Kaunas tarpukariu buvo miestas, kuriame kūrėsi nauja valstybės kultūra, o jos centre – menininkai, mokslininkai ir intelektualai. Vieni ryškiausių šios aplinkos žmonių buvo operos solistė Adelė Galaunienė ir profesionaliosios muziejininkystės pradininkas Paulius Galaunė. Jų gyvenimo ir veiklos pėdsakai išsibarstę po visą miestą – nuo galerijų ir teatrų iki parkų ir namų, kuriuose virė kultūriniai pokalbiai, rašoma Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus parengtoje publikacijoje.
Kviečiame pasivaikščioti maršrutu, kuris leidžia Kauną pamatyti Galaunių akimis.
M. K. Čiurlionio galerija (dab. Kauno kolegijos Menų akademija)
Daugeliui šiandien M. K. Čiurlionio muziejus siejasi su pastatu V. Putvinskio gatvėje, tačiau jo istorija prasidėjo prieš daugiau nei 100 metų ant Pelėdų kalno. Oficialia muziejaus pradžia laikoma 1921 m. gruodžio 14 d., kai paskelbtas M. K. Čiurlionio galerijos įstatymas. Tačiau tai tik simbolinė data – kurį laiką galerija egzistavo dokumentuose, kol menininkai, tarp jų ir P. Galaunė, surengė protestą. Pagrindinis jo tikslas pasiektas – buvo skirta 190 000 litų laikinųjų rūmų statybai.
1925 m. atidarytoje galerijoje eksponuoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai, kurių didžioji dalis buvo įsigyti iš Sofijos Čiurlionienės. Galerijai vadovavo P. Galaunė. Tai atrodė logiškas sprendimas, atsižvelgiant į tai, jog jis buvo vienintelis tuo metu Lietuvoje profesionalų muziejininko išsilavinimą įgijęs žmogus. Nors patalpos buvo nedidelės, čia vyko „dideli“ procesai – formavosi nacionalinės dailės rinkiniai ir Lietuvos muziejininkystės pagrindai.
Rotušės aikštė
1919 m. susituokę, A. ir P. Galaunės netrukus iš Vilniaus persikėlė į Kauną. Iš pradžių jie apsistojo viešbutyje „Birutė“, vėliau įsikūrė name T. Daugirdo gatvėje, pažymėtame ketvirtu numeriu (šiandien ant šio namo kabo memorialinė lenta). Šį trijų kambarių butą jiems suteikė A. Galaunienės talento gerbėjas kanklių meistras Jonas Garalevičius.
Galaunės artimai draugavo su Juozu Tumu-Vaižgantu, gyvenusiu kaimynystėje. Kurį laiką, kol buvo remontuojamas jo butas, kunigas gyveno pas Galaunes. Jis turėjo mylimą kanarėlę, kurios priežiūrą buvo patikėjęs išskirtinai P. Galaunės seseriai Stefanijai.
Vėliau šeima persikėlė į vadinamuosius Zabielų rūmus (Rotušės a. 10) – įspūdingą pastatą, kuriame susipina gotikos, renesanso ir klasicizmo architektūros sluoksniai. 17–18 a. jis priklausė Zabielų šeimai, vėliau atiteko gydytojui Juozapui Kovalskiui. Pasakojama, kad čia dažnai lankėsi Adomas Mickevičius, o namas net buvo vadinamas poeto „meilės lizdu“.
19 a. pabaigoje name pradėti nuomoti butai. Kurį laiką čia buvo apsistojęs Antanas Baranauskas, o 1930 m. apsigyveno Galaunių šeima. Gyvenimas prestižinėje senamiesčio vietoje leido jiems aktyviai dalyvauti Kauno kultūriniame gyvenime ir puoselėti P. Galaunės pomėgį – knygų kolekcionavimą. Tarpukariu jis dažnai lankydavosi ne tik antikvariatuose senamiestyje, bet ir viename seniausių Lietuvoje – Mokslo knygyne (Laisvės alėja 29).
Valstybės teatras (dab. Kauno valstybinis muzikinis teatras)
Skubėdami Laisvės alėja, kauniečiai retai susimąsto, kad prieš akis iškylantis Kauno valstybinis muzikinis teatras – ne tik vieta, kur šiandien skamba klasikinė muzika, bet ir reikšmingų istorinių įvykių liudininkas. 1892 m. duris atvėręs neorenesansinis namas tapo pirmuoju specialiai teatrui skirtu pastatu šalyje.
Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu jis buvo iš esmės rekonstruotas: įgijo neobaroko bruožų, o interjerą papildė tautinio stiliaus dekoras. 1925 m. Valstybiniu teatru tapusio pastato scena matė ne tik spektaklius – čia vyko pirmieji miesto tarybos ir Steigiamojo Seimo posėdžiai bei lietuviški vakarai, stiprinę kultūrinę ir tautinę savimonę.
Teatras svarbus ir A. Galaunienės biografijoje. Ji – viena pirmųjų Lietuvos operos primadonų. 1920 m. gruodžio 31 d. čia įvykusios Giuseppe`ės Verdi „Traviatos“ premjeroje moteris atliko pagrindinį Violetos vaidmenį. Po šio vakaro Adelė tapo viena ryškiausių Valstybės teatro solisčių. Per vienuolika metų teatro scenoje ji sukūrė daugybę vaidmenų – tarp jų Džildos, Rozinos ir kitų.
Restoranas „Metropolis“ (Laisvės al. 68 / S. Daukanto g. 19)
Kauno kultūrinis gyvenimas vyko ne tik teatruose ar galerijose, bet ir restoranuose. 1899 m. Volkovyskių name, vėliau pavadintame „Metropoliu“, veikė restoranas ir vienas moderniausių to meto viešbučių. Ilgainiui ši vieta tapo tikru laikinosios sostinės traukos centru: čia rinkosi Antanas ir Sofija Smetonos, Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti intelektualai, todėl restoranas pelnė pravardes „Profesorynas“ ir „Senių klubas“.
Čia lankytis mėgo ir Galaunės, ypač priimdami svečius. Vakarais išsipuošusi publika, besivaišindama krupniku, šermukšnine ar šaltmėtine, klausydavosi Danieliaus Dolskio ir Antano Šabaniausko dainų, užsienio orkestrų koncertų, dažnai transliuojamų per radiofoną, ir rinkdavosi į šokius, karnavalus bei labdaros vakarus.
Nerūpestingą šio kultūrinio židinio istorijos atkarpą Antrojo pasaulinio karo metais pakeitė dramatiški įvykiai. Antrajame aukšte veikęs viešbutis trumpam tapo prieglobsčiu japonų diplomatui Čijunei Sugiharai, kuris, nepaisydamas grėsmės, išduodavo gyvybės vizas žydams ir taip išgelbėjo tūkstančius žmonių.
Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (dab. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
1925 m. gruodžio 13 d. ant Pelėdų kalno iškilusioje M. K. Čiurlionio galerijoje buvo eksponuojama daugiau nei 4 500 kūrinių. Kolekcijai sparčiai augant, netrukus paaiškėjo, kad patalpų ima trūkti – paveikslai kabėjo vienas šalia kito, o darbo sąlygos darėsi vis sudėtingesnės.
1930-aisiais, minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, Kaune nuspręsta statyti naują reprezentacinį muziejų. Jis baigtas 1936 m., o galerija reorganizuota į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų. Jo direktoriumi liko P. Galaunė, vadovavęs M. K. Čiurlionio galerijai. 1944 m. muziejų pertvarkius į M. K. Čiurlionio dailės muziejų, jis įstaigai vadovavo iki 1949 m. – iš viso net 25 metus, per kuriuos reikšmingai prisidėjo prie muziejaus augimo ir svarbos Lietuvos kultūriniame gyvenime.
Vytauto Didžiojo universitetas (dab. KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas)
1912 m. vienoje iš centrinių Kauno gatvių pradėtas statyti pastatas iš pradžių buvo skirtas Komercijos mokyklai. Po beveik dešimtmečio jame įsikūrė Aukštieji kursai, kurių pagrindu 1922 m. vasario 16 d. įsteigtas Lietuvos universitetas (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas). Penkerius metus namas A. Mickevičiaus g. 37 buvo pagrindiniai ir vieninteliai universiteto rūmai, tapę svarbiu moderniojo Lietuvos aukštojo mokslo simboliu.
1925–1940 m. čia dirbęs P. Galaunė skaitė paskaitas apie meną, kultūrą ir paveldą. Jo dėstymas išsiskyrė gyvu santykiu su meno kūriniais: teorines žinias P. Galaunė papildydavo tiesioginiu supažindinimu su objektais muziejuose. Kaip prisiminė muziejininkas Klemensas Čerbulėnas: „Tokios išvykos būdavo džiugi šventė. Aiškinimai, komentarai, pastabos apie kūrinius ar dailininkų kūrybą visada patraukdavo, žavėdavo, plėsdavo pažinimą.“
Galaunių namai-muziejus (Vydūno al. 2)
1932 m. architekto Arno Funko suprojektuotas modernistinis namas Žaliakalnyje – tarsi mažas šio rajono charakterio atspindys: tarp žalumos pasislėpęs, bet pilnas istorijų. Pastatas iki šiol išsaugojo autentiškas interjero detales: dvivėrius langus, plyteles ir ąžuolinį parketą, beveik nepakitusį nuo laikų, kai čia gyveno Galaunių šeima.
Čia atsiskleidė ne tik laikmečio architektūriniai pasiekimai, bet ir tarpukario kultūros dvasia: namuose rinkdavosi diplomatai, meno, literatūros ir politikos atstovai. Jie čia diskutavo apie Lietuvos politinę situaciją, kultūros puoselėjimą bei mokslo pasiekimus. Tarp garbių svečių buvo J. Tallat-Kelpša, Adomas Galdikas, Liudas Truikys, Marijona Rakauskaitė, Antanas Sodeika, Juozas Keliuotis, Juozas Brazaitis ir kiti.
Nuo 1996 m. pirmame aukšte veikia memorialinė ekspozicija, kurioje saugoma Galaunių kolekcija: biblioteka, grafika, liaudies meno rinkiniai, tarpukario baldai ir žinomų dailininkų kūriniai. Antras aukštas skirtas parodoms (netrukus čia atsiras ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Kazio Bizausko memorialinis kambarys), o trečiame įsikūrusios edukacinės erdvės. Jas, kaip ir čia vykstančias parodas bei renginius, aplankyti galima muziejaus darbo metu.
Ąžuolyno parkas
Ar žinojote, kad didžiausias Europoje miesto teritorijoje esantis ąžuolynas yra Kaune? Daugiau nei 84 hektarų teritorijoje telpa ir gamta, ir miesto istorija. Visai greta vienas kito įsikūrę zoologijos sodas, Dainų slėnis, stadionas, Sporto halė ir kiti svarbūs objektai.
Pastatas iki šiol išsaugojo autentiškas interjero detales: dvivėrius langus, plyteles ir ąžuolinį parketą, beveik nepakitusį nuo laikų, kai čia gyveno Galaunių šeima.
Ąžuolynas reikšmingas ir Lietuvos sporto istorijai. Dariaus ir Girėno stadione tarpukariu varžėsi vėliau prezidentu tapęs Valdas Adamkus, o netoliese užgimė sportas, vadinamas antrąja Lietuvos religija, – krepšinis, kurio ištakos siejasi su čia pirmosiomis jį pradėjusiomis žaisti moterimis.
Jei vaikščiojimą laikytume sportu, čia „sportuoti“ mėgo ir P. Galaunė. Juliaus Kaupo, vedusio Galaunių dukrą Dalią, knygoje „Daktaras Kripštukas pragare“ minimas per parką einantis „žilas profesorius“, nešantis meno kūrinį. Manoma, kad šis vaizdinys galėjo būti įkvėptas būtent P. Galaunės.
Pažaislio vienuolynas
Maršrutą vainikuoja bene įspūdingiausias pastatas mieste – Pažaislio vienuolynas. Kauno marių pusiasalyje įsikūręs ansamblis laikomas vienu gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių visame regione.
17 a. pradėtas projektuoti kompleksas garsėja ne tik architektūra, bet ir legendomis. Jį statyti nusprendė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Zigmantas Pacas, o ansamblį kūrė meistrai iš Lugano ežero regiono. Pastatai gausiai dekoruoti marmuru, o viduje iki mūsų dienų išliko apie 140 freskų. Nedidelei kamaldulių bendruomenei skirtas vienuolynas kainavo milžinišką sumą – apie aštuonis milijonus auksinių, todėl netruko atsirasti įvairių pasakojimų apie jo statybos motyvus.
Prie vienuolyno ir įspūdingųjų freskų išsaugojimo prisidėjo ir P. Galaunė, rūpinęsis jų tyrimais bei konservavimu. Jo ir kitų specialistų pastangomis šiandien Pažaislis atviras lankytojams – čia galima ne tik pasigrožėti architektūra ar pasivaikščioti liepų alėja, bet ir pasiklausyti Lietuvos bei užsienio muzikos kūrėjų koncertų.
Tekstą parengė Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus komunikacijos specialistė Milda Žiūkaitė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
