Apie tai, kad dronai visiškai pakeitė karo pobūdį ir pėstininkai dabar daugumą laiko pratūno žeminėse, o vienas pavaldinys per savo pamainą išsprendė 2 500 kryžiažodžių, Kramatorske papasakojo karys šaukiniu Nindzė.
28-osios brigados antrojo mechanizuoto bataliono „Libertas“ pėstininkų daliniui vadovaujantis 27 metų vyresnysis seržantas Hryhorijus Nizovcevas interviu LRT.lt sutiko duoti todėl, kad to paprašė paramą brigadai renkanti lietuvė. Dalinys šiuo metu sunkiuose gatvių mūšiuose kovoja 25 kilometrus nuo Kramatorsko esančioje Kostiantynivkoje, Donecko regione.
„Kaip manai, ar kitą pavasarį dar bus galima kavinėje Kramatorske papusryčiauti, kaip kad dabar?“ – paklausiau vaikino. Nindzė papurtė galvą ir ilgai negalvodamas atsakė, kad greičiausiai ne, nes priešas stiprina puolimą šia kryptimi ir vis labiau bombarduoja. „Gerai pamenu, kaip kavą gerdavome Kostiantynivkos kavinėse, o dabar ten vien griuvėsiai ir mirties dvelksmas. Regiu, kaip į mirties zoną virsta ir pusiaukelėje esanti Družkivka. Iki jos su automobiliu privažiuoti dar įmanoma, o vėliau 12 kilometrų iki priekinės linijos tenka eiti pėsčiomis, nes transportą lengvai pastebi priešo dronai ir jį sunaikina“, – pasakojo vyresnysis seržantas.
Pasidomėjus, ar jo pavaldiniams priekinėse pozicijose irgi tenka be pakeitimo išbūti po kelis mėnesius, Nindzė pritariamai linktelėjo. Tada greitakalbe paaiškino, kuo dabartinis karas skiriasi nuo vykusio 2022 m. „Mūsų brigada formaliai tebesivadina mechanizuotąja, tačiau tankų ir artilerijos padalinių veikla tapo minimali. Svarbiausias tapo naujai įkurtas oro skraidyklių padalinys. Anksčiau automobiliais pėstininkus priveždavome iki kelių šimtų metrų nuo priešo, tačiau 2024 m. pabaigoje situacija kardinaliai pasikeitė dėl dronų gausos“, – pasakojo karys.
Nindzė, kaip ir ketveriais metais vyresnis brolis, tėvas bei senelis, dirbo angliakasiu, nes Šachtarsko miestelyje tai buvo populiariausia profesija. Dėl pomėgio koviniam sportui tėvas buvo pramintas Nindze, dėl tos pačios aistros toks šaukinys prigijo ir jam. Į kariuomenę išėjo 2018 metais, gavęs kvietimą, vėliau pasirašė papildomą kontraktą trejiems metams. 2022 m. gegužę turėjo demobilizuotis, tačiau įsiveržė Rusija. Jų brigada telkėsi Odesoje, tad iš pradžių rengė įtvirtinimus šiame regione. Vėliau buvo permesti į kovas Mykolajivo, dar vėliau – Chersono srityse ir beveik dvejus metus kovoja Kostiantynivkos apylinkėse.
„Patikėtą zoną išlaikėme pusantrų metų, tačiau vėliau turėjome trauktis, nes priešai pasiuntė dideles pajėgas ir bombomis sunaikino mūsų pozicijas. Per paskutinius metus atsitraukėme apie 4 kilometrus ir dabar jau dalyvaujame kovose pačioje Kostiantynivkoje. Viena vertus, mieste lengviau – yra kur pasislėpti ir nereikia kasti apkasų, tačiau kulka čia gali atlėkti iš bet kur. Fronte žuvusių rusų ir mūsiškių santykis yra maždaug šeši su vienu ar keturi su vienu, bet dabartiniame ruože mūsų praradimų padaugėjo ir neretai žūsta tik perpus mažiau. Mat, turėdami daugiau dronų, jie kontroliuoja logistikos kelius, viską mato ir iš karto atakuoja. Apskritai fronte mūsų armija dronų jau turi daugiau, bet šiame ruože – ne“, – pasakojo angliakasys.
Paklaustas, ar dalinyje netrūksta karių ir ką mano apie stringančią mobilizaciją, Nindzė prisipažino, kad nuolat mąsto, kaip šį procesą būtų galima reorganizuoti. Tokiomis mintimis dalijasi socialiniuose tinkluose, kur savo įrašuose kartais nevengia kritikos. „Man pikta, kad vykstant karui nepavyksta pažaboti korupcijos, į frontą atsiunčiami niekam tikę naujokai. Situacija yra maždaug tokia: iš dešimties naujokų trys pabėga, du niekam tikę, nes yra ligoniai arba alkoholikai. Su penkiais galima dirbti, tačiau jų motyvacija nėra tokia, kokia buvo karo pradžioje atėjusių savanorių. Dauguma mūsų, senbuvių, esame patyrę rimtų sužeidimų, pavargę, bet pasiryžę viskam, o naujokus reikia prižiūrėti kaip mažus vaikus, nes nežinai, ar per apšaudymą nepabėgs, palikę sužeistą draugą“, – apgailestavo Nindzė.
Karys įsitikinęs, kad naujokų problemą būtų galima išspręsti trigubai pakėlus atlygį. Tada į kariuomenę stotų kariauti pasiryžę vyrai, o dabar gatvėse sulaikomi ir atvežami, kas papuola. „Tai, kad ima per prievartą, nėra gerai ir todėl, kad supriešina kariuomenę su visuomene. Jei būtų mano valia, paskelbčiau negailestingą kovą su korupcija ir uždrausčiau valstybės lėšas švaistyti nereikalingoms išlaidoms – naujiems tiltams statyti, keliams tiesti ar miestams gražinti. Taip atsirastų lėšų didesnėms algoms ir turėtume norinčiųjų kariauti“, – mąstė Nindzė.
Vaikinas piktinosi, kad išvykęs atostogų pas netrukus pirmojo vaiko susilauksiančios žmonos neteks visų priedų ir gaus tik 500 eurų algą, o to neužteks buto nuomai ir pragyvenimui trise. Nindzę nervina ir tai, kad medaliais bei laipsniais apdovanojami kariškiai, nekovoję fronte. Erzina ir tai, kad vadais skiriami asmenys be patirties, o kai kurie karininkai, norėdami pelnyti apdovanojimų ir būti paaukštinti, pergalių siekia netausodami karių gyvybių. Būna ir taip, kad girdamiesi pasiekimais vadai pateikia klaidingą informaciją – neva kontroliuoja platesnę teritoriją, nors ten iš tikrųjų priešas. „Kariuomenėje, kaip ir civiliame gyvenime, yra visokių žmonių. Apie 70 procentų vadų yra patyrę. Man artimiau su tais, kurie perėję visus fronto išbandymus ir kuriais visada gali pasitikėti, nes žinai, kad nepaliks bėdoje net būdami sužeisti“, – kalbėjo net žeminėje svarsčius kilnojantis Nindzė.
„Mano pėstininkų dalinyje turėtų būti 150 karių, o į pozicijas galiu pasiųsti tik 40. Trūksta papildymo, be to, dalis gydosi, persikelia į kitus dalinius. Tokioje situacijoje kariams pozicijose tenka išbūti ilgiau. Man be keitimo teko išbūti 18 dienų, o kitiems – net po kelis mėnesius, nes dėl dronų gausos nebuvo kaip pasikeisti. Turime laukti rūko ar vėjuoto ir lietingo oro, kad dronai nematytų. Tokiu oru priešai naudojasi galimybe užimti mūsų pozicijas. Anksčiau pėstininkai turėjo kasti apkasus, įrenginėti gynybines linijas, ginklu ginti pozicijas, o dabar tiek mūsų, tiek priešo pėstininkai tūno žeminėse, o dronų operatoriai bando išaiškinti, kur yra pasislėpę, ir sunaikinti“, – pasakojo vyresnysis seržantas.
Pėstininkams dronais gabenamas maistas, šaudmenys, akumuliatoriai, vaistai, artimųjų pranešimai. Žeminėse tūno 25 pėstininkai, o jų išgyvenimu rūpinasi tolėliau likę 160 žmonių. Vieni dronų operatoriai užtikrina oro apsaugą, kiti žvalgo priešo pozicijas ir siekia jas sunaikinti. Be to, reikia planuoti operacijas, perdirbti ir taisyti dronus, užsakyti techniką ir rūpintis jos pristatymu, gaminti specialų maistą ir t. t. Nindzė prisipažino, kad po sužeidimo formaliai dabar atlieka reabilitaciją, tačiau iš tikrųjų toliau vadovauja daliniui. „Kariaujantieji nuo pirmų dienų (dauguma tokie ir esame), nusiteikę kovoti tiek, kiek reikės. Nepaisome sužeidimų, nesukame galvos dėl vadinamųjų taikos derybų ir korupcijos bei politikos skandalų. Atliekame savo pareigą, svajojame apie Maskvos subombardavimą. Tai būtų tinkamas atsakas už sunaikintus mūsų miestus.“
