Džiaugiasi it socialdemokratas, tušinuką radęs. Taip galima šiek tiek perfrazuoti lietuvių liaudies išmintį apie džiaugsmą radus geležėlę, stebint, kaip pagrindinė šalies politinė jėga aistringai piktdžiugiauja ant savo tarybos posėdžių salės grindų radusi tušinuką – galimą pasiklausymo įrangą, esą po stalu paspirtą LRT žurnalistės.
Šitą piktdžiugą, save vis kaitinant ir užvedant, nesunku suprasti.
Viena, tai vėl leidžia pateikti save kaip įvairių priešų ir piktadarių apsuptą ir smaugiamą auką. Antra, leidžia tais piktadariais vaizduoti visą žiniasklaidą.
Bet svarbiausia – tai leidžia dar kartą nusisukti nuo esminio ir iš esmės vienintelio klausimo, kuris tiek prieš, tiek po tarybos posėdžio turi būti maksimaliai aiškiai adresuojamas pačiai partijai: „Tai jums priimtina toliau teikti valstybės valdžią tokiai „partijai“, kurios veikla iš esmės yra naudinga Rusijos režimui ir visiems jo sąjungininkams, ir kartu su ta „partija“ būti jos veiklos bendrininkais? Ar jūs vis dėlto manote, kad ją iš valstybės valdžios reikėtų kuo greičiau pašalinti?“
Štai reikalo esmė, o visa kita – ką imti ar neimti į koaliciją, jei ji keičiama, ką apie tai mano partijos rinkėjai ar jų giminės bei kaimynai, kaip gerai sekasi vykdyti „partijos ir koalicijos programą“, kokia kieno reputacija ir ar pasaulyje apskritai egzistuoja šventieji – tik detalės, nuo tos esmės nusukančios.
Tačiau socialdemokratų lyderiai ir žemesniųjų luomų atstovai kalba apie bet ką, tik ne apie tą esminį klausimą. Na, nebent tik puse lūpų numykia, jog yra tokia aplinkybė, kad vadinamoji „Nemuno aušra“ bei jos veikla ne visai suderinama su valstybės interesais ir saugumu.
Negana to, kai kurie socialdemokratų vedliai dar ir konstatuoja, kad „Nemuno aušra“ artėjant rinkimams tik radikalės, jos lyderiui Remigijui Žemaitaičiui stengiantis įtvirtinti savo lyderystę tarp radikaliųjų prorusiškų ir proautoritarinių rinkėjų, konkuruojant su kitais tokiais maitvanagiais, o pirmiausia su mėginančiu prisikelti Ignu Vėgėle.
Tačiau socialdemokratų lyderiai ir žemesniųjų luomų atstovai kalba apie bet ką, tik ne apie tą esminį klausimą.
Tačiau net ir užsimindami apie tai ir išvedžiodami daugybę kitų su reikalo esme nesusijusių dalykų pagrindiniai valdantieji vis vien nesugeba pateikti galutinio atsakymo dėl koalicijos ateities.
Juk, po galais, jie tiesiog galėtų pasakyti taip arba ne ir jų pozicija pagaliau būtų aiški bei žinoma.
Jei jiems tokia draugija valstybės valdžioje atrodo netinkama, jie juk gali paprastai ją išmesti ir tuo esminė istorijos dalis būtų baigta. Juk tai ne Europos Sąjungos ir buvusio Rusijos įtakos agento Viktoro Orbano santykiai. Kitos sąjungos narės tiesiog neturėjo jokių teisinių, procedūrinių ir fizinių galimybių išmesti jo iš ten, kaip ir jo valdomos šalies. Pastarasis dalykas dar būtų buvęs ir neteisingas.
O jei socialdemokratams tokia draugija ir jos buvimas valstybės valdžioje tinka ir patinka, jie tiesiog galėtų tai aiškiai patvirtinti.
Tai kodėl socialdemokratai šitaip tūpčioja ir stanginasi, niekaip nedrįsdami pagaliau aiškiai pasakyti, lieka jie toliau vienoje valdžios geldoje su „Nemuno aušra“, ar mes ją per bortą? Kokie dalykai jiems ir atrodo, ir yra svarbesni už būtinybę čia ir dabar priimti ir paskelbti principinį sprendimą?
Ir ką tai, kas dabar vyksta, ilgalaikėje strateginėje perspektyvoje reiškia jiems patiems bei visam šalies partijų bei politikos laukui?
O jei socialdemokratams tokia draugija ir jos buvimas valstybės valdžioje tinka ir patinka, jie tiesiog galėtų tai aiškiai patvirtinti.
Priežastys, kodėl socialdemokratai nesugebėjo priimti sprendimo net ir tarybos posėdyje bei nukėlė jį į visos partijos suvažiavimą, gali būti kelios.
Jos pirmiausia priklauso nuo to, kokia yra nuomonių konjunktūra šiuo klausimu pačiose partijos viršūnėse, jos aukščiausioje vadovybėje.
Juk viena, jei tos viršūnės iš esmės vieningai sutaria, kad jokių pokyčių koalicijoje nereikia ir negalima daryti, o visai kas kita, jei ten vieni mano vienaip, o kiti – kitaip.
Dar yra ir trečia tikimybė – kad tos viršūnės sutaria, jog „Nemuno aušrą“ reikia mesti iš koalicijos, tačiau kažkodėl dar tempia laiką.
Pirmu atveju, visa tai, ką regime, akivaizdu, tik grynas spektaklis, imituojant tikrą diskusiją ir partinės demokratijos šventę. Ta imitacija pirmiausia skirta pagrindiniam žiūrovui pirmoje eilėje, tiksliau, išorinių santykių su juo fasado apsaugai.
Tas žiūrovas – prezidentas Gitanas Nausėda, kuris, kiek galima suprasti, bent jau šiuo metu ir yra aktyviausias dabartinės koalicijos skyrybų, tiksliau – „Nemuno aušros“ išmetimo iš jos šalininkas. Jis, atrodo, ne tik savo, bet ir savo patarėjų rankomis dabar stengiasi socialdemokratus pirma išskirti su „Nemuno aušra“, o po to sujungti su be Sauliaus Skvernelio likusia „Vardan Lietuvos“.
Tad socialdemokratai galbūt tiesiog nenori jam grubiai ir tiesmukai dabar nurodyti krypties į tolį už horizonto, todėl ir vaidina šį spektaklį.
Tačiau to spektaklio prasmė vis vien lieka nelabai aiški. Kam taip žaisti, jei būsimas finalas vis tiek aiškus net ir pačiam pagrindiniam žiūrovui?
Kita galima priežastis – socialdemokratai tempia laiką ir vieningai žaidžia demokratiją prieš visuomenę, tiksliau – prieš savo rinkėjus. Juk partijos vadovai gana įtikinamai mojavo elektorato apklausų rezultatais, kurie rodė, jog daugiau nei trečdalis partijos masių prieš koaliciją su „Nemuno aušra“, kone tiek pat – už, o likę nežino, ko nori.
Kam taip žaisti, jei būsimas finalas vis tiek aiškus net ir pačiam pagrindiniam žiūrovui?
Tačiau ir šis paaiškinimas ne itin įtikinamas – tarsi socialdemokratų viršūnėms tokiais svarbiais atvejais ir klausimais, kaip buvimas valdžioje, išties labai rūpėtų rinkėjų, visos visuomenės ar juo labiau žiniasklaidos nuomonė.
Sunkiai tikėtina ir tai, kad socialdemokratų vedliai jau yra vieningai priėmę sprendimą mesti „Nemuno aušrą“ lauk ir keisti ją į nuskausmintus ir deskvernelizuotus „vardanlietuvius“.
Jei vis dėlto taip būtų, priežastys, dėl ko tempiama į gegužę, pirmiausia gali būti šventasis karas dėl LRT, taip pačių „vardanlietuvių“ konvulsijos dėl to, ar eiti vėl į valdžią bei kiek ir ko reikalauti.
Norint priimti įstatymą dėl LRT paėmimo, socialdemokratams būtina „Nemuno aušra“ bei jos parama. Taigi pastarąją pamesti galima tik paėmus pirmąją.
Vis dėlto, sunkiai tikėtina, jog patys socialdemokratai tikėtų tokio plano sklandžiu įgyvendinimu – juk „Nemuno aušra“ taip pat turėtų tai žinoti arba bent nujausti prieš ją rezgamus kėslus.
„Vardanlietuvių“ abejonės ar apetitas taip pat neturėtų būti lemiamas faktorius.
Jei vis dėlto taip būtų, priežastys, dėl ko tempiama į gegužę, pirmiausia gali būti šventasis karas dėl LRT, taip pačių „vardanlietuvių“ konvulsijos dėl to, ar eiti vėl į valdžią bei kiek ir ko reikalauti.
Tai gal, kaip kartoja ir patys socialdemokratų ajatolos, norima tiesiog „neskubėti“, nes skubos darbą velnias renka? Tai irgi niekai, nes gaišaties vaisius šiuo metu tas velnias raško dar labiau.
Dar viena tikimybė – socialdemokratai nusprendė pažiūrėti, kaip toliau klostysis galimos korupcijos skandalas, paskandinęs S. Skvernelį, ir ar jis neįsuks ir „Nemuno aušros“, kurios valdomos Žemės ūkio ministerijos valdose tas skandalas ir sprogo. Arba nuspręsta laukti galutinių vis dar vykstančių teismų sprendimų dėl R. Žemaitaičio.
Pagaliau, o kas, jei socialdemokratai trypčioja todėl, kad vieni partijos vadovybėje nori palikti viską, kaip yra, o kiti – atsikratyti „Nemuno aušros“?
Panašu, kad gali būti taip, jog atsikratyti „Nemuno aušros“ nenori dauguma aukščiausiuose valdžios postuose įsitaisiusių – pirmiausia senjorų, kuriems nebūtini net antrosios pensijų pakopos pinigai. Labai neatmestina ir premjerė Inga Ruginienė, kuriai bet koks pavojus jos dabartiniam rojui didžiausioje ir paskutinėje gyvenimo viršukalnėje – visiškai nereikalingas ir nepriimtinas.
Neatmestina, kad šioje rikiuotėje – ir buvęs partijos lyderis bei premjeras Gintautas Paluckas, kuris politikos užkulisiuose vis dar dažnai vadinamas faktiniu partijos lyderiu.
Pagaliau, o kas, jei socialdemokratai trypčioja todėl, kad vieni partijos vadovybėje nori palikti viską, kaip yra, o kiti – atsikratyti „Nemuno aušros“?
„Nemuno aušra“ gali ne tik spausti pasiduoti rusams, baltarusiams bei kinams sankcijų ar kitos politikos srityje, siūbuoti gynybos stiprinimą, bandyti versti socialdemokratų gynybos ir užsienio ministrus, gultis į vieną lovą su visais pasaulio orbanais, bet ir atsistojusi Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje tiesiai kviesti rusų armiją bei skelbti jai visų įmanomų taikinių koordinates – tie socialdemokratai vis vien postringautų apie tai, kad svarbiausia, jog „vykdoma partijos programa“, „nėra geresnių alternatyvų“, o mažumos Vyriausybė – „ne išeitis“.
Tačiau yra tikimybė, kad būsimas naujasis partijos pirmininkas Mindaugas Sinkevičius vis dėlto norėtų pagaliau atsikratyti R. Žemaitaičio ir kompanijos. Ir galbūt ne tik jis vienas.
Tokia prielaida paaiškintų, kodėl pats M. Sinkevičius skelbė apie partijos suvažiavimą kaip lemiamą ir paskutinį atskaitos tašką sprendimui, kurį esą turės priimti jau nauja partijos vadovybė.
Suprantama – esant nauju partijos vadovu, jo pozicija svaresnė.
Kaip ten iš tiesų bebūtų, tikimybė, jog net ir po partijos suvažiavimo socialdemokratai liks toje pačioje koalicijoje – didžiausia. Tai tikėtiniausias iš visų galimų scenarijų.
Na, galbūt dar galėtų būti bandoma sudaryti kokį nors ne koalicinį, o „bendradarbiavimo“ susitarimą su „Vardan Lietuvos“, taip lyg ir apsidraudžiant nuo „Nemuno aušros“ separatizmo bei šantažo.
Kaip tokiu atveju toliau klostytųsi situacija visoje didžiojoje politikoje?
Kaip ten iš tiesų bebūtų, tikimybė, jog net ir po partijos suvažiavimo socialdemokratai liks toje pačioje koalicijoje – didžiausia.
Jei valdančioji koalicija išlieka tokia, kokia yra dabar, tai, kaip teisingai pastebi kai kurie socialdemokratai, toksiška košė, kurią verda „Nemuno aušra“, kunkuliuos vis smarkiau. Puolimas prieš šalies užsienio ir gynybos politiką, siekiant ją persukti Rytų diktatūroms palankia linkme arba bent sugriauti, tik stiprės.
Socialdemokratai, pasirinkę tokį laisvą krytį, bus tiek šio proceso, tiek ir visų neišvengiamų naujų skandalų įkaitai bei bendrininkai. Tai dar labiau trupins paramą jiems visuomenėje bei jų reitingus.
Pagrindiniai naudos gaudytojai čia bus net ne svarbiausios opozicijos partijos, o ta pati „Nemuno aušra“ ir jos artimiausi politiniai giminaičiai bei konkurentai.
Jų siautėjimas ir dėl to kylanti bendra įtampa, be abejo, dar labiau suaktyvins ne tik pagrindines opozicijos jėgas, bet ir tą aktyvią visuomenės dalį, kuri dalyvavo ir dalyvauja protestuose prieš Kultūros ministerijos skyrimą „Nemuno aušrai“ bei LRT paėmimą.
Toje visuomenės dalyje, panašu, vis labiau sklando idėja burtis ir į politinę partiją bei dalyvauti ne tik būsimuose savivaldos bei Seimo, bet ir galbūt prezidento rinkimuose.
Socialdemokratai, pasirinkę tokį laisvą krytį, bus tiek šio proceso, tiek ir visų neišvengiamų naujų skandalų įkaitai bei bendrininkai.
Tačiau naujos politinės grupuotės pašvaistė vis ryškės ir dabartinių valdančiųjų bei jų satelitų ir konkurentų pusėje.
Tenykštė nauja aušra turėtų būti dar liepsningesnė ir labiau viską naikinanti nei dabar valdžioje esanti. Atitinkamai dar ugningesnis turėtų būti ir naujas vadas.
Kol kas horizonte nei jo, nei tos aušros nematyti ir, tikrai neatmestina, jų neišvysim. Juolab, kad R. Žemaitaitis, I. Vėgėlė bei kompanija pasistengs likti vieninteliai bei pagrindiniai šioje teritorijoje.
Tačiau pagrindinis klausimas – kokio dydžio juodoji gulbė it koks dronas turi šlumštelėti į šią kūdrą ir ištaškyti ją iki pat dugno, aptaškant dumblu ir visą valstybę?
Juk tikimybė, kad ir Lietuvoje gali išsprogti tokie skandalai, kokie drebino ne tik rusų „liūtui“ būti jo „peliuku“ pasisiūliusio V. Orbano valdžios, bet ir valstybės pamatus prieš pat rinkimus – nemaža, ir netgi galbūt vis didės.
Žinoma, tai nebūtinai turi būti į viešumą nutekėję tokie patys mūsų peliukų pokalbiai ar susirašinėjimai su liūtais Maskvoje. Konkretus siužetas bei forma, žinoma, gali skirtis, bet esmė būtų ta pati.
Beje, šį droną gali susprogdinti nebūtinai mūsiškė ar partnerių žvalgyba, o, pavyzdžiui, patys liūtai, apskaičiavę, kad „nunulinti“ atitarnavusį peliuką, išsprogdinant viską pagal perimetrą, yra žymiai geriau, nei jį vis dar naudoti pagal paskirtį.
Tokio sprogimo padarinius ne tik visai valdžiai su socialdemokratais priešakyje, bet ir visai valstybei sunku įsivaizduoti. Ar bent teorinę tokio pavojaus tikimybę mato bent kas nors pačioje valdžioje, kaip matyti – atviras klausimas.
Tačiau pagrindinis klausimas – kokio dydžio juodoji gulbė it koks dronas turi šlumštelėti į šią kūdrą ir ištaškyti ją iki pat dugno, aptaškant dumblu ir visą valstybę?
„Nemuno aušrą“ išmetus iš valdžios toksiški procesai, be abejo, nesibaigtų.
Išmestieji mėgintų daryti viską, kad kuo skaudžiau atkeršytų išmetusiems, ir susiriesdami tuo kerštu grasina socialdemokratams, kurie, savo ruožtu, akivaizdžiai to bijo.
Tačiau ir tokie „Nemuno aušros“ grasinimai, ir jos lyderio bravūriškos šnekos apie tai, kad jie ir patys gali palikti valdžią nors ir rytoj – išpūstas reikalas.
Tokios „partijos“, teisingiau – valdžios paėmimo projektai bei jų vadukai, gyvena tik būdamos valdžioje, jos netekimas joms – mirties bučinys.
Jų vieta, žinoma, taip pat niekada tuščia nebūna ir dabartinės „aušros“ užgesimas dar labiau paskatintų naują pašvaistę.
Neatmestina, kad tai, jog „Nemuno aušros“ pašalinimas iš koalicijos padidintų ne tik jos konvulsyvią agresiją, bet ir dar labiau radikalizuotų visą „protesto elektoratą“.
„Nemuno aušrą“ išmetus iš valdžios toksiški procesai, be abejo, nesibaigtų.
Tačiau ar tai – dar vienas argumentas už šios grupuotės išlaikymą valstybės valdžioje? Anaiptol.
Deja, tokia dabar yra situacija. Esminė klaida buvo padaryta suformuojant tokią koaliciją. Keisi ją – bus blogai. Nieko nedarysi – irgi bus blogai ir gali būti dar blogiau.
Apskritai visa nacionalinės politikos padangė tik pildysis vis tirštesniais toksiškų medžiagų gaisro dūmais, tikros politikos, kuri spręstų tikrai svarbius dalykus ir kurios ir taip su žiburiu sunkiai mūsuose rasi, liks dar mažiau.
O tai labiausiai ir džiugina bei skatina išorės plėšrūnus – ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose. Juk jiems net nereikia barstyti tušinukų ant grindų. Viską už juos padarė patys socialdemokratai.
