Pavasarį ir vasaros pradžioje ornitologai kone kiekvieną dieną gauna žmonių žinučių su klausimu: ką daryti, radau paukščio jauniklį?! Atrodytų, šia tema tikrai netrūksta informacijos, kiekvieną sezoną gamtininkai visais kanalais stengiasi viešinti, kaip elgtis tokiomis situacijomis, bet akivaizdu, kad per daug informacijos šia tema nebus. Tad darsyk aptarkime.
Gegužės–liepos mėnesiai yra tas metų laikas, kai paukščių jaunikliai palieka lizdus. Vieni jų lizdus palieka jau mokėdami skraidyti ir žmonių akiratyje pasirodo retai, o kiti skraidyti išmoksta tik praėjus savaitei ar dviem po lizdo palikimo.
Pavyzdžiui, strazdų jaunikliai lizdą palieka dar neįvaldę skrydžio meno – jų uodegos dar būna per trumpos, sparnai per menki, o patys nupenėti tėvų, tad aerodinaminių savybių toks kūnas neatitinka. Visgi tokie pakrūmėse striksintys striukauodegiai tikrai nėra palikti beglobiais, jais ir toliau rūpinasi jų tėvai. Kol jauniklis išmoksta pats susirasti lesalo ir įgunda gerai skraidyti, jį nuolatos stebi žvitri tėvų akis, jie atneša gardžių kąsnelių.
Nors tėvai savo jauniklių nepalieka, bet tai nereiškia, kad kiekvieną kartą prisiartinus žmogui prie striksinčio ir nepaskrendančio plunksnuočio tuojau pat prisistatys jų augintojas ir pasakys „nelįsk prie mano vaiko!“. Dažniausiai tėvai išsigąsta žmonių ir stebi, kas įvyks, iš didesnio atstumo bei nerimastingai cypauja. Todėl radus jauniklį įsiklausykite į aplinką – daugeliu atvejų netoliese išgirsite nerimaujančius tėvus, nors jų ir nematysite.
Radus apsiplunksnavusį, bet dar nepaskrendantį jauniklį, dažniausiai reikia padaryti tik vieną veiksmą – kuo greičiau pasišalinti iš tos vietos ir nekelti streso paukščiams.
Todėl radus jauniklį įsiklausykite į aplinką – daugeliu atvejų netoliese išgirsite nerimaujančius tėvus, nors jų ir nematysite.
Visgi būna atvejų, kai jauniklius randame tikrai pavojingose vietose: kiemuose, kur daug kačių, ant šaligatvių, gatvių, įkritusius į vandens telkinius. Tokiais atvejais reikia paimti paukščio jauniklį ir jį panešėti į saugesnę vietą – artimiausią krūmą, medį, aukštesnę žolę ar pakelti ant pastato. Nebijokite imti paukščio į rankas, jie neužuodžia žmogaus kvapo ir vien dėl to, kad jūs jį buvote palietęs, tikrai jo nepaliks.
O ką daryti, jei jauniklis sužeistas ar ligotas, paklausite. Čia atsakymas sudėtingesnis. Visų pirma, būtina suprasti, kad gamta yra tik stipriausiems. Skamba žiauriai, bet tokia realybė. Apie 90 proc. smulkių paukščių jauniklių žūva per pirmuosius metus. Bet tai yra būtina, kad galėtų išgyventi kiti gyvūnai – plėšrieji paukščiai, lapės, kiaunės, barsukai. Todėl ligoti ir sužeisti paukščiai, deja, bet taip pat atlieka labai svarbią funkciją ekosistemoje.
Jei paukščiai nežinotų, kad didžioji dalis jų jauniklių bus suvalgyti plėšrūnų, tai tiek daug jauniklių kiekvienais metais neaugintų. Pavyzdžiui, didžiųjų zylių pora per metus išaugina iki 20 jauniklių, tuo tarpu kurapkų pora kartais išperi net 22 jauniklius. Teisingiausia ligotą paukštį palikti gamtai, jis ten labai svarbus. Savaip.
Tad, ar yra atvejų, kai rastiems gyvūnams reikia padėti? Taip, yra, bet apie juos papasakosiu kitame savo komentare.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
