaip vertinate šią situaciją ir kokių priemonių imamasi, kad būtų užtikrintas studentų saugumas?

– Ryškesnių epizodų turėjome pernai žiemą. Tai buvo su vietinės kilmės provokatoriais susiję atvejai – jie bandė patekti į universitetą, teigdami, kad kuria dokumentinį filmą. Tuo pačiu metu matėme ir intensyvesnį atakų prieš studentus srautą – įvairias žinutes (socialiniuose tinkluose), spaudimą.

Tai nėra nuolatinis ar sisteminis procesas, tačiau mūsų ekspertai, kurie mus konsultuoja, vienareikšmiškai vertina, kad universitetas tampa taikiniu ne tik jam pačiam, bet ir Lietuvai nepalankių politinių jėgų veikloje. Tai matyti ir iš kitų incidentų, pavyzdžiui, propagandinių užrašų ant sienų, kurie gali kurstyti priešpriešą su Lietuvos visuomene.

Todėl šiuos procesus vertinčiau plačiau – ne tik kaip pavienius incidentus universitete, bet kaip dalį platesnių informacinių ir politinių veiksmų.

– Kaip vertinate Lietuvos ir tarptautinę reakciją į žinias apie jūsų naują statusą – pasmerkimą, galimas sankcijas, Europos Sąjungos palaikymą? Kiek tai svarbu?

– Pirmiausia, universiteto bendruomenės vardu norėčiau išreikšti didžiulę padėką visiems mūsų partneriams ir rėmėjams.

Lietuvos institucijoms – Užsienio reikalų ministerijai, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, Lietuvos rektorių konferencijai – už aiškią poziciją. Taip pat mūsų tarptautiniams partneriams – Švedijoje, Suomijoje, kitur Europos Sąjungoje.

Tai rodo du dalykus: pirma, universitetas šioje sudėtingoje situacijoje – turbūt antroje sudėtingiausioje po to, kai 2004 metais buvo uždarytas [Baltarusijoje], – nėra vienas. Antra, Lietuvai ir visai Europos Sąjungai ši situacija yra svarbi – tai vertinama kaip ataka prieš aukštąjį mokslą, akademinę laisvę ir laisvą mąstymą.

Matome realų partnerių palaikymą ir pasirengimą padėti ieškoti sprendimų.

– Kiek suprantu, šiuo metu nėra net oficialiai paviešinto teismo sprendimo, kuriuo universitetas būtų pripažintas ekstremistine organizacija?

– Mes to sprendimo nesame matę. Svarbu pabrėžti, kad universitetas šiame procese nedalyvavo – apie sprendimą sužinojome iš žiniasklaidos.

Kaip mums aiškino teisės ekspertai, pats teismo sprendimas detalia forma turėtų būti paviešintas per 3–4 savaites Baltarusijos platformose. Tuomet ir sužinosime, kuo konkrečiai esame kaltinami.

– Ar planuojate skųsti sprendimą teisinėmis priemonėmis ir ar palaikote kokią nors komunikaciją su Baltarusijos institucijomis šiuo klausimu?

– Tiesioginės komunikacijos neturime. Be to, svarbu suprasti, kad tai nėra vien universiteto klausimas – tai ir Lietuvos valstybės interesas. Todėl visus veiksmus deriname su valstybės institucijomis.

Situacija skiriasi nuo 2004 metų, kai universitetas buvo uždarytas Baltarusijoje ir perkeltas į Lietuvą. Dabar kalbame apie atvejį, kai kitoje valstybėje veikiantis universitetas paskelbiamas ekstremistine organizacija – tai jau peržengia nacionalinį lygmenį ir tampa tarptautiniu klausimu.

Dėl tolesnių veiksmų šiuo metu galutinės pozicijos dar nesame suformavę.

– Ko tikitės artimiausiu metu? Kaip, jūsų manymu, gali klostytis situacija? Ko tikisi bendruomenė?

– Pirmiausia bendruomenei reikia „suvirškinti“ šį faktą. Pastarasis laikas buvo labai emociškai sudėtingas – daug įtampos, nežinomybės, šoko. Šis jausmas vis dar išlieka.

Toliau studentai pradės priimti sprendimus – dalis jų jau apsisprendė, tačiau procesas užtruks. Tai sprendimai dėl studijų tęstinumo ar pasitraukimo.

Kalbant apie universitetą, mes veiklą tęsime. Tai yra mūsų pareiga studentams ir dėstytojams, kurie lieka, bet kartu ir principinė pozicija – tokie sprendimai, prieštaraujantys tarptautinės ir akademinės laisvės principams, universiteto neuždarys.

Tęsime tai, ką darėme iki šiol: vykdysime priėmimą, studijas ir savo misiją.