Kai premjeras Gintautas Paluckas sako, kad politiko opozicijoje prerogatyva yra kelti triukšmą, sutinku. Nėra triukšmo – nėra opozicijos. Tačiau nesutinku su teiginiu, kad žodis nėra veiksmas. Yra. Ypač valdžią turinčio žodis. Ypač žodis, prieštaraujantis koalicijos sutarčiai, jo neatmesi kaip „daug triukšmo dėl nieko“.
Tęsiant temą. Atimk iš politiko valdžią ir jis tą pačią akimirką bus pamirštas, ir kad ir kiek triukšmautų, jo žodis nebetaps kūnu. Jis tampa niekam neįdomus. Kaltinti dėl to žiniasklaidą neva esant piktybišką – beprasmis reikalas.
Žiniasklaidos prigimtis yra domėtis valdžia ir nesidomėti valdžią praradusiu. Ar kas nors kreipia dėmesį į karbauskininkus? Niekas. Ar kam nors įdomi Agnė Širinskienė, eilinį kartą perėjusi į kitą partiją? Ne. Ignas Vėgėlė? Tiek niekas nekreipia dėmesio, kad tas desperatiškai imasi gaivinti nuvalkiotą referendumui reikalingų balsų mažinimo temą, naudingą tik mūsų priešams.
Negaliu pritarti ir premjero požiūriui į koalicijos partnerio kalbėjimą nurašant jį nuomonės laisvei. Atseit, kol žodis netampa kūnu įstatymo projekto forma, kol jo žodžiai konkrečiai neatsiliepia kiekvieno žmogaus kad ir ekonominei padėčiai, tol nereikia kreipti dėmesio į nemalonius nusikalbėjimus. Na, gatvėje gali nemaloniai nusikalbėti, tikrai turi tokią Konstitucijos garantuotą teisę į nuomonę. Kartais tokia nuomonė gali atvesti į teismą, pavyzdžiui, dėl neapykantos kurstymo, šmeižto ir panašiai. Mat tokiu atveju žodis tapo veiksmu, nes palietė kitą. Bet politiką, turintį valdžią, apibrėžia kiek kitokie vertinimo kriterijai.
Tačiau nesutinku su teiginiu, kad žodis nėra veiksmas. Yra. Ypač valdžią turinčio žodis.
Pamenate tokią buvusią politikę, tapusią nusikaltėle? Kodėl ji tapo nusikaltėle? Todėl, kad jos žodis tapo kūnu su siaubingomis vienai motinai ir jos dukrai pasekmėmis. Ar pamenate, ką buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė atsakė žurnalistams, paklaususiems, ar nebus dar tuo metu buvusi teisėja šalinama iš teisėjų už keiksmažodžius kolegų teisėjų adresu? Prezidentė atsakė, kad vien dėl žodžių iš darbo nešalina. Nesvarbu, kad teisėjo patikimumas glūdi jo reputacijoje. Galiausiai prezidentė „atsikando“ beribės žodžio laisvės taip, kad maža nepasirodė. Situacija šiandien analogiška.
Tačiau realiame gyvenime, patinka ar ne, žmogus, ką tik pasirašęs sutartį ir tuojau ėmęs jai viešai prieštarauti, ją sabotuoja. Kas, manote, tam žmogui atsitiks? Ogi pasitikėjimas žmogumi tuojau išnyks, kaip ir jo reputacija. Viena, kai taip elgiasi neturintis valdžios, bet visai kita, kai taip neadekvačiai elgiasi turintis valdžią. Jo elgesys meta nepasitikėjimo šešėlį ant valdžios. Tai, kurios dalis jis yra. Ir toks vertinimas neturi nieko bendra su realiomis ar išgalvotomis politinių priešininkų manipuliacijomis.
Šiame kontekste požiūris, kad žodis nėra veiksmas, kol netapo įstatymu, neturi nei faktinio psichologinio, nei istorinio, nei religinio pagrindimo. Kai sakau, kad žodis yra stipresnis už kulką, kad nužudžius tiesą kalbantį jo žodis išliks, ši, matyt, jau banali tiesa kai kuriems politikams nebėra pamoka visam gyvenimui. Politikoje žodis visada yra veiksmas. Bandymas jį kaip nors atskirti nuo veiksmo, kaip antai „jūs kalbėkite, o mes dirbsime“, „šuo loja – karavanas eina“ ir panaši argumentacija politikoje neveikia. Žodis yra politiko įrankis, ką čia bepridursi.
Kai sakau, kad žodis yra stipresnis už kulką, kad nužudžius tiesą kalbantį jo žodis išliks, ši, matyt, jau banali tiesa kai kuriems politikams nebėra pamoka visam gyvenimui.
Nebandysiu spekuliuoti priežasčių, dėl kurių laikomasi neadekvataus koalicijos partnerio, tai nėra šio komentaro tema. Tačiau noriu pastebėti, kad skaitydamas G. Palucko interviu delfi.lt esu linkęs manyti, kad jokių sąmokslų nėra. Atvirkščiai, matau jo nuoširdų įsitikinimą savo pozicijos pagrįstumu. Šis jo atsakymas tai patvirtina: „Manęs absoliučiai netrikdo įvairiausi kalbėjimai, įvairiais formatais. Kol tai neturi faktinių pasekmių – nėra nei teisės aktų pasiūlymų, nei kažkokių iniciatyvų Seime – aš tai vertinu kaip aštrią polemiką, kuri dažnai peržengia gal ir tam tikras etikos ribas, kai iškraipomi vieno ar kito šalies lyderio žodžiai. <...> Kažkodėl mes gyvename keistame lauke, kur kalbėjimas yra svarbesnis nei darymas. Man tai yra nesuvokiama.“
Priimu premjero poziciją už gryną pinigą, nematau reikalo ieškoti kokių kitų slaptų užmačių. Jis visiškai teisus kalbėdamas apie tuščią, emocingą kalbėjimą, užgožiantį tikras problemas, kuriantį turinio pakaitalą. Tos socialinių tinklų savybės generuoti tuščią, primityvų kalbėjimą yra mūsų amžiaus prakeiksmas. Taip pat žinau, kad tarp socdemų yra įtakingų politikų, turinčių priešingą nuomonę, tai yra manančių, kad kalbėjimas, žodis yra tolygus veiksmui.
Taip pat nematau reikalo šiame komentare kritikuoti visų, prisidėjusių prie žemaitantisemitų, o dabar jau ir Rusijos dezinformaciją atkartojančių veikėjų stūmimo į koaliciją. Palieku kitam kartui. Galiu tik šiek tiek pasidžiaugti, kad pagaliau atsipeikėta. Kilo tokia šalutinė mintis: kol antisemitizmas buvo naudojamas kaip įrankis siekti valdžios, labai jau kažkaip dėl to niekas marškinių plėšyti nesiruošė. Bet su pasikartojančia priešiška Lietuvos interesams Ukrainos atžvilgiu kritika, skirta sumenkinti, galimai kviesti stabdyti paramą Ukrainai, buvo peržengtas Rubikonas. Jeigu šie pareiškimai nėra koalicinės sutarties sulaužymas, tai vadinkite mane kupranugariu.
Žodis yra politiko įrankis, ką čia bepridursi.
Taip, premjeras, remdamasis savo pozicija, mano, kad toks koalicijos partnerio kalbėjimas problema netapo, juk nevirto įstatymo kūnu. Bet problema tapo. Tapo kalbėjimas dvigubu liežuviu, nes siunčiama vienareikšmiška žinia Lietuvai ir mūsų sąjungininkams: viena – ką darome, kita – ką sakome. Adekvačiam žmogui tuojau iškyla pasitikėjimo tokia vyriausybe klausimas. Ir šito klausimo nenurašysi šiaip kalbėjimui, nes už premjero žodžio svarbos suvokimo ribų žodis vis dėlto yra veiksmas.
Ir tai nėra kažkokia semantika, akademinė diskusija apie žodžio, kalbos reikšmes. Prieš mus vyksta intensyvus informacinis karas, kuriame nesilaikoma jokių taisyklių. Koalicijos partnerio dvigubas liežuvis, sąmoningai ar ne, tampa šio informacinio karo dalimi, negali apsimesti, kad taip nėra. Ir, visų svarbiausia, tas liežuvis kenkia vyriausybės programos vykdymui, akivaizdžiai sabotuoja ilgai laukiamą programos įgyvendinimą.
Teisus yra premjeras, kalbėdamas apie foninį triukšmą, teisus sakydamas, kad ne antraštės ir ne socialiniai tinklai formuoja bet kokios vyriausybės politiką, partijų ideologijas. Tačiau mažiausiai reikia nurašyti pagrįstą kritiką koalicijos partnerio saviveiklai, niekaip neužregistruotai koalicijos susitarime. Jo saviveikla, jo žodžiai tiesiogiai žalingi Lietuvos ir jos vyriausybės įvaizdžiui. Gal jo toks tikslas, nežinau, sunku spręsti apie, liaudiškai tariant, protingo durniaus pasirinkimus, kai durnumo daugiau nei proto. Todėl šūkis „Daug triukšmo dėl nieko!“ šiame konkrečiame kontekste, kaip sako švedai, yra malplacerad – ypač ne vietoje.
