Prieš kurį laiką per 48 valandas Baltijos šalyse nukrito ir sudužo trys dronai – pirmiausia Lietuvoje, paskui Latvijoje ir Estijoje. Lietuvos pareigūnai leidžia suprasti, kad krentantys dronai tampa nauja realybe, tačiau Ukrainoje kariavęs savanoris ir knygos „Dronų karas“ autorius Arūnas Kumpis šią poziciją vertina kritiškai.
„Valdininkai ieško visų įmanomų būdų, kaip nukreipti temą ir pasiteisinti dėl to, kad realiai nevaldo situacijos“, – sako jis. Pagrindinis klausimas, pasak A. Kumpio, yra ne tai, kieno dronas ir kur jis skrido, o kodėl nebuvo identifikuotas ir kodėl penktaisiais karo Ukrainoje metais vis dar neturime priemonių tokiems incidentams užkirsti kelią.
Ekspertas ragina perdėlioti prioritetus ir pabrėžia, kad su nauja realybe nereikia susitaikyti: „Reikės turėti planą, kaip kovoti su ta realybe.“
Visos laidos įrašo klausykitės čia:
Palyginti Lietuvos ir Latvijos reakcijas į dronus, skirtumas akivaizdus – Lietuvoje apie droną Varėnos rajone sužinota iš vietos gyventojų, o į įvykio vietą tarnybos atvyko ne iškart. Tuo tarpu Latvijoje incidentai buvo fiksuojami operatyviau, specialios komandos išsiųstos be delsimo.
Kodėl tuomet reakcijos kaimyninėse šalyse buvo skirtingos?
Visgi A. Kumpis skubotų išvadų šiuo klausimu nedaro. „Galbūt latviams pasisekė, gal jų stebėjimo priemonės tiesiog buvo tinkamoje vietoje, o gali būti ir taip, kad jie susitvarkę. Nenoriu spekuliuoti – labiau žinau, kaip yra Lietuvoje. Kad tokia situacija čia pasikartojo, manęs nestebina“, – kalbėjo jis.
Laidos svečias primena, kad, kai praėjusią liepą du dronai įskrido į Lietuvos teritoriją, juos taip pat fiksavo gyventojai, o ne tarnybos. Pasak A. Kumpio, tai rodo, kad Lietuvoje sistema neveikia taip, kaip turėtų.
Ukrainoje kariavęs savanoris įvertina, kad praėjus aštuoniems mėnesiams niekas iš esmės nepasikeitė. Nors buvo kalbama apie akustines stebėjimo sistemas, kurios turėtų atsirasti iki 2027-ųjų, problema, pasak jo, ne tik techninė.
„Nėra plano, nėra sistemos, o dar nesusitaikom su nauja realybe, kad viskas keičiasi labai greitai“, – sako A. Kumpis.
Jis pabrėžia, kad kariuomenė įpratusi planuoti dešimtmečiais, tačiau naujo karo realybė reikalauja greitesnių sprendimų. „Per mėnesį viskas gali pasikeisti – jei nesureaguosi, būsi visiškai nepasirengęs, kai reikės gintis“, – teigia jis.
Vyras priduria, kad iki 2030 Lietuvoje planuojamų įdiegti gynybos sistemų efektyvumas dėl sparčiai besikeičiančios pramonės gali būti nepakankamas, todėl būtina galvoti apie mobilumą, greitą adaptaciją ir nuolatinį sistemos atnaujinimą.
„Nuo to priklauso – ar gyvensi, ar apsiginsi, ar atgrasysi“, – apibendrina pašnekovas.
Mąstymas nesikeičia
A. Kumpis teigia kol kas nematantis požymių, kad Lietuvos kariuomenė keistų mąstymą. Pasak jo, kalbant apie automatizuotas sistemas, vyrauja ta pati pozicija. „Tuos visus ketverius karo metus tęsiasi ta pati neigimo linija“, – sako jis.
Šią laikyseną, anot A. Kumpio, geriausiai apibūdina frazė: „Mes kariausime kitokį karą.“ Tačiau jis kelia klausimą, ką tai iš tiesų reiškia. Laidos svečias priduria, kad anksčiau buvo kalbama apie manevrus, dabar – apie garantuotą viršenybę ore, tačiau pastarųjų pasaulinių konfliktų patirtys verčia jį tuo abejoti.
„Atvejis Artimuosiuose Rytuose rodo – kas iš tos viršenybės ore“, – sako A. Kumpis, pabrėždamas, kad amerikiečiams oro atakos prieš Iraną neužtikrino norimo rezultato.
Nors Lietuva numatė reikšmingas investicijas į oro gynybą, A. Kumpis pabrėžia, kad esminis klausimas – laikas. Net ir planuojamos sistemos visiškai veiktų tik apie 2030-uosius, o tai, anot jo, per lėtas tempas dabartinėje saugumo situacijoje.
A. Kumpis nurodo, kad nors Lietuva jau turi dalį priemonių, jos problemos neišsprendžia. „Mes turime kažkiek trumpojo nuotolio radarų, bet vėlgi grįžtu prie to, kad reikia turėti planą ir sistemą“, – teigia jis.
Anot Ukrainoje kariavusio savanorio, dabartinis požiūris – per fragmentiškas: „Tai nėra skylės, kurias gali užkaišyti.“ A. Kumpis akcentuoja, kad oro gynyba turi veikti kaip vientisa grandinė.
„Sistema susideda ne tik iš aptikimo, identifikavimo ir klasifikavimo, bet ir iš poveikio“, o kiekvienam taikiniui turi būti parinktos tinkamos priemonės, pabrėžia vyras. „Negali šaudyti į bet kurį taikinį su NASAMS“, – priduria jis.
„Reikėtų nusiimti tą NATO karūną“
A. Kumpis sako, kad artimojo nuotolio radarus Lietuvos pasienyje reikėtų išdėstyti maždaug kas 70 kilometrų, kad būtų galima aptikti žemai skrendančius dronus. Tačiau vien radarų neužtenka – juos būtina derinti su kitomis priemonėmis.
„Reikėtų miksuoti su optinio ir akustinio aptikimo sistemomis ir viską sujungti į bendrą sistemą, dirbtiniam intelektui aiškiai identifikuojant taikinį ir perduodant efektoriui“, – aiškina jis.
Pasak pašnekovo, Lietuva šiuo metu tokių priemonių turi vos kelis vienetus.
Jis apžvelgia, kad, preliminariai vertinant, vien pasienio stebėjimui reikėtų bent keliolikos radarų, tačiau tikslūs skaičiai priklauso nuo platesnio planavimo. A. Kumpis priduria, kad tokios analizės jau yra atliktos.
Vis dėlto, anot jo, sprendimų įgyvendinimas stringa. „Kodėl nelabai kažkas vyksta? Nežinau. Aš neturiu atsakymo“, – teigia jis.
Pašnekovas mano, kad viena iš priežasčių gali būti jau ilgai vyraujantis skeptiškas požiūris į dronų reikšmę.
„Nuo pat 2023 metų pavasario, kai įvyko dronų revoliucija Ukrainoje, masiškai buvo pradėti naudoti atakos dronai – pas mus dėl dronų visą laiką buvo skepticizmas“, – sako A. Kumpis.
Jis taip pat siūlo nustoti idealizuoti NATO ir kritiškai vertina šios organizacijos gebėjimą reaguoti į šiuolaikinius karinius iššūkius: „Reikėtų vieną gražią dieną nusiimti tą NATO karūną. Realiai NATO neturi savo kariuomenės – tai sumestinis atskirų šalių pajėgų balius.“
„NATO nėra pasirengusi šių laikų karo iššūkiams, masiškai dalyvaujant robotizuotoms sistemoms“, – pabrėžia jis.
Skatina inovacijų diegimą
A. Kumpis įspėja, kad ilgalaikės karo planavimo prognozės dabartinėje realybėje nebėra tinkamos. „Taip greitai viskas keičiasi, kad tu turi reaguoti čia ir dabar. Naujų dronų sistemų sukuriama dešimtys per pusmetį. Natūralu, kad jiems reikia kurti ir antisistemas“, – sako jis.
Lietuvis pabrėžia, kad tradiciniai karo planavimo modeliai, kuriuos galima taikyti prieš pastovius taikinius, dronų evoliucijos kontekste neveikia.
„Jeigu suplanavome dešimčiai metų į priekį žiūrėdami į šiandienos rizikas, o tos sistemos per dešimt metų pasikeitė, stipriai evoliucionavo, tai mums labai pasiseks, jeigu kažkas ten tiks“, – aiškina knygos „Dronų karas“ autorius.
A. Kumpis ragina stiprinti inovacijų diegimą ir startuolių skatinimą, tačiau kritikuoja, kaip ši sritis veikia Lietuvoje. „Nežinau, kodėl pas mus tarp valdininkų neatsiranda žmonių, kurie paimtų idėją ir ją išnaudotų. Pavyzdžiui, Ukrainoje yra iniciatyva „Brave1“ – valdžia remia startuolius, dirbančius karinės pramonės inovacijų srityje“, – pasakoja jis.
Tačiau Lietuvoje, pasak vyro, realybė kitokia: „Iš pradžių buvo žadėta remti startuolius ir inovatyvias idėjas, o pasirodė, kad finansavimas atiteko eiliniams konsorciumams.“
Pernelyg priklausomi nuo sąjungininkų
A. Kumpis įspėja, kad dabartinė Lietuvos pozicija gynybos srityje per daug priklauso nuo sąjungininkų: „Visa mūsų gynybos koncepcija paremta sąjungininkų pagalba. Visas lėšas metame tam, kad būtume patrauklūs jiems, o ne kad galėtume apsiginti patys. Didžiausia rizika – investuoti ne į save, o į kitus. Tuomet lieki kito malonėje.“
„Esu beveik įsitikinęs, kad pirmoji vieta, iš kurios amerikiečiai atitrauks savo pajėgumus, kai jų prireiks kitur, bus Europa. Ir niekas jų neįtikins nepasiimti tų pajėgumų“, – galimą pavojų dėl geopolitinių pokyčių pabrėžia pašnekovas.
Parengė Ignas Ramanauskas
