Vis dažniau girdime, kad santykiuose su diktatoriais reikia kurti strategines dilemas – versti juos rinktis tarp blogų sprendimų ir taip silpninti režimus. Šiandien situacija yra priešinga: dilemą Lietuvai kuria pats Aliaksandras Lukašenka. Minsko sprendimas paskelbti Europos humanitarinį universitetą „ekstremistine organizacija“ iš pirmo žvilgsnio yra dar vienas jo režimo represijų atvejis, tačiau iš tikrųjų tai – smūgis vienam nuosekliausių Lietuvos užsienio politikos projektų.
Lietuvos politika Baltarusijos atžvilgiu yra ankstyvųjų 2000-ųjų pasirinkimų rezultatas. Po 2001 m. suklastotų rinkimų ir 2004 m. referendumo dėl Lukašenkos valdžios įtvirtinimo tapo aišku, kad santykiai su Minsku negali būti grindžiami vien ekonomika. Lietuva stiprino vertybinę laikyseną, remdamasi žmogaus teisių ir demokratijos principais. Vienas svarbiausių šios politikos lūžio taškų buvo 2004 m. Lukašenkos sprendimas uždaryti vienintelį šalyje privatų universitetą. Metais vėliau EHU persikėlė į Vilnių ir tapo ne tik akademine institucija, bet ir strategine Lietuvos investicija į Baltarusijos ateitį.
Universitetai tremtyje nėra naujiena. Po 1933 m. nacių atėjimo į valdžią Vokietijoje grupė persekiojamų intelektualų Niujorke įkūrė universitetą tremtyje, kuris veikia iki šiol „New School“ sudėtyje. 2017 m. Vidurio Europos universitetas buvo priverstas palikti Budapeštą dėl Viktoro Orbano vyriausybės spaudimo. Bet EHU išsiskiria tuo, kad universiteto ryšys su kilmės šalimi yra ne simbolinis, o pamatinis: nepaisant dviejų dešimtmečių tremtyje, didžioji dalis studentų išlieka baltarusiai.
Prieš 2020 m. du trečdaliai EHU absolventų baigę studijas grįždavo į gimtąją šalį. Šiandien dalį jų galima rasti tarp esamų ir buvusių politinių kalinių – tai žmonės, kūrę nepriklausomas medijas, dirbę žmogaus teisių srityje ar kitaip bandę keisti Baltarusiją iš vidaus. Todėl sprendimas paskelbti EHU „ekstremistine organizacija“ yra kokybiškai kitoks represijų lygmuo. Dabar kriminalizuojama institucija su daugiau nei tūkstančiu studentų ir šimtais dėstytojų. Tai reiškia, kad baudžiamasis persekiojimas kyla ne tik studentams, absolventams, dėstytojams, bet net ir studentų tėvams, kurie dažnai lieka Baltarusijoje. Faktiškai bet koks ryšys su universitetu gali tapti pagrindu baudžiamajam persekiojimui.
Diktatoriai supranta tik galios kalbą, todėl esminis klausimas yra ne vien, kaip reaguoti, bet ir kokiu lygmeniu tai daryti. Lietuva viena čia turi ribotas galimybes – atsakas neišvengiamai turi būti bent europinis. Tačiau kartu svarbu nepamiršti ir struktūrinės realybės: idėjiškai Lukašenkos režimas yra paremtas vos vienu žmogumi, o ne partine ideologija. Tai yra jo didžiausia stiprybė trumpuoju laikotarpiu, bet ir didžiausia silpnybė ilguoju. Laikas šiame santykyje nėra neutralus – jis biologiškai veikia prieš režimą.
Tokioje situacijoje EHU atsiduria dilemoje. Universiteto vertė visada buvo grindžiama tuo, kad jis yra baltarusių universitetas. Tačiau būtent tai yra jo didžiausias pažeidžiamumas. Jei studentai nebegali grįžti namo, o jų šeimos patiria spaudimą, universitetas neišvengiamai susiduria su pasirinkimu: išlaikyti savo misiją ir rizikuoti ar transformuotis į tarptautinę instituciją, prarandant tapatybę. Tai nėra tik akademinis klausimas – tai klausimas apie visos Lietuvos ilgalaikės strategijos prasmę.
Minsko sprendimas turi platesnį geopolitinį kontekstą. Pastaraisiais metais matome nuoseklią eskalaciją: nelegalūs migrantai, oro balionai, Lietuvos piliečių sulaikymai. Tokios strategijos tikslas – spausti Lietuvą grįžti prie „business as usual“. Tai reikštų sankcijų švelninimą ir ekonominių santykių atnaujinimą, įskaitant trąšų eksportą per Klaipėdos uostą. Tuo pačiu metu JAV administracija savo pavyzdžiu signalizuoja, kad su Lukašenka reikia kalbėtis, o tai neišvengiamai siaurina Lietuvos manevro laisvę.
Diktatoriai supranta tik galios kalbą, todėl esminis klausimas yra ne vien, kaip reaguoti, bet ir kokiu lygmeniu tai daryti. Lietuva viena čia turi ribotas galimybes – atsakas neišvengiamai turi būti bent europinis. Tačiau kartu svarbu nepamiršti ir struktūrinės realybės: idėjiškai Lukašenkos režimas yra paremtas vos vienu žmogumi, o ne partine ideologija. Tai yra jo didžiausia stiprybė trumpuoju laikotarpiu, bet ir didžiausia silpnybė ilguoju. Laikas šiame santykyje nėra neutralus – jis biologiškai veikia prieš režimą.
Būtent todėl bandymai „atšildyti“ santykius šiandien būtų klaidingi. Tai reikštų ne tik ankstesnės Lietuvos politikos diskreditavimą, bet ir tylų pralaimėjimo pripažinimą. EHU situacija neturėtų tapti pretekstu atsitraukti. Priešingai – ji verčia iš naujo apibrėžti, kaip universitetas gali išlikti gyvybingas naujomis sąlygomis ir kaip Lietuva drauge su visa Europa gali spausti Minską. EHU visada buvo ilgalaikė ir sėkminga Lietuvos investicija. O Lukašenka bando priversti mus mąstyti trumpalaikėmis kategorijomis. Klausimas – ar tikrai norime žaisti pagal jo taisykles.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
