1. Sugirgžda vartelių vyriai
Slystu juodu asfaltu per Lenkiją, gal net Gdansko link. Paprastos miestelio kapinės, prie kapinių tvoros šviečia didelė reklama, gal net siūlo užeiti: „Kviečiame į fitneso užsiėmimus, pajausk savo grožį ir galią“. Tokie Lenkijoje fitneso klubai. Stoju, užtraukiu rankinį stabdį, sugirgžda vartelių vyriai it žąsys danguj. Įeinu, ant tvoros moteriški bateliai, o ten tiek sporto įrangos, lygiagrečių ir treniruoklių! Ir visi iš akmens ir marmuro. Amžini, turbūt kokybiški. Visi vardiniai, su įrašais. Lenkijoje daug kas geriau: kinas ir teatras, futbolas ir jau keliai, tas saulėje blizgantis juodas asfaltas.
2. Politinė sistema ir pramogos
Tiesa, mirusieji visur panašūs. Priklauso tai pačiai vienai partijai – Mirusiųjų. Vienpartinė jų politinė sistema. Kaip žinia, tokia tik diktatūroms. Mirusieji linkę į diktatą – reguliuoja mūsų gyvenimus, vaistų ir gėlių kainas, valdo sapnus ir kalbą. Gyviesiems diktuoja sąlygas, nors šiems ir atrodo kitaip. Gyvieji jiems vergauja, geri vergai: purena dirvą, veža jiems gėles, parafiną, jį degina, tam išleidžia galybes pinigo. Toks tas kapinių centrinis šildymas – nestabilus, prastas, įjungiamas paprastai tik per šventes. Ir dar kaip idiotai aplink kapines ir kapinėse pjauna medžius – vėjas dar labiau traukia. Lapai, matai, teršia, šiukšlina, grėbt, šluot reikia, o juk apklotas, šiluma... Gyvieji vis tą apklotą savo pusėn traukia.
Šviesoforus taip pat reguliuoja mirusieji – čia dar viena jų pramoga. Šviesos muzika. Diskoteka vyksta dieną ir naktį, muzika jiems tinkama: mašinų, kondicionierių, gamyklų, balsai, klegesys, sprogimai, juokas, dangų kontroliuojantys lėktuvai, dronai ir gervės. Apsidairykite, autobuse šalia sėdintis greičiausiai ir važiuoja į šį naktinį klubą „Vardan visų mirusiųjų“ ar į striptizo barą „Apnuogink savo kaulus“. Mirusiuosius atpažinsi iš batų – šie vienos kojos. Mirusiųjų pasaulyje nėra nei kairės, nei dešinės. Kaip matėt, tai veikia ir jų politinę sistemą.
3. Konjunktūra ir dvasingumas
Kokia konjunktūra? Niekas daug apie tai nežino. Kyšiai? Kokie dar kyšiai, kai pats jau esi pakištas. Miruoliai linkę į terorizmą, ima įkaitus (ak, koma, netekęs sąmonės, su dievais jau kalbasi...) – pramogai, išpirkų neprašo. Paskui paleidžia dar pakvėpuoti. Taip elgiasi vien tam, kad pasijuoktų iš gyvųjų, jų tuštybės. Gyvieji patys suplukdo jiems pinigus ir bitkoinus, atneša auksą to net nežinodami, viską, ką yra užglemžę, o dar sako, kad į kapą nenusineši. Nuneša viską. Tai Stokholmo sindromas.
Mirusieji sąžiningai rūšiuoja, nors greičiau yra rūšiuojami. Tekstilė, organika – viskas anksčiau vėliau virsta humusu. Sveikatinasi, propaguoja sveiką gyvenseną – visad gryname ore, kad ir po žeme. Nespekuliuoja dvasingumu, ne taip kaip gyviej: guru, šventikai, smilkalų uostytojai, jogai, vyskupai beigi juodaskverniai – šie juo prekiauja kaip karštomis bandelėmis ar kibinais germaniškam prekybcentry. Beje, ar tik nereikėtų iš vyskupijų iždo už viešai kaišiojamus ir kitaip demonstruojamus kryžius imti mokesčius kaip už reklamą, reklaminius stendus matomiausiose vietose? Miruoliams patinka poezija. Jei tave šios eilutės erzina – greičiausiai esi labai labai gyvas, kaip mielių pakelis unitaze.
4. Patekės nuodinga aušra virš upių tėvo?
Esu jau rašęs, kad mirtis ir gyvybė srūva iš tos pačios laistymo žarnos. Esu jau patikrinęs – todėl sodai, gėlynai ir žydi. Pusiausvyra svarbi ne tik einant lynu ar sudarinėjant koalicijas. Žiūrėkit, nes tik šast ir patekės nuodinga aušra virš upių tėvo, o upė ši Stikso. Mirtis yra geriausia odontologė, išvalys dantis ilgesniam laikui. Kaina neadekvati, bet pamatuota. Kirmiai landūs ir dirba stropiai. Eilė, tiesa, ilga, bet juda greitai. Registruotis nereikia, eilė gyva.
Antai asaba rašo feisbukiškių kapinyne: „Šiandien Bernardinų kapinėse Užupyje gyvieji dirbo mirusiesiems: moksleivija grėbė gausią lapiją, statybininkai čerpėmis dengė atnaujinamo kolumbariumo stogą.“ Jaunimas už tai gauna socialines valandas, taip socializuojasi. Gerai daro – jau dabar reikia ieškoti pažinčių, atnaujinti atšalusius santykius su miruoliais. O darbas žmogų be abejo baisiai puošia – žiūrėk, nuo nuovargio nebepavelka kojų, dūsta, jau guli visas gražus, papuoštas, rankos supančiotos rožiniu, įbruktas abrozdas su saldžia Marija.
5. Kultūra ir ofisų princai
„Ars bene moriendi“, „Memento mori“, „Mortui sepulti sint“, „Mors ultima ratio“ – velniam čia ta literatūra, tos mirusios lotynų ir kitos kalbos. Mirusieji literatūrą iš esmės niekina, kaip ir visus menininkus. Itin tuos, kurie pasipūtę kaip skenduolio pilvas. Kartais pachuliganauja – tik pyst ir numeta kokį potencialų laureatą nuo tilto ar nuleidžia laiptais žemyn ir kvit, ate Nacionaline premija. Mirusieji susišneka savo prokalbe, šifrais, appsʼu, be reikalo burnų neaušina.
O jūs, ofisų princai ir princesės, perdien barškinantys klaviatūros antkapius: „shift“, „enter“, „delete“, ko traukiat penktadieniais į barus prisigerti? Klaviatūrų nuo kapinių neatskirsi, tai viena ir tas pats – tikiuos, tai pastebėjote? Suprantu, suprantu, reikia nuplauti dulkes, reikia. O taip – svarbiausias yra antkapėlis „esc“. Šaunuoliai!
6. Pusiausvyra ir bankai
Nėra ir jokių, anot krikščionių, septynių mirtinų nuodėmių. Nuo jų nieks nemiršta, tik tunka: ne juokas taip ryt, tingėt, maivytis, baustis pavydu, rūstaut, grobt ir gašlaut. Beje, visad galvojau, kad laikui bėgant nuo mirusiųjų Žemė turi sunkėti ir galop liausis suktis. Bus riebi kaip paniabudė ir dvoks. Ačiūdie, gerai pleškinam iškastinį kurą, išlupam iš jos vidurių daug gėrio ir paleidžiam vėjais – taip dar išlaikom pusiausvyrą.
Gavai palikimą, testamentą gerai surašė jau temstant protui? Galvojate pralobstate mirusiųjų sąskaita? Mačiau, kažkas skundėsi bankais: „N. pabandęs išimti pinigus iš mirusio tėvo sąskaitos, susidūrė su netikėta problema...“ Jei bankai priklausytų miruoliams, paskolos tikrai nebūtų skausmingos, kalbos apie refinansavimą net nekiltų. O valstybė žino, ką daro – gerai, kad už palikimus dideli mokesčiai. Patikėkite, mirtimi nepasisotinsi. Visad jausi alkį, gurgs pilvas kaip gyvatukas ir vamzdžiai jungiant šildymą.
7. Geopolitika
Mirusiuosius itin domina geopolitika, užsienio reikalai, strategija. Europos komisijoje imtų tik šiuos komisarų portfelius. Patikėkite, būtų ramu, taika ir ramybė tiek Šiaurės, tiek Pietų pusrutulyje. Bet gyvieji kvėpuoja, kilnoja dumples, pumpuoja orą į baimės žaizdrą. Va, tas praplikęs iš volkswagenų šalies, ir visa virtinė panašių dar labiau į vakarus (apie tą finougrą net nešneku) stovi primyžę batus su kostiumais priešais fotografų blykstes ir jų išganymą, šypsosi demonams iš rytų.
Suprantama, bus tų batų, bet bėda, kad mes visi iš tų batų gersime ir geriame. Niekas geriau nenutapytų tų kostiumuotųjų šutvės nei Sauka Šarūnas iš Dusetų ar jau seniai fitneso klubo garbės narys Hieronymusas Boschas. Gyvieji bailiai. Mirusieji tikrai leistų žiebti ilgojo nuotolio beisbolo lazdomis demonui į dantis. Gyvieji saugo savo restoranus, švarius triusikus, reputaciją, vyno butelius, patalus, bybelius ir pyzeles, privilegiją kepti šonkaulius, mirusiųjų mėsą savaitgaliais ant grotelių.
Gyvieji saugo savo restoranus, švarius triusikus, reputaciją, vyno butelius, patalus, bybelius ir pyzeles, privilegiją kepti šonkaulius, mirusiųjų mėsą savaitgaliais ant grotelių.
Puikios žiniasklaidos antraštės, puikios epitafijos ant paminklų: „V. Zelenskis nusikalstamą Rusijos ir Šiaurės Korėjos sąjungą pavadino nauja grėsme ir padėkojo valstybių vadovams ir atstovams, „kurie neužmerkia akių“. Gal geriau jau užmerktų. Kai užmerki akis, viskas ryškiau matosi – tą žino kiekvienas narys šio sporto klubo.
8. Citius, Altius, Fortius
Fitnesas – ne pats populiariausias jų sportas. Mirusiesiems itin patinka baidarės, kanojos. Itin vienvietės. Kai išjudina atlydys ar upelis kokias kapines – iškart išsiruošia į trasą, tik nieks nepasakys – kur jų finišas. Geriausiu atveju traukia iki artimiausio baro, į Vilniaus ar Islandijos gatvių girdyklą. Nespjauna ir į bobslėjų. Tik vėsoka. Grabai lekia ledu kaip strėlės, kaip boulingo kamuolių galvos takeliu. Na, mes gyvieji gatvėmis dar ne su tokiais grabais drožiame. Tiesa, yra jau ir elektrinių.
9. Mirtis yra dylų dylas
Jei orą dar gadini, tai dar šiltas esi, glostomas: gerk rudens sirupą pro šiaudelį, gerk klevo beprotybę, laižyk beržo šukuosenos ugnį, investuok į paguodą ir viltį. Nors ruduo ir liberalizuoja karstų rinką. Mirtis yra dylų dylas, peniukšli, prisisiurbęs prie akropolio žindyvės. Tiesa, o aš paklausiu jau a. a. Krekenavos kapinių sargės Vincės, iš kur ji fitneso klube gauna mėgtos „Primos“, kada baigsis skerdynės Artimuosiuos Rytuos ir Europoj, ar saugomos lesbiečių, gėjų teisės, kaip homofobija ir mizoginija, kurie ten už tvoros triukšmingiausi, kas nesilaiko sportinio režimo, kaip užmušti šį laiką, kuris kaip joks kitas gamina mirtį, nuodingus žaislus it Kinijos angaruose ir garažuose?
Slystu juodu asfaltu per Lenkiją, gal net Gdansko link. Paprastos miestelio kapinės, prie kapinių tvoros šviečia didelė reklama, gal net siūlo užeiti: „Kviečiame į fitneso užsiėmimus, pajausk savo grožį ir galią“. Taip sukasi Toyotaʼos, o gal ir visi devyni Dantes Alighierio „Pragaro“ ratai, bet koks dabar jau skirtumas.
2024 m. spalis
