Kad banditų okupuota Rusija galimai galėtų pradėti karą prieš Baltijos valstybes po 5 metų, sakoma Švedijos karališkosios karo mokslų akademijos 2024 metais atliktame tyrime. Jame vertinami galimi kariniai besikeičiančios saugumo situacijos padariniai, ypač susiję su galimu JAV dalyvavimo Europoje mažinimu ir karo Ukrainoje pasekmėmis. Tyrime analizuojami interesai, kurie gali lemti Rusijos veiksmus Šiaurės ir Baltijos šalių regione, ir tai, kaip konfliktas Ukrainoje gali paveikti Rusijos elgesį.
Tyrimo autorius yra Švedijos atsargos generolas majoras Karlis Neretnieks. Jis buvo Švedijos nacionalinio gynybos koledžo prezidentas, Švedijos gynybos tyrimų agentūros valdybos narys, Ženevos ginkluotųjų pajėgų demokratizavimo instituto patariamosios tarybos narys. Jis taip pat yra Švedijos karališkosios karo mokslų akademijos valdybos narys. Anksčiau jis buvo Švedijos saugumo ir vystymosi politikos instituto valdybos pirmininko pavaduotojas.
Tyrimo pavadinimas – „Naujas strateginis kraštovaizdis: pokyčiai, iššūkiai ir pasekmės. 2024.“ Autorius pateikia du scenarijus: vienas jų skirtas Rusijos puolimui prieš Baltijos šalis ir Gotlandą 2028 m., o kitas – platesnio masto puolimui prieš Tolimosios Šiaurės ir Baltijos regionus 2032 m. Scenarijai rodo, kad Rusija gali pradėti puolimą dar prieš tai, kai bus visiškai įgyvendinti Europos šalių karinio perginklavimo planai.
Su tyrimo autoriaus sutikimu dalinuosi pagrindinėmis jo tyrimų temomis bei išvadomis: sumažėjęs JAV įsitraukimas; Rusijos grėsmė; jautrumas laikui; Šiaurės ir Baltijos šalių pažeidžiamumas; nepakankami NATO ištekliai; skubus Europos veiksmų poreikis; potenciali Europos gynyba; pagrindinės rekomendacijos Švedijai; Gotlando svarba; JAV strateginiai interesai; Šiaurės šalių bendradarbiavimas; ankstyvų veiksmų svarba; scenarijai ir pasekmės. Dėl vietos stokos pasirinksiu temas, aktualiausias mums patiems Lietuvoje. Tai – Šiaurės ir Baltijos šalių kariniai pajėgumai.
Autorius teigia, kad JAV parama yra labai svarbi abiem regionams. Šiaurėje ši parama reikalinga tvarumui užtikrinti, o Baltijos šalyse ji gyvybiškai svarbi siekiant išvengti greitos okupacijos. Tyrime pabrėžiama, kad, Rusijai užpuolus, be Amerikos paramos teks daugiausia žemės iškeisti į laiką. Konstatuojama, kad Baltijos šalys nėra pajėgios apsiginti nuo Rusijos puolimo be didelės pagalbos, pirmiausia iš JAV. Pakartosiu: „Rusijai užpuolus, teks daugiausia žemės iškeisti į laiką.“ Šis teiginys mums skamba ypač grėsmingai, nes mūsų teritorija tiek maža, kad neturi gynybinės gilumos.
Todėl klausimas mūsų krašto apsaugos ministrei Dovilei Šakalienei ir kariuomenės vadui generolui Raimundui Vaikšnorui: ar Rusijos puolimo sausuma prieš Lietuvą atveju garantuojate, kad buvo padarytos išvados iš karo pobūdžio Ukrainoje? Kalbu apie kliūtis priešo karinei technikai, pvz., grioviai, teritorijos minavimas per visą mūsų teritorijos perimetrą. Detalėmis dalintis nereikia, bet bendras užtikrinimas, kad mes esame pasiruošę, yra būtinas visuomenės atsparumui stiprinti.
Scenarijai rodo, kad Rusija gali pradėti puolimą dar prieš tai, kai bus visiškai įgyvendinti Europos šalių karinio perginklavimo planai.
Šioje vietoje nerimą kelia faktas, kad žinant, jog Rusijos logistika remiasi geležinkeliais, „Lietuvos geležinkeliai“ net nesiruošia pritaikyti mūsų geležinkelio bėgių Europos standartams. Todėl autorius ir kalba apie jautrumą laikui, nes kiekviena menkiausia kliūtis, pvz., mina arba pluoštas minų ant kelio, stabdo priešo kolonos judėjimą. Pakeisti bėgių standartai tuojau sustabdytų karinės technikos pastiprinimą daliniams.
Autorius: „Per ateinančius 5 metus susidarys kritinis laiko tarpas. Taip yra dėl galimo JAV paramos sumažėjimo ir kol Europos šalys, pavyzdžiui, Vokietija, Švedija ir Norvegija, nespės iš esmės pagerinti savo karinių pajėgumų, ateinantys 5 metai yra ypač pavojingi ir sudaro galimybių langą Rusijai.“
Ateinantys metai ypač pavojingi ir dėl Rusijos dezinformacinio karo prieš Lietuvą. Tyrimas apie tai nekalba, bet autoriaus teiginį apie „atsivėrusį galimybių langą Rusijai“ būtina apžvelgti, juk kalbama ir apie visuomenės atsparumą dezinformaciniam karui. Naujausias tyrimas, kurį pristatė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Mažvydas Jastramskis (Geopolitikos ir saugumo tyrimų centras), išties kelia nerimą.
Anot tyrimo, „Pozityvių tendencijų nepastebima atsparumo Rytų autoritarinių valstybių propagandos indekse. 2024 m. šis indeksas siekia 58,6. Ir nors Lietuva yra link atsparumo pusės, pastebima, kad nuo 2022 m. (Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios) indeksas nuo 58,8 pakrito iki 58,6, kitaip tariant, tas indeksas išlieka stabilus, ir kyla klausimas, ar šį stabilumą reikėtų vertinti pozityviai, ar neigiamai.“ Vertinčiau labiau neigiamai, nes kartu sudėjus balsavusių prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimuose už „nesistemines“ politines jėgas, įskaitant antisemitinę ir prorusišką partiją „Nemuno aušra“, skaičių, tokių simpatizuojančių Putino Rusijai susidaro vos ne pusė milijono. Darykime išvadas.
Europinio sprendimo poreikis
Tyrime teigiama, kad reikia bendro Europos gynybos sprendimo arba regioninių sprendimų, kurie kompensuotų galimą JAV buvimo Europoje mažinimą. Siūloma, kad Europa turėtų plėtoti gebėjimą apsaugoti transporto maršrutus, ypač jūrose. Bet vėlgi, stebint Europos Sąjungos (ne)gebėjimą įgalinti karinės pramonės, reikėtų gerai įsiklausyti į NATO vadovo Marko Rutte‘ės pareiškimą apie Rusijos karinės pramonės gebėjimą pagaminti produkcijos karui tęsti per 3 mėnesius, tuo tarpu visos Europos NATO narės kartu paėmus tą patį kiekį pagamina per metus. Tai, kad Kremlius vis dar vengia visuotinės mobilizacijos, rodo, kad dar turima pakankamai resursų fronte eiti į priekį.
Taigi, jeigu tęsis Europos NATO ir ES bejėgiškumas, abejoju, ar Rusija lauks 5 metus, juolab kad sudariusi paliaubas su Ukraina Rusija galės patraukti bent 300 tūkst. kariuomenę, bet tik ne į Rusijos gilumą. Kremlius pagrįstai bijo laukinių, žudžiusių už pinigus, grįžimo namo. Todėl dislokuos kariuomenę tiesiai prie Baltijos valstybių ir Suomijos sienų. Juk žino, kad nieko nėra pavojingiau diktatūroms kaip kariuomenė be darbo ir pinigų. Todėl skyrelyje „Ankstyvų veiksmų svarba“ pabrėžiama, kad kuo anksčiau Rusija puola, tuo didesnė jos sėkmės tikimybė. Dėl to Europos šalys turi skubiai didinti savo gynybos pajėgumus.
Apibendrinant, tyrime pabrėžiama, kad Europos valstybėms, tarp jų ir Švedijai, būtina skubiai stiprinti savo gynybinius pajėgumus, stiprinti bendradarbiavimą ir prisitaikyti prie besikeičiančios saugumo situacijos, kai JAV gali sumažinti savo karinį dalyvavimą Europoje. NATO sprendimas ginti Baltijos jūros strateginius taikinius remiantis Suomijos pavyzdžiu; nulis tolerancijos Rusijos išpuoliams Baltijos jūroje prieš strategines komunikacijas jūroje.
Taigi, jeigu tęsis Europos NATO ir ES bejėgiškumas, abejoju, ar Rusija lauks 5 metus, juolab kad sudariusi paliaubas su Ukraina Rusija galės patraukti bent 300 tūkst. kariuomenę, bet tik ne į Rusijos gilumą. Kremlius pagrįstai bijo laukinių, žudžiusių už pinigus, grįžimo namo.
Pagrindinė išvada yra, kad Rusija tebėra didelė grėsmė, turinti imperinių ambicijų. Tyrime teigiama, kad Rusijos pergalė Ukrainoje gerokai sustiprintų Rusijos karinius pajėgumus, nes ji gautų papildomų išteklių ir pramonės pajėgumų. Mano supratimu, atsižvelgus į gen. mjr. K. Neretniekso išvadas dėl Baltijos šalių pažeidžiamumo, Lietuvoje būtina kalbėti ir apie planą B, nors Krašto apsaugos ministerija ir už saugumą atsakingi politikai vengia apie jį kalbėti galimai dėl nenoro kelti panikos arba parodyti silpnumą.
Manau, atvirkščiai, visuomenė turi žinoti ir taip pat ruoštis blogiausiam variantui. Ypač matant Rusijos nesiskaitymo su savo nuostoliais politiką, ją reikia turėti omenyje formuojant mūsų gynybos strategiją bei taktiką. Banali išvada: jei kuo anksčiau parodysime gebėjimą ir valią gintis konkrečiais veiksmais sausumoje, ore ir jūroje, gen. mjr. K. Neretniekso karo po 5 metų prognozė gali ir neišsipildyti.
P. S. Su autoriaus tyrimu švedų ir anglų kalbomis galima susipažinti čia.
