Išgyvenimo strategija
Man patinka bastytis. Tiesiog, eiti niekur. Frazė „eikim niekur“, kiek pamenu, yra nuskambėjusi iš poeto, bičiulio Donato Petrošiaus lūpų, kai kadai kojomis bandėme pažinti Berlyną. Beje, Donatas regis poeziją metė, nors viliuos, jog kalbos tinklus vogčia vis tik audžia. Poeziją mečiau ir aš, nors greičiau ji mane. Kalba tiesiog mane paliko, ištikimybė jai greičiausiai neįtikino. Bastymasis dabar yra mano poezija, tik tokios neužrašysi, niekur nepaskaitysi ir nepublikuosi, nepasiduos ir jokio literatūros festivalio tribūnai, net pogrindžio... Abejoju, ar tokia galėtų būti kam nors įdomi. Ją reikia patirti, tik tada gali ją perskaityti, suprasti.
Bastytis reikia be tikslo, tikslas gimdo įniršį ir konkurenciją, anksčiau ar vėliau pareikalauja aukų arba susimokėti, investuoti, priverčia griebtis smurto. Pats žodis – „bastymasis“ – man daug artimesnis, nei koks bekvapis „vaikščiojimas“. Bastūnas visad geriau už vaikštūną. Geriau apie vaikščiojimą ir jo strategijas neparašysiu nei Frédéricas Grosas knygoje „Filosofija pėsčiomis“, kurioje šis aprašęs ryškiausius kultūros pasaulio bastūnus. Nuo Arthuro Rimbaud iki Immanuelio Kanto. Beje, visgi norėčiau pasimatuoti Rimbaud batus... Aišku tik viena – savo kilometrus visada turi nueiti pats. Bastymasis man yra tiesiog išgyvenimo strategija. Niekas daugiau. Tai darau psichinės higienos, sanitariniais sumetimais. Kol eini, atrodo, jog pasaulį judini, o pasaulis tave, ir išvengi mirties taško, kai telieka pasakyti „jau viskas“. Man tos iliuzijos pakanka. Tiesiog reikia eiti.
Ten nėra jokios kultūros – jokios
Anksčiau bastydavausi Vilniaus gatvėmis, priemiesčiais. Skersai išilgai esu išmaišęs ir Naujininkus. Įstabus rajonas: tiek kultūriškai, tiek architektūriškai, tiek socialiniu požiūriu. Žiūrint į horizontą neabejoju, jog gendrifikacija neilgtrukus juos suvalgys su visais kaulais. Kaip kad Užupį, Paupį, kurie virto išblizgintais unitazais, ant kurių dabar stena hipsteriai ir respektabilūs tėtukai, mamytės ir jų dar respektabilesni vaikučiai. Šnipiškės dar virškinamos, bet tikiuos nekilnojamojo turto vystytojams bus sugebėta skelti į dantis. Vilniaus savivaldybės sprendimuose noras išsaugoti dalį medinių Šnipiškių matyti. Tikiuos, tai ne dūmų uždanga.
Pamenu dar kokius 1998-uosius, kai Šnipiškėse dirbau sargu autoservise ir turėjau dujinį pistoletą. Tuomet į Šnipiškes, tą dzūkišką kaimą, prasivėdinti eidavau tik su pistoletu. Žinoma, šaudyti nemokėjau.
Pastaruosius metus miestą apleidžiu ir renkuosi tyrus, palaukes, miškus. Visad traukė dykumos, dykros, karjerai ir tyrai, ką jau kalbėti apie pelkes. Ten nėra jokios kultūros – jokios, jokių klouniškų biručių pabiručių, juolab politikos, ideologijos. Tik instinktai. Tyrai, gamta neturi ir tautybės, ten nėra ir melo – tai mane guodžia.
Bastymasis yra nusikalstamas
Ten, kur paprastai einu – gamta neišvaizdi, netgi kokti: šabakštynai, jokių įstabesnių peizažų, akis iš esmės neturi, ko nusitverti. Nėra ir ką fotografuoti, nors... Čia greičiau nykulio bažnyčia. Visa tai tik privalumai, nes eliminuota estetika. Jei visgi be jos negali – reikia jos ieškoti detalėse, šūdniekiuose. Tai galvą išvalyti tik padeda – vėjas netrukdomas švilpia kiaurai. Tuomet pasaulį jau gali ir išgirsti.
Gulim su bastymosi broliu, bičiuliu Gediminu ant milžiniškos išpjautų krūmų, šakų krūvos, paruoštos virsti biokuru, ir pasaulį girdim – iš už 8 kilometrų ataidi Troškūnų bažnyčios varpai, iš vienuolyno kiemo ataidi kankinamos „Ba“ gitaros. Ir į viską taip palaimingai nusispjaut, jog mirksnį pagalvoji esąs rojuje ar bent pakeliui.
Žiūrint racionaliai, bastymasis yra ekonomiškai nenaudingas, gal net kenksmingas, nesukuria jokios pridėtinės vertės, nusikalstamas. Ir be abejo jokie rimti žmonės tuo neužsiima, taip nesielgia. O dar apie tai rašyti, prisipažinti... Durniai. Akiplėšiška. Įtartina.
Einam niekur su bičiuliu Gediminu Dubriškio, Karčekų miškais, palaukėm, pamiškėm. Truktelim „Čepkelių“ iš kakliuko. Eini, ir aiškiai supranti, kad esi išganytas, kelias atriša rankas ir kojas, vėjas iššveičia galvą kaip žvyras prikepusį puodą. Išganingi yra tyrai, tyrlaukių dykuma, kuria it teniso kamuoliukai nustraksi boluojantys stirnų užpakaliai.
Nesam čepuliai, bet anksčiau ar vėliau mišką, tyrus pradedi skaityti, matyti gyvių paliktus ženklus, ir tie ženklai yra aiškiausias įrodymas, kad nepaisant skerdynių frontuose, parlamentuose gimdomos šlykštybės žemė sukasi ir kvėpuoja. Nesikeičia ir lapių mados. Po maro šernų populiacija irgi atsigauna – velėną varto kaip knygų puslapius, skaito kiaulaitės karčias išminties šaknis. Elniai, stirnos bujoja kaip niekad. Vynuoges, medelius jau aprišu, apdengiu ne nuo šalčių (žemės kepalą taip perkepėm, jog nebegresia), o nuo raguotų genėjimo specialistų. Na, o barsukų sportinės urvų bei tunelių rausimo žaidynės nesibaigia niekad.
Testimpa
Pabaidytas kiškis paknopstom nuskuodžia kaip šitie besigaluojantys metai. Nesidairydamas. Gal net desperatiškai. Ir gerai – greičiau šie metai testimpa. Neglostė. Sako, metams baigiantis reikia suvesti sąskaitas. Pabandykite. Mano sąskaitų balansas tai akivaizdžiai nesueina. Pralaimiu visomis kryptimis, nors iš esmės galiu pasakyti: esu laimėjęs viską. Nelygu kaip pažiūrėsi. Pasaulis irgi stipriai pralaimi. Per šiuos metus pasislinko miglos ir dumblo link. Kiek bevaidinsi optimistą – turėsi tą pripažinti.
O kur nusibasčiau aš per tuos visus savo 48 metus? Niekur – visada grįžtu į tą patį tašką. Gerai, kad tas taškas yra ir galiu tame taške išsitiesti savo lovoje, išklausyti, ką kalba mano kojos, raumenys, galų gale, tas susisukęs pasaulis. Tik vis dūlesnis išsitiesiu, na gerai, brandesnis, jei norite – kelias sutrumpėjo dar kilometru.
Ir ką tame taške matau? Rūškana migla, kiauksi lapė, kranklys ant komposto krūvos klauso grambuolių lervų išpažinčių, priešinis vėjas traukia kaip su grandinėmis. Tokiu oru atvirame lauke nepamatysi net stirnų – sulindusios į tankmę, į eglynus žaidžia kortomis „Durnių“. Tolumoj dar juoduoja pavieniai medžiai, krūmokšniai, kuriuos nuolat inkščiantys ūkininkai įnirtingai utilizuoja ir paverčia dirbama žeme – jei galėtų, aliejų išspaustų ne tik iš rapsų, bet ir iš krūmų, akmenų ar panešiotų savo trumpikių.
Mors ultima ratio*
Truktelim dar „Čepkelių“. Vis tiek kažkoks kartėlis... Visai neseniai staiga mirė Viktoras, visad pjovęs mūsų pievas. Dabar pievas jau pjauna kitur ir kitiems. O kas mums pjaus, Viktorai? Niekas taip dailiai neišsisukinės traktoriumi tarp medžių, niekas... Dabar apeisim karklais, anksčiau ar vėliau jie įrems savo peilius į gerkles, baltijinės gegūnės išsikraustys, nueis viskas po perkūno oželiais. Viktoras irgi buvo bastūnas, tik jo kojos buvo traktorius.
Mirė kaimynė Alesė, mūsų kaimo siela. Kas su jos siela, kaip ir aišku, bet kas bus su kaimo siela? Iš ko aplinkiniai iki kitos pašalpos pasiskolins eurą, kruopų ar aliejaus? Kiaurai traukia tos vėjo grandinės. Durys užrakintos. Sūnus Alfredas šunį Margį su visa būda traktoriumi išvežė pas kaimynus. „Negi šausi“, – sako Alfredas, – atidavė, kitaip nebūtų kam juo pasirūpinti.
Mirė ir miesto bastūnas Rolandas Rastauskas – turbūt stilingiausias pažinotas šaligatvių šlifuotojas. Nebepagulėsi, Ro, hamake, nors labai norėjai, sode po obelim... Pas tave dabar hamakai greičiausiai prabangesni.
Šast, prieš kelias dienas į medžioklės plotus patikrinti kilpų išėjo vertėjas Teodoras Četrauskas. Be jo vertimų tarpai tarp bastynių bus nuobodesnis.
Samirua
Samirua iš Latavėnų kaip Sizifas su keliais gabalais druskos kuprinėje irgi traukia į savo tolius, gerai, kad miškų link – ieško ragų, kabina druskos gurvuolius briedžiams, stirnoms, elniams ant medžių stuobrių 1,8 m. aukštyje. Žemiau, sakė, negalima, reikia, kad šernai nepasiektų, nes šie platina ligas ir parazitus. Raguotiesiems gera užstalė, stačiomis prie baro! Ir tiems šventės turi būti skalsesnės, sūresnės, vitaminingesnės. Samirua ant druskos dėklų palieka užrašęs savo telefono numerį, sako: „Gal kas paskambins?“ Aišku, paskambins, Samirua! Briedis tai tikrai, dar paprašys druskos. Samirua gamtą, mišką skaito greičiau nei akys bėga antraštėmis, įgudęs pėdsekys. Samirua, dar rasi ir išsvajotus ragus, gal net didesnius ir už Žilvino Landzbergo „Karūnas“. O dabar elniai ragais tegul greičiau ridena tą saulę atgal, nes atrodo, kad eglutę į tamsą galėtum ir įsmeigti.
Horizontas yra šviesa
Traukiam su Gediminu mišku: eglės, pušys kaip skulptūros, pasidarom selfį prie išverstos eglės šaknų „sienelės“. Ko mes ne aukštuomenė? Gedimino ūgis – 1,95 m., aš, tiesa, prieš jį – neužauga – 12 cm. žemesnis. Bet jau šis tas – nesakykit! Tik kur dėsim tą selfį, Gediminai? Ant feisbukiškių kaimo sienos? Ten ir be mūsų apsčiai aukštuomenės ir genijų. Traukiam horizonto link, kuris nieko nežada. Mums pažadų ir nereikia. Horizontas – ne kokie socdemai ar krikdemai. Horizontas, kad ir pakrikęs, bet vis tiek horizontalus, kitaip tariant daugiau mažiau stabilus, o tai jau daug. Į jį gali atsiremti – kol yra apšviestas. Horizontas yra šviesa ir bastūnas tą puikiai žino.
2024 m. gruodžio 22-24 d.
* (lot.) Mirtis yra paskutinė sąskaita.
