Apleisties kariuomenė Išsivaikštantys namai, smengantys namai...Užsisuka mantra. Važiuojant keliu dažnai tolumoje akis užkliūna už šių artefaktų – apleistų sodybų ar jau tik aplink jas likusių sodų, šulinių, kurie žiūri it akli astronomai į dangaus dykumas, matuojasi vyzdžių dydžiu su mėnuliu ir laukia kol į akį sulašins dirbtinių ašarų.
Ką jau kalbėti apie vienišus brandžius medžius laukuose, kurie kuo aiškiausiai liudija, kad čia būta namų, vienkiemių, kaimų, kuriuos į griovius nunešė sovietmečio melioracija, su žeme sulygino ideologiniai ir planinės ekonomikos, kolektyvizacijos buldozeriai. Tą paprastai liudija dar likę ir regis XXI amžiuje pasiklydę bei išmaldos prašantys raiši kryžiai, kažkada stovėję prie keliukų, trobų, kaimų sankryžose.
Tokių apleistų namų – ištisa kariuomenė, visa gentis, kaimenė, kuri išsklidusi, kaip kokie mamutai ar elniai, klaidžioja po miškus, pamiškes, laukus, šabakštynus, ganosi atminties pievose. Ir leidžiasi jau paglostomi, įsileidžia į vidų tarsi sakydami, kad norėčiau globos ar tiesiog dėmesio, švelnumo prieš galutinai virstant trūnėsių brangakmeniais. Apleistis įjungia jau nesipriešinimo programą, joje esama taikos ir ramybės, kuri ir ima diktuoti sąlygas.
Tokių apleistų namų – ištisa kariuomenė, visa gentis, kaimenė, kuri išsklidusi, kaip kokie mamutai ar elniai, klaidžioja po miškus, pamiškes, laukus, šabakštynus, ganosi atminties pievose.
Geras gamtos virškinimas
Išsivaikštantys namai, smengantys namai, dūmais išsisklaidantys namai...
Gamta tuos namus virškina greitai. Beje, jie puikūs inkilai, hosteliai pelėdoms. Lapės ir barsukai čia žaidžia savus minecraftus, kuria karalystes, civilizacijas, požemių tinklus ir savus socialinius santykius. Barsukai... Beje, jau į kitus namus ir menes iškeliavęs poetas Rolandas Rastauskas mane paprastai pasveikindavo: „Kaip gyvena barsukai?“ O kaltas tik eilėraštis „Lietus. nuorašas“, kurio naratyvas paprastas – pliaupia lietus, apokaliptiškai kyla vanduo kaip dabar Lenkijoje, Čekijoje, Austrijoje, į kaimo trobą kaip į Nojaus arką guža žvėrys ir... girtuokliauja. Šiame procese barsukai atliko neeilinį vaidmenį – toks kontekstas. Bet kokiu atveju barsukai yra dryžuotieji apleistų trobų kardinolai. Vienareikšmiškai. Jie čia valdo.
„vėrėsi puikus naujasis pasaulis. kiek supo. gulėjau lovoje. koja ant kojos. rūkiau. šalia budėjo barsukas – buvo prašęs palikti užtraukti. paliksiu. dūmą vis užgėriau viskiu. ant elektros stulpo tupėjo kranklys. senos aukštos obelys, su dar neprinokusiais, bet jau įraudusiais obuoliais, dabar buvo virtusios krūmais.“
Gytis Norvilas. „lietus. nuorašas“ (ištrauka). Iš kn. „Akla valtis“.
Šiems namams potvyniai nebebaisūs, greičiau jau jų laukia – kad bent paskutinį kartą galėtų išplaukti į platesnius, tarptautinius vandenis, į paskutinę kelionę. It kreiseriai, kaip Arhuro Rimbaud „Girtas laivas“.
O eiti į juos reikia žiemą, šaltuoju sezonu, kai visa gamtos žaliena, mėsa sukritusi ir netekusi galių. Gamta – ne visų namai.
Gyvenimų vagys
Išsivaikštantys namai, smengantys namai, dūmais išsisklaidantys namai, į žemę lendantys namai, išgaruojantys...
Su bičiuliu Gediminu Kajėnu bastydamiesi po tyrlaukius ir akimis besikuisdami po Lietuvos peizažą tokių namų esame apėję gyvą galą, aplankę ištisą senatve besivaduojančių ligonių diviziją, kuriuos chroniškai kankina drėgmė, samanos, raugas ir pelėsis. Nebereikia jiems slaugos, nebe. Kalbu apie medinukus namus, ne apie apleistas sovietmečio fermas, industrinius objektus, kurie beje taip pat audrina vaizduotę. Kiek sako patirtis – Lenkijoje, Vokietijoje tokių nelabai bepamatysi, nors greičiausiai tiesiog jų tankis mažesnis.
Tie apleisti ir dabar griūvantys namai – tai sąlyginai dabarties (po 1990-ųjų) socialinių poslinkių, gyvenimo būdo kaitos išdava ir nieko čia nepadarysi. Ne vieta raudoms. Natūralus procesas.
Į kiekvieną jų įeini kaip į svečius, į svetimus gyvenimus, kurie tvyro ore, tarp tų sienų, rakandų, knygų, žurnalų, rūbų. Kai kurios jų atrodo taip – lyg žmonės tiesiog būtų atsistoję ir išėję, ištremti kaip stovi ar tiesiog ištirpę laiko rūgštyje. Turiu pasakyti, kad nesame numušę nė vienos spynos ar kitaip jėga gviešęsi privatumo. Gediminą primygtinai kalbin(a)u jas fotografuoti, jų būtį ir „interjerus“: „Gedai, jei reikia, galiu būti apšvietėju, tu tik vok jų dar alsuojančius ir niekam nebereikalingus gyvenimus...“
Įėjus į tokius namus jausmą nusakyti sunku, kažkas panašaus it vaikystėje vogtum saldainius iš parduotuvės – baugulys, lengvas šiurpas, jaudulys, adrenalinas pramaišiui su tuštuma, bergždumu, jog esi tiesiog vagis. Kiekvienas toks namas – atskiras romanas, tik jų neišleidžia leidyklos, o tiražas – jie vienetiniai. Iš detalių greitai gali atkurti siužetus, atmosferą, dvelksmą, pagauti dramą už čiurnos. Turbūt todėl dar to romano ir neparašiau. Pakartosiu daug kartų transliuotą ir kadai sau prieitą išvadą – realybė, fizika literatūrą lenkia ir su ja galynėtis beprasmiška. Juolab šiandien – kai ta realybė yra itin intensyvi ir ėdri.
Įėjus į tokius namus jausmą nusakyti sunku, kažkas panašaus it vaikystėje vogtum saldainius iš parduotuvės – baugulys, lengvas šiurpas, jaudulys, adrenalinas pramaišiui su tuštuma, bergždumu, jog esi tiesiog vagis.
Atminties melioracija
Išsivaikštantys namai, smengantys namai, dūmais išsisklaidantys namai, į žemę lendantys namai, išgaruojantys, trūnėsių auksu virstantys namai...
Ir visi šie romanai skirtingi: kvapas, trūnėsių ir pelėsio hegemonijos laipsnis, metastazių stadija. Viename name gyventa fotografo – ant aukšto pilna foto popieriaus, juostų likučių, rėmelių, nuotraukų, kai kurios jų dar spalvintos pieštukais, paraudoninti moterų skruostai, lūpos. Fotografavo ir vestuves. Matyt, tuo vertėsi. Kitame gyventa „progresyvaus“ jaunuolio – rąstinės sienos išklijuotos „Jaunimo gretų“, „Moksleivio“. „Švyturio“ iškarpomis... Varguolių namas – visko tik tiek, kad išgyventum. Lova, kėdė, kibiras... Visų šių namų širdys paprastai išluptos – krosnys išdraskytos, „metalistai“ išsinešioję visas metalines detales, jų rinkių auskarai iškeliavę į „metalistų“ grožio salonus ir aukštakrosnes.
Labai abejoju, ar juose, kaip kad kultivuojama filmuose, begãli vaidentis. Tiesa, gerai pamenu, kai jie (namai) išties vaidenosi, buvo apsėsti poltergeisto – vėlyvuoju sovietmečiu vykstant kaip dabar pagalvoji siurrealistiškam performansui, t. y. melioracijai. 1959-1989 m. iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukta kone 5 600 kaimų pavadinimų. Tuomet namus, užkeltus ant milžiniškų „rogių“ traktoriais išsitampė kas kur. Siurrealizmas, kažkas šagališko. Namų migracija.
Kaip dabar matau akyse: kokie 1985-ieji, stoviu vaikigalis mėlyna kurtke (striukių tuomet nebuvo – tik kurtkės), nutįsusiomis kišenėmis, ruduo, netoli Krekenavos Tabolsko kaime, kurį po kaulą jau baigia išsitampyti ideologija, o vieškeliu vikšrinis traktorius ant šliūžių į miestelį traukia Tvarijonų namą, kuriame būta, svečiuotasi, valgyti vafliai. Puikiai atsimenu duobutę suole, kuri labai tiko graikiniams (ir ne tik) riešutams gliaudyti. Suprantu, sentimentai. Nieko virkdyti nenoriu. Tai mano pasakojimas, kiekvienas turi savąjį.
Noriu tik pasakyti, kad vertybė yra ne tie rąstai, trobesiai, o istorijos, pasakojimai, kurie ir yra identiteto, mentalo dalis. Tai paverčia mane žmogumi, turinčiu praeitį, į kurią galiu atsiremti. Nenusikratysi ir norėdamas. Ir nėr man gražesnės paminklo idėjos kaip išnykusiems kaimams, juolab iniciatyva registruoti, saugoti išnykusius vietovardžius. Tai ir skiria peizažą nuo Azijos stepių.
Dabar namai pamažu natūraliai susigeria į žemę, virsta humusu, patys pasilaidoja ten, kur stovi. Ir nieko čia gelbėti nereikia, čia ne eilinis Rajanas.
Trobo(tro)logija
Išsivaikštantys namai, smengantys namai, dūmais išsisklaidantys namai, į žemę lendantys namai, išgaruojantys, trūnėsių auksu virstantys namai, kosėjantys namai...
Nori nenori lenda paralelės su kinematografija: Kim Ki-Duko „Tušti namai“, Tarkovskio „Stalkeris“... Fotografas Tadas Kazakevičius regis motoroleriu keliais ir vieškeliais nuvažiavo daugiau nei 7000 kilometrų ir ieškojo „įsimintinų ir iškalbingų kadrų“, ir taip gimė fotografijų ciklas „Tai, ko nebebus“, kuriame užfiksavo nykstantį Lietuvos kaimą. Tas idealizavimas, romantizavimas man svetimas, gal net atgrasus. Spausti iš to meną? Jokio meno čia nėra, jokio. Tokiu humanizmu aš netikiu. Romantizmas turi didelę bėdą – dirgina seilių liaukas, o dabartį paverčia kileriu. Beje, niuansas, bet labai svarbus – iki tokių namų reikia nueiti, jau jaukintis iš toli, privažiavus į juos įeisi, bet nepateksi.
Pagalvojau, jog net būtų galima sudaryti tokių apleistų trobų žemėlapį – edukaciniais tikslais. Atkurti elementarias šeimų istorijas ir tada jau išsiskėtusios, bežiovaujančios skrynios ir kuparai, rakandai pradėtų kalbėti, ūbauti kaip ant balkio virš galvos kažko tykanti naminė pelėda. Apie santvarkas ir epochas. Kiek gi begalima laipioti į tuos apžvalgos bokštus ir minti medinius pažintinius takus, kuriuose paprastai nelabai ką pažinsi. Galėčiau būti trobo(tro)logas.
Madinga ir simptomiška (itin prieš visokius rinkimus) sriūbauti apie nykstantį ir tuštėjantį kaimą, provinciją – pigus būdas užsidirbti dividendų. Tiesa, nenuneigsi, kad daugelis sodybų, kaimų, tampa savaitgaliniais, atgyja tik tam tikrais sezonais, tampa pagirtuokliavimo, garo nuleidimo ir pasitūsinimo taškais. Bet šiaip ar taip atgyja, išgyvena tam tikrą renesansą – dar niekad nemačiau tiek noro kaimo trobas atkurti, restauruoti, išsaugoti autentiką, kokia ji bebūtų. Ir tai daro žmonės, vedini aiškaus asmeninio santykio, sąmoningai ir motyvuotai. Močiutės austas divanas ar drobės gabalas transliuoja intensyviau nei koks nors ekrano protezas.
Tiesa, nenuneigsi, kad daugelis sodybų, kaimų, tampa savaitgaliniais, atgyja tik tam tikrais sezonais, tampa pagirtuokliavimo, garo nuleidimo ir pasitūsinimo taškais.
Sugirgžda durys: „Gedai, šviečiu, šviečiu, gerai, gerai – ir tą kampą, tu tik fotografuok...“
2024 m. rugsėjo 17-20 d.
