Leidykla „Briedis“ pristato Timo Willasey-Wilsey knygą „Britų šnipas Hitlerio guolyje. Nuo Biržų iki Berlyno: barono B. de Roppo misija atskleista“.
Pagrindinis šios knygos herojus Billas de Roppas gali būti pelnytai vadinamas ir žmogumi legenda, ir žmogumi paslaptimi. Iš Šiaurės Lietuvos Biržų atšakos baronų von der Roppų giminės kilusiam Britanijos žvalgybos agentui pavyko prasiskverbti į Adolfui Hitleriui artimų žmonių ratą. XX a. 4-ajame dešimtmetyje de Roppo žvalgybinė informacija sudarė daugiau nei 70 procentų MI6 pranešimų apie nacistinę Vokietiją. Jis buvo žmogus, siekęs užkirsti kelią artėjančiam karui ir daugybę metų veikęs pilkojoje zonoje. Ten, kur menkiausia klaida galėjo reikšti įkalinimą ar net mirtį. „Vis dėlto visą laiką buvau Hitleriui artimiausias priešas: šnipas, sėdintis jam ant peties“, – vėliau kalbėjo B. de Roppas, vaizdžiai sugretindamas nacių fiurerį su tamsos jėgomis, net pačiu velniu.
Lietuvos skaitytoją neabejotinai sudomins barono ir jo giminių sąsajos su mūsų kraštu. Į istorinę Livoniją (dab. Latvijos teritoriją) pirmieji von der Roppai atsikėlė dar Viduramžiais, o vėliau kelios šios baronų giminės atšakos įsigijo valdas Šiaurės Lietuvoje. Mums rūpimos atšakos istoriją galima skaičiuoti nuo 1767 m., kai Raudonpamūšės dvaro (dab. Pasvalio r., netoli Raubonių) valdytojas Wilhelmas Theodoras von der Roppas susilaukė sūnaus Alexanderio. Suaugęs Alexanderis mėgo lošti kortomis, tad, svečiuodamasis pas tuometį Daudžgirių dvaro (apie 10 km į vakarus nuo Biržų) valdytoją Aleksandrą Bistromą, tą dvarą neva išlošė. Nesusitaikęs su nuosavybės praradimu, Bistromas esą nusišovė. Sunku patvirtinti įvykių autentiškumą, bet 1845 m. dokumentuose Daudžgirių dvaras minimas kaip von der Roppų nuosavybė. Klestėjimo laikais Daudžgirių dvarui priklausė beveik 450 hektarų žemės, čia darbavosi apie 200 žmonių. Deja, per XX a. negandas – karus, tarpukario žemės reformas, Lietuvos okupacijas ir režimų kaitą – Daudžgirių dvaras buvo visiškai nustekentas. Šiandien iš jo likę pavieniai fragmentai.
Iš Šiaurės Lietuvos Biržų atšakos baronų von der Roppų giminės kilusiam Britanijos žvalgybos agentui pavyko prasiskverbti į Adolfui Hitleriui artimų žmonių ratą.
1886 m. Daudžgiriuose (pagal kitą versiją, Dresdene) gimęs pagrindinis šios knygos herojus baronas Wilhelmas Sylvesteris von der Roppas (1886–1973) Lietuvoje beveik negyveno. Jis anksti persikėlė į Angliją, kariavo už Britaniją Pirmajame pasauliniame kare, iš Wilhelmo tapo Billu (Williamu), o pavardę von der Ropp pakeitė į mažiau vokiškai skambančią de Ropp. Puikiai mokantis vokiečių, rusų ir anglų kalbas, B. de Roppas sudomino Britanijos žvalgybą, kaip agentas darbavosi tarpukario Vokietijoje, o paskui ir Trečiajame reiche. Nacius jis domino kaip žmogus, galintis suteikti informacijos apie Jungtinės Karalystės valdžios bei kitų įtakingų asmenų nusiteikimą Vokietijos atžvilgiu, o britų žvalgybą – kaip asmuo, gebantis sužinoti kai kurias Vokietijos ginklavimosi paslaptis ir tikruosius Hitlerio ketinimus aplinkinių valstybių atžvilgiu.
Be abejonės, B. de Roppo veikla buvo pavojinga, tačiau naciai niekada nesužinojo apie jo darbą MI6 – britų slaptojoje žvalgybos tarnyboje, nors prasidėjus karui, kaip Vokietijai priešiškos Britanijos pilietis, jis buvo įtrauktas į nacių saugumo tarnybų juoduosius sąrašus. 1939 m. rugpjūčio 29 d., likus vos trims dienoms iki nacių invazijos į Lenkiją ir Antrojo pasaulinio karo pradžios, B. de Roppas ir jo žmona Jimmy saugiai išvyko į neutralią Šveicariją.
Knygos autorius T. Willasey-Wilsey yra vizituojantis karo studijų profesorius Londono karališkajame koledže ir vyresnysis asocijuotasis mokslinis bendradarbis Karališkajame jungtiniame gynybos tyrimų institute (RUSI). Anksčiau daug metų dirbo Jungtinės Karalystės diplomatu Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Europoje. Šv. Mykolo ir šv. Jurgio ordino kavalierius. Daugybės straipsnių ir apžvalgų nacionalinėje bei tarptautinėje spaudoje, akademinėms institucijoms ir analitikų grupėms autorius.
Knygą iš anglų kalbos vertė Norbertas Venckevičius.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Didieji šnipai neatsiranda savaime. Juos sukuria daugybė gyvenimo aplinkybių, motyvuojančių prisiimti neįprastai didelę riziką dėl konkretaus tikslo arba kartais patenkinti ego. Dėl Billo de Roppo mums pasisekė, nes turime daug šaltinių apie jo kilmę, tad galime nustatyti kai kuriuos veiksnius, nužvelgdami pirmuosius du jo gyvenimo dešimtmečius.
Baronas Wilhelmas Sylvesteris von der Roppas (1886–1973 m., vėliau žinomas kaip Billas de Roppas) buvo baltvokietis, jei tiksliau, Baltijos vokietis, kurio šeima gyveno Lietuvoje esančiuose Daudžgiriuose. Kryžiuočių ordinas Baltijos regione įsikūrė tarp XII ir XIV amžiaus, vokiečių „žygio į Rytus“ (vok. Drang nach Osten) laikotarpiu. Dabartinės Estijos ir Latvijos teritorijose atsirado vokiečių žemės valdos.
Tačiau tik labai nedaugelis Baltijos vokiečių turėjo žemių Šiaurės Lietuvoje netoli šiuolaikinės Latvijos sienos. Dauguma Lietuvos dvarininkų buvo lenkų kilmės ir išpažino katalikybę. Kai kurios von der Roppų plačios giminės atšakos buvo baltvokiečių mažumos Lietuvoje dalis. Save jie visada apibūdino kaip kilusius iš Kuršo, kuris iš tiesų yra šiek tiek į šiaurės vakarus nuo šeimos dvarviečių Lietuvoje.
Prieš Didįjį karą carinė valdžia šiuos vokiečių dvarininkus toleravo, ir visi jie turėjo Rusijos pilietybę, dažnai tarnavo caro kariuomenėje, bet daugiausia kalbėjo vokiškai. Baltvokiečiai buvo liuteronai protestantai, gyvenę tarp katalikų lietuvių stačiatikiškoje carinėje imperijoje. Jie valdė savo dvarus labai panašiai kaip Prūsijos junkeriai, paprastai nenuomojo žemės, bet ją dirbo kaip latifundiją, pasinaudodami mažai mokamais darbininkais. Tai buvo beveik feodaliniai baudžiaviniai santykiai. Žemvaldžiai dažniausiai buvo įsitikinę palaikantys kuo puikiausius santykius su savo ūkio darbininkais ir tarnais, tačiau tiesa išaiškėdavo įvairių sukrėtimų metu. Nuo 1905 m. iki 1940 m. šie santykiai ne kartą atlaikė sunkius išmėginimus.
Billo de Roppo tėvas Wilhelmas Edmundas Karlas Reinholdas Alexanderis von der Roppas buvo vienas iš tų Baltijos vokiečių. Jis siekė karinės karjeros Rusijos kariuomenės inžineriniame korpuse. 1865 m. buvo paskirtas į Krymą stiprinti gynybos įtvirtinimų Kerčės pusiasalio rytuose. Ten jis sutiko septyniolikmetę Lidiją Gurjevą, kurios tėvas, generolas Silvestras Gurjevas, buvęs Rusijos armijos generolas adjutantas, turėjo dvarą ir ūkį į pietus nuo Kerčės, vadinamą Čurubatse, prie to paties pavadinimo ežero. 1870 m. išėjęs į atsargą, Rusijos kariuomenės papulkininkio laipsnį turintis Billo de Roppo tėvas už atliekant karo tarnybą sutaupytus pinigus galėjo nusipirkti tris dvarus Lietuvoje. Tai buvo Daudžgiriai, Ąžuolpamūšė (vok. Eichen-pomusch) ir Gulbinai (vok. Gulbin).
Visi dvarai yra netoli Biržų prie Latvijos sienos. Nors Ąžuolpamūšės dvarvietė įsikūrusi prie pat Mūšos upės ir pasižymi derlinga dirva, Wilhelmas nusprendė gyventi Daudžgiriuose, kur buvo geriausias pastatas, vėliau dar išplėstas. Lidijai buvo labai sunku persikeliant iš šilto beveik Viduržemio jūros klimato į apleistą lygumų regioną su didžiuliais tamsiais miškais. Žiemos čia buvo itin šaltos, nukeliauti už artimiausių apylinkių nepaprastai sunku.
Lidija susilaukė ne mažiau kaip vienuolikos vaikų, iš kurių aštuoni išgyveno iki pilnametystės. Po dviejų vaikų mirties moteris nukeliavo į Vysbadeną, – garsų kurortinį miestą prie Reino, – kad „pasigydytų ir atsigautų“. Ten ji pateko Misūrio sinodo liuteronų dvasininko įtakon.
Misūrio sinodas Jungtinėse Valstijose atsirado XIX amžiaus penktajame dešimtmetyje, į Ameriką persikėlus Saksonijos vokiečiams. Matyt, nepasitarusi su vyru, kuris buvo toli, Daudžgiriuose, Lidija atsivertė iš Rusijos stačiatikių bažnyčios. Jai, kaip visateisei carinėje Rusijoje gimusiai pilietei, o ne Baltijos vokietei, toks veiksmas buvo pavojingas. Grįžusi į Lietuvą, ji galėjo būti sulaikyta ir priverstinai apgyvendinta rusų stačiatikių vienuolyne. Tačiau Lidija žengė dar toliau, Daudžgirių dvare įsteigdama vokiečių protestantų mokyklą ir mokydama vaikus vokiečių kalbos. Šeimai pavyko papirkti vietos dvasininkus ir pareigūnus, kad šie tylėtų, nors tai galėjo būti tik laikinos saugumo priemonės.
Sprendimas buvo rastas 1886 m., įsigijus namą Saksonijoje, Dresdene. Erdvus miesto namas su sodu, kroketo aikštele ir terasa buvo į šiaurės vakarus nuo centro, vadinamajame Šveicarijos kvartale, vos 600 metrų nuo Elbės upės. Visus mokslo metus šeima gyveno Dresdene, o vėliau vasaros atostogoms grįždavo į Daudžgirius. Nors dažniausiai keliauta laivu į Rygą iš Liubeko ar Ščecino, kartais važiuota karieta. Billas gimė Dresdene netrukus po persikėlimo.
Visi vaikai mielai apsistodavo su tėvu Daudžgiriuose, kur mėgavosi kaimo gyvenimu: jodinėjo žirgais, lankė kaimynus, žvejojo upėje, plaukiojo valtimi ežere, laipiojo medžiais ir rinko laukines uogas. Pasibaigus nacių valdymo košmarui, vyresnysis Billo brolis Friedrichas von der Roppas autobiografijoje prisiminė kaimo idilę. Kartais žiemą jie stebėdavo, kai rogių vilkstinės gabena grūdus į geležinkelio stotį ar malkas iš miško. Per Kalėdas von der Roppai pradžiugindavo tarnus: kiekvienas gaudavo po mėlynos spalvos cukrinuką.
