Kasu pelenus metaliniu semtuvėliu iš krosnies gerklės...
Žiūriu į tą gerklę tarsi gydytojas su pagaliuku rankose norėdamas nustatyti negalavimo priežastį, žiodau, pelenai dar šilti. Karščiuojanti gerklė – tokia jau bus kokius 4 mėnesius, nes tokia mūsų klimato zona. Pelenus, tas šviesos liekanas vis pilu į kibiro urną, barška ta urna, skambi. Barstau baigtinį pasaulį – pelenus, kuriuose 74 Mendelejevo lentelės elementai, ant vaismedžių, šventinu vis tas pačias sukastas lysves. Beriu juos ir ant slidžių takų, kad kasdienybė nebūtų tokia slidi, ant ledo barkšteli ir perdegusi, susisukusi vinis iš sudegusio lentgalio. Kažin kas ja buvo prikalta? Nuo pelenų niekur nedingsi ir nepasislėpsi. Tiesa, tuos pelenus nuo takų batais susineši atgal į namus, bet koks skirtumas: kas lapus, kas druską, kas smėlį, kas pelenus.
Lapkritinė tamsa, kaip tie pelenai, veržiasi į namus vos pradarai duris, tiršta kaip atidirbęs automobilio tepalas. Tamsos tepalas užlieja akis ir atrodo, kad mirksnį net pats virsti tamsos šaltiniu. Viliuosi būt bent mėnuliu, kuris dar įstengia šviesą atspindėti. Šviesos dabar tiek, kiek įstengia išspjauti lemputės celė. Visa tai supranta net mano nuo saulės šviesos užtemstantys akinių stiklai.
Gremžiu ir gremžiu pelenus nuo dugno...
Niekaip nesuprantu, kaip gali suomiai būti laimingiausia tauta pasaulyje? Pas juos juk dar tirščiau. Laimės indeksai, matematika juk nemeluoja. Greičiausiai tai pramanai, tautosaka byloja ką kita – suomiai iš Estijos keltais alkoholį gabena dėžėmis, vežimaičiais. Turbūt juo tamsą skiedžia, o gal jau išmoko ją švęsti, su ja susibūti, su ja sutapti. Mes, lietuviai, šiuo klausimu, man regis, dar turime problemų. Tos tamsos vengiame, bandome išsisukti tarsi neigdami savo geografinę padėtį. Dalis žmonių įsimeta paplūdimio šlepetes, šortus su palmėmis ir tiems keliems mėnesiams ar bent kelioms savaitėms tiesiog emigruoja, kur tamsa gerokai skystesnė. Tegul, negaila.
Tamsą bandau pri(si)jaukinti kaip šunį, lūšį, žiurkę ar kranklio jauniklį. Kitaip bausies tapti eiline jos auka. Įveikti jos neįmanoma. Kad ir vaikystėje žaista „akla višta“ yra ne kas kita, o bandymas tamsą jaukintis ir joje orientuotis. Jau nekalbu apie ekstremalesnius būdus – lendi į ankštą erdvę (dėžę, skrynią, rūsį ar spintą) ir tūnai tamsos pataluose. Bičiulis stovi šalia su laikmačiu ir seka, kiek ištversi. Paprastai klaustrofobija ir tamsos nesvarumas anksčiau ar vėliau įveikdavo. Arba: kadai stūmiausi dviratį naktį miško keliuku – tuomet suvokiau, ką reiškia aklina tamsa, ištiesęs ranką neįžiūrėjau nė savo alkūnės. Bet reikia treniruotis.
Sėju pelenus į kairę, į dešinę, gal kiek šviesiau? Nors išties tik šilčiau – nes mojuoji rankomis.
Baugu žinant, jog esama tamsos, kurios neprisiviliosi jokiu jauku. Tamsos, kuri „mėto“ paauglius nuo tiltų, tamsos, kuri susuka politikams žarnas, o šie sukergia šlykštybę su išverstaskūriškumu ir melu ir tai pavadina koalicija, kurią norisi pakrikštyti kokia „kloakalicija“. Esama tamsos, kuria užtaisytos balistinės raketos, ar jūros dugne nutraukia šviesolaidžius kabelius. Po vidinių ir išorinių geopolitinių, socialinių, psichologinių viražų, kurių lapkritis pagimdė apsčiai, vis pagalvoju, jog esama tamsos, kurios nepaaiškinsi racionaliai, nepasiduoda matematikos, chemijos ar fizikos dėsniams. Suprantu, jog taip galvoti pavojinga – lengva pasiduoti fatalizmui, pasiduoti tam, ko neva negali pakeisti. Nuo tokios tamsos nepadeda nei pirtis, nei baseinas, nei elipsiniai treniruokliai, nei alkoholis, nei artimojo šiluma.
D vitamino gaunu iš vaistinės – jis kapsulėse, žuvies taukų – iš buteliuko. Praeidamas pro šaldytuvą iš jo trukteliu kaip kadai praeidamas pro barą sekcijoje. Suprantu, jog tamsos jau esu čiupinėjęs – užtektinai, gal net buvau pragaro prieangyje. Man jau lengviau – turiu su kuo lyginti. Bet kai matau iš mokyklų į gatvę pasipilančius mokinius, aiškiai suprantu – kad tai jie turėtų virsti šviesa, saugikliu nuo nepaaiškinamos tamsos. Ir dabar būtent jie, o ne mokytojai ar kt. turėtų išeiti į gatves, kelti riaušes ir protestuoti – nes priversti dirbti 12 val. per parą (pamokos, būreliai, namų darbai etc.) ir kasdienybės tamsa, kurią susintetiname mes, suaugusiųjų lūkesčiai, sėkmingųjų visuomenės diktatas ir teroras, neleidžia jiems patirti pasitenkinimo, mokslo teikiamą šviesą (net pačiam šleikštu nuo tokios patetikos) arba jaustis bent taip, kad tą realybę galėtų pakęsti, pakelti.
Švyti pelenai it žiedlapiai, byra dievo pleiskanos, byra angliukų, nors greičiausiai angelų dantys po kojomis...
Na, taip, juk dar yra vidinė šviesa, kultūros šviesa, bet ji nesiskaito. Ji bergždžia. Ja spekuliuoti vulgaru, jos šviesos srautas skystas, apšviečia nebent tik to šviesos šaltinio kojas ir prieangį. Kitaip tariant ji narciziška, patenkinanti tik pati save. Šviesos srautas toli netraukia, kad ir kiek visi kone susiriesdami postringautų apie kultūros strateginę reikšmę. Pabarstys, pabarstys šviesos jums naujasai kultminas Birutis, jau barstė ankstesnėje savo kadencijoje ir puikiai pamename (kultūrinė žiniasklaida tai tikrai pamena – tuomet neapsikentusi melo protestuodama išėjo kasti sniego prie Kudirkos), kad tai buvo net ne pelenai, o greičiausiai spirulino dumbliai...
Senosios muzikos asas Trevoras Pinnockas Vilniaus senajame teatre šokdina klavesiną ir orkestrą su visais optimizmą primygtinai brukančiais mocartais bei hendeliais, Laisvydė Šalčiūtė Vilniuje, galerijoje „Titanikas“ į pasaulinius vandenis plukdo savo bestiariumą, G. Puccinio operų premjeros operhauze, Davido Goldblatto fotografijos Nacionalinėje dailės galerijoje...
Lapkričio pelenų fone toks atviras ir begėdiškas estetikos demonstravimas atrodo kaip nesusipratimas. Atrodo tai mano pusei, kuri pasiduoda impulsui ir emocijai. Protu suvokiu, jog tik ta sumauta kultūra dar ir tegali šiuose tamsiuose Leviatano viduriuose pašviesti žvake, palaikyti pusiausvyrą, jog liktum sveiko proto pusėje. Iš kitos pusės – labai abejoju jos galimybe iš esmės veikti visuomenę, ją keisti, ištraukti bėdžių iš kilpos, ar nelaimėliui neleisti nušokti nuo tilto, per rinkimus žmones „stumtelti“ balsuoti bent jau adekvačiai, o ne už tuos, kuriems žydšaudžiai yra tik kokie nors medžiotojų būrelio nariai. Perfrazuojant Sigitą Parulskį, šioje situacijoje visi be išimties esame tamsos partneriai – kažką rimtai esame pražiūrėję, užsižaidę savo burbulinės arbatos puodeliuose.
Laužiu juodą tamsos šokoladą, čiulpiu, tirpdau po liežuviu, subėga į mane, į vidų.
Kad šį lapkritį tamsa intensyvesnė – turbūt sutiksite. Norėjosi tais iškastais pelenais tik barstytis galvą, nors Pelenų diena dar ir tolokai. Atmušė net norą daryti staigesnį judesį, dirbti, jutau intensyvų bergždumą, beprasmybę, nors tos prasmės niekad nesistengiau sureikšminti, juolab tapti nuo jos priklausomas, sėsti ant prasmės adatos.
Štai kiek kalbos tirščių, metaforų rūko ir pelenų. Tikiuos nesprangūs, o jei girgžda tarp dantų – prasiskalausit bent ta šviesa, kuri sklinda atsidarius šaldytuvą. Tai nėr blogai. Tamsa greičiausiai neturi spalvos, bet turi daug atspalvių. Ir reikia turėti omenyje, jog tamsa ne visada yra tamsa, o juoda ne visada yra juoda. Tik lėktuvui nukritus, žmogau, sužinai, kad ir juodosios dėžės išties yra oranžinės.
2024 m. lapkričio 24-29 d.
