Kariauti mėgstančius politikus traukia teologija. Pasikartojantys Vladimiro Putino monologai apie kovą su Vakarų satanizmu ir šventą Rusijos civilizacinę misiją puldinėti kaimynines šalis jau tapo banaliu reginiu. Mažai ką stebina ir Irano teokratinių vadovų pakalbėjimai apie religinę kankinystę, kuriais pateisinamas despotiškas režimas ir regioninės ambicijos.
Kiek daugiau dėmesio nusipelno religijos instrumentalizavimas formaliai sekuliariame Vakarų pasaulyje, kur tokios apraiškos tapo pastebimesnės išaugus politikų apetitui kariauti.
Keli iškalbingi pastarojo meto epizodai:
Musulmonišką religinį šūkį „Garbė Alachui“ ir grasinimą sunaikinti visą civilizaciją skelbiantis Jungtinių Valstijų prezidentas D. Trumpas lyg niekur nieko su dirbtiniu intelektu (toliau – DI) vaizduoja save kaip Jėzų Kristų. Kataliko tapatybę prieš kelerius metus atradęs jo viceprezidentas J. D. Vance`as iš ekrano rimtu veidu moko popiežių katekizmo. Karo sekretorius Pete`as Hegsethas rengia bombardavimams pateisinti skirtus, okultines apeigas įtartinai primenančius pasirodymus Pentagone, painioja (sąmoningai arba ne) garsaus 1994 m. filmo „Pulp Fiction“ epizodą su Biblijos citatomis. Tuo metu susigraudinęs Federalinio tyrimų biuro (FTB) vadovas K. Patelis prieš kameras žada po mirties keliauti į pagonišką karių rojų – Valhalą.
Bendras šių epizodų motyvas – juose religiniai simboliai naudojami instrumentiškai, nenuosekliai ir išskirtinai vulgariai. Esamų karų kontekste juos jungia ir bendra ideologinė žinia, nurodanti, kad Dievas agresoriaus pusėje.
Žymus Prancūzijos politikas Thierry Bretonas straipsnyje katalikiškam portalaui „La Croix“ įdomiu kampu iškėlė religinių simbolių naudojimo karui pateisinti problemą. Jo mintis ta, kad moderniems karams tampant kaip niekad technologiškai pažangiems ir futuristiškiems (DI, išmaniosios technologijos, robotizacija), jų pateisinimo būdai lieka archajiniai, grįsti religiniais ar mistiniais simboliais ir naratyvais. Nepaisant plika akimi matomo ir dažnai tragikomiško religinių simbolių naudojimo politikoje nenuoseklumo, karų sureliginimas toliau vyksta ir politikai mėgsta tai daryti. Įdomu pabandyti šį prieštaravimą paaiškinti iš politinės teorijos perspektyvos. Aptarsime dvi galimas to priežastis.
Pirmoji nurodo tai, kad moderniai politikai svarbių sąvokų (tokių kaip suverenumas, reprezentacija, teisingumas, lygybė) neišeina suprasti be religinių sąvokų konteksto, iš kurio pirmosios kilo. Taigi karas, kaip kraštutinę politikos pusę nusakanti sąvoka, irgi bus priklausomas nuo to konteksto. Filosofas Carlas Schmittas šią idėją pristatė knygoje „Politinė teologija“, teigė, kad modernios politinės sąvokos yra sekuliarizuotos teologinės sąvokos. Istorinė ir konceptualinė modernios politikos priklausomybė nuo religinio žodyno ir simbolių atsiskleidžia ribinėse, suverenų sprendimą verčiančiose daryti politinėse situacijoje.
Bendras šių epizodų motyvas – juose religiniai simboliai naudojami instrumentiškai, nenuosekliai ir išskirtinai vulgariai. Esamų karų kontekste juos jungia ir bendra ideologinė žinia, nurodanti, kad Dievas agresoriaus pusėje.
Karas yra tokia ribinė situacija. Konceptualinės priklausomybės argumentas leidžia paaiškinti, kodėl religijos simboliai aktualizuojasi net iš pažiūros sekuliariose valstybėse. Karo situacija, ypač jei karas nėra gynybinis, o daromas valingu politikų sprendimu, verčia kelti klausimų apie tai, kas turi sprendimo galią ir kokiu pagrindu ją sau priskiria. Religiniai įvaizdžiai apie teisingą karą, šventą kovą su blogiu, dievišką politinės galios kilmę ir jos neklystamumą – jie visi natūraliai iškyla kaip patogūs, kultūriškai atpažįstami ir struktūriškai tinkami argumentai atsakyti į tuos klausimus.
Antrasis religijos instrumentalizavimo karui paaiškinimas būtų toks: informacijos sraute, kuriame įvykio tikrumas priklauso nuo jo vaizdinių intensyvumo ir emocinio poveikio žiūrovams, religijos, politikos, popkultūros simbolių ir vaizdinių iš principo nebeįmanoma atskirti vienų nuo kitų. Čia karo ekraninis vaizdavimas susilieja su religiniais simboliais ir populiarių filmų epizodais, siekiant išgauti kuo didesnį emocinį įspūdį ir tikrumo pojūtį.
Pristatydamas simuliacijos ir hipertikrovės terminus filosofas Jeanas Baudrillard`as teigė, kad moderni tikrovė yra tapusi redukuota iki ekranuose atvaizduojamų ženklų. Nebemokame atskirti tikrovės nuo simuliuotų jos modelių, nes abu naudoja tuos pačius tikrovės kriterijus, modelius ir ženklus, į kuriuos tikrovė redukuota. Politinių įvykių (tokių kaip karas) tikrumas informacinėje erdvėje tampa priklausomas nuo jų kuriamo įspūdžio intensyvumo – tarsi tiesa vartotų steroidus. Religiniai ir popkultūriniai simboliai (pavyzdžiui, gėrio ir blogio kova, priešo vaizdavimas kaip karikatūrinio Hitlerio) padeda kurti reginio intensyvumą, todėl lydi visus karus. Esė „Persų įlankos karas neįvyko“ J. Baudrillard`as teigia, kad informacinių vaizdinių perprodukcijoje modernūs karai jų stebėtojams tėra vartojama prekė, it „karas Light“ (darinys iš Coca-Cola Light), arba „becukris karas“. Religiniai simboliai padeda įnešti intensyvesnio įspūdžio, nesiūlant gilintis į teologinį jų turinį.
Politinių sprendimų nupudravimas religiniais simboliais ar filmų citatomis kariauti pamėgusiems politikams tarnauja kaip karo vartotojus stimuliuojanti maldos versija.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
