Šis komentaras ne visai apie politinius aferistus – kaip antai gražulius ir jų kopijas žemaitaičius. Tik pastebėsiu, kad jie, antraip nei kvailiai, kurie juos renka, užsidirbo Seime dešimtis tūkstančių eurų be jokios naudos kvailiams. Kopijos spekuliuoja neapykanta žydams ir demokratijai, bet ne neapykanta Putino rusams, keliantiems egzistencinę grėsmę Lietuvai. Kalbėsiu apie pasekmes toms partijoms, kurios nuspręs įtraukti rasistus į būsimą koaliciją.
„Geriausias būdas sunaikinti priešą, tai paversti ji draugu“, – sakė kadaise JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas. Gal jis ir sakė, bet šis postulatas senas kaip žmonija. Kartais tokie triukai pavykdavo, dažniausiai ne. Kodėl? Nes kompromisai su priešu, siekiančių tavo, kad ir politinio, sunaikinimo, baigiasi kompromisą darančio savasties praradimu. Tai matoma plika akimi mūsų politinių partijų istorijose, kai vyko bendradarbiavimas su jokių ideologijų neišpažįstančiomis partijomis.
Aibės atvejų, kai Seimas buvo paverstas farsų vieta, nes tuščiaviduriams, kad jų nepamirštų, reikalingi skandalai. O jūs dar klausiate, kodėl pasitikėjimas Seimu visuomenėje toks žemas? Kai partijos nustoja vadovautis ideologija, demokratinėmis vertybėmis, demokratinės institucijos ir teisės viršenybė virsta savo pačių parodija. Iš jos išplaukia požiūris į vertybes: prakalbus apie jas, tuojau būsi išjuoktas, paverstas juokdariu, išvoliotas smaloje ir aplipdytas plunksnomis.
Pažiūrėkime, kaip sekasi Europos partijoms paversti draugais savo priešus – dešiniuosius radikalus. Pateiksiu tik kelis pavyzdžius. (Apie kairiųjų radikalų „įdrauginimą“ – kitą kartą). Štai, kaip sekasi švedams neutralizuoti dešiniuosius radikalus, tapusius įtakinga politine jėga. Konstatuoju: nepavyksta. Švedijos demokratų partija, sukurta su neonaciais sėjamais partijos kūrėjais, šiandien yra didžiausia Švedijos dešiniųjų bloko narė ir antra pagal dydį partija Riksdage. Ji tapo nuosaikiųjų konservatorių koalicinės vyriausybės rėmėjais. Patikslinsiu: vyriausybėje jie neatstovaujami. Bet, nors ir buvo sutarta dėl „sanitarinio kordono“ su koalicijos partneriais bei švedų socdemais, apeiti Švedijos demokratų jau nebeįmanoma. Bendradarbiavimo sąlyga – atsisakyti neapykantos žydams ir musulmonams kurstymo, bet partijos atstovai Švedijos savivaldybėse neretai susitarimo nesilaiko.
Partijos vadovybė, tačiau vienareikšmiškai atsiriboja nuo fašizmo, pasisako už paramą Izraeliui, prieš antisemitizmą bei radikalizmą. Tarp šios partijos narių taip pat yra keli garsūs žydų kilmės švedai. Komentaras: R. Žemaitaitis jau pareiškė, kad Lietuvoje yra ir jį palaikančių žydų, todėl jis, esą, joks antisemitas. Nenustebsiu, kai fiurerio partijoje atsidurs keletas Lietuvos žydų vien tik dėl jų neapykantos Lietuvos žydų bendruomenės vadovei. Tai, kuri Geros valios fondo direktore paskyrė lietuvę musulmonę, spaudos atstove lietuvę, savo patarėja lietuvę bei lietuvį, atsakingą už ūkį bendruomenėje. Tiek apie antisemito platinamą iš konteksto ištrauktą teiginį „žydai nekenčia lietuvių labiau nei lietuviai žydų“.
Komentaras: R. Žemaitaitis jau pareiškė, kad Lietuvoje yra ir jį palaikančių žydų, todėl jis, esą, joks antisemitas. Nenustebsiu, kai fiurerio partijoje atsidurs keletas Lietuvos žydų vien tik dėl jų neapykantos Lietuvos žydų bendruomenės vadovei.
Apie Nyderlandų Laisvės partiją (PVV), vadovaujamą dešiniųjų radikalo Geerto Wilderso. Jo partija tapo valdančiosios dešiniųjų radikalų koalicijos dalimi. Jis pasisako prieš fašizmą (!) ir visokeriopai remia Izraelį. Tačiau taip pat kategoriškai pasisako prieš Ukrainos pabėgėlių įsileidimą į Nyderlandus bei prieš karinę paramą Ukrainai. Bent kiek susipažinę su valdančiąja koalicija griebiasi už galvos: tai koalicija sudaryta iš narcizų lyderių, žinomų dėl rasistinių pasisakymų, rasistinių sąmokslo teorijų, traukiančių politikos paklodę kiekvienas į savo pusę. Didžiausios partijos PVV vadovas Geertas Wildersas premjeru visgi netapo, jo rasistiniai pasisakymai, matyt, per stiprūs net kitiems dešiniesiems radikalams. Beje, viena koalicijos narė – Naujo socialinio kontrakto partija (NSC) susikūrė tik prieš metus.
Nė vienas vyriausybės ministras neturi jokios institucinio valdymo patirties, todėl kvies ekspertus iš šalies, nesvarbu, kokios politinės ideologijos. Bent tiek ramina, kad svarbiausius postus – finansų, vidaus reikalų, teisės ir užsienio reikalų ministrų – užima asmenys, atsidavę NATO, ES bei remiantys Ukrainą. Komentaras: chaosas garantuotas, kai populistai staiga gauna į rankas valdžią, bet nežino, ką su ja daryti, arba žino, bet nesutaria dėl savo idėjų įgyvendinimo būdų. Mums Lietuvoje mažiausiai ko reikia, tai politinio chaoso, įtraukus į būsimą koaliciją narcizų šutvę, spekuliuojančią neapykanta, o tai būdas patekti į Seimą. Jeigu kas tikisi, kad Seime ir galimai tapę vyriausybės nariais jie staiga pavirs solidūs, sukalbami, kontroliuojami, tai labai klysta. Pavyzdžiui, 2012 m. socdemų koalicija su Darbo partija ir kitomis dviem partijomis, kurių pavadinimus jau pamiršau, socdemams žiauriai nepavyko, todėl pralaimėjo 2016 m. rinkimus.
Kiek kitokia padėtis Italijoje. Valdančiosios partijos „Italijos broliai“ (Fdl) ir centro dešinės koalicijos vadovė Giorgia Meloni įsakė savo partijai nutraukti saitus su partijos fašistine praeitimi. Anot jos „fašistinė praeitis tapo istorija“. Italija išlieka NATO ir ES nare, Kinijos kritike ir Taivano šalininke, remia Ukrainą ir Izraelį. Italija kelis kartus Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje susilaikė dėl rezoliucijų, nukreiptų prieš Izraelį. Italijos pozicija dėl Izraelio ir palestiniečių arabų yra ši: „Abi pusės turi susitarti tiesioginių derybų metu“. G. Meloni kategoriška dėl antisemitizmo apraiškų jos partijos jaunimo organizacijoje: „Nėra vietos rasistinėms ar antisemitinėms nuostatoms, lygiai taip pat, kaip nėra vietos nostalgijai XX a. totalitarinėms sistemoms ar bet kokiam kitam kvailo folkloro demonstravimui“.
Komentaras: naujai iškeptam lietuviškam patologiniam buitiniam antisemitui ir jo antisemitinei partijai Italijos vyriausybėje vietos nebūtų. Klausimas prezidentui Gitanui Nausėdai, pareiškusiam, kad antisemitų partijos fiureriui ministro postą reikėtų pamiršti: ar tai reiškia, kad kitam jo partijos antisemitui nebus jokių problemų tapti ministru? Ir dar vienas klausimas: prezidente, jums nieko, kad R. Žemaitaitis nuosekliai skatina neapykantą žydams, tačiau ne Kremliaus rusams prie mūsų vartų? Kalbu apie tuos, kurie kelia tiesioginę grėsmę mūsų valstybingumui, mūsų laisvei ir demokratijai, mūsų tautai. Bet ne, žydai kalti ir „ką tu man padarysi?“
Įdomi būtų VSD nuomonė, nes antisemitas, nebijantis viešai skleisti neapykantą etninei grupei, sprendžiant iš jo kalbų ir elgesio konteksto, iš tikro yra Putino lakėjas, nesvarbu, kad dėl vaizdo aną pakritikuoja. Įdomi ta mūsų teisinė sistema: KT vienareikšmiškai įvardija politiką pažeidus Konstituciją, bet tas toliau dalyvauja rinkimuose.
Na, ir pabaigoje. Didžiojoje politikoje šūkis „draugaukime“ patyrė visišką fiasko. Vakarų bandymas prisipratinti bei civilizuoti abiem pusėms naudingo bendradarbiavimo kontekste Kiniją, Rusiją ir Iraną, žlugo kapitaliai. Tai trys šalys, kurių politikoje terminas „draugystė“ reiškia visišką norinčio draugauti parklupdymą ant kelių. Manymas kitaip yra pavojinga saviapgaulė, kelias į Lietuvos ir demokratinės civilizacijos išdavystę. Komentaras: antraip nei Europos dešinieji radikalai, atsiriboję nuo antisemtizmo, remia Izraelio teisę į savigyną, vietinis antisemitas yra tiesiog per kvailas, kad suvoktų jų atsiribojimo priežastis. Jeigu prieš rinkimus į Seimą kai kurios „klasikinės“ partijos pateisina, nurašo nežabotą neapykantos kurstymą rinkiminiam žargonui, tai kuo jos pateisins neapykantos partijų galimą dalyvavimą vyriausybėje? Aukštų postų suteikimą joms pačiame Seime?
Vakarų bandymas prisipratinti bei civilizuoti abiem pusėms naudingo bendradarbiavimo kontekste Kiniją, Rusiją ir Iraną, žlugo kapitaliai.
Taigi: priešo pavertimas draugu „įdrauginimu“ susirūpinusiajam gresia visiškai prarasti principus. Taip, prarasti ideologinius, moralinius, etinius principus. Nesiskaitymas su vertybiniais principais pagimdė ir gimdo vis naujus politinius judėjimus, grįstus neapykanta kitam, kitokiam, nes mato, kad apsimoka. Trumpai tariant, užkonservuojama terpė, kurioje veši netolerancija, neapykanta teisės viršenybei, demokratijos principams. Ji gana užkrečiama, susitepus sunku nusiplauti. Patariu partijoms, bursiančioms valdančiąją koaliciją, apie tai gerai pagalvoti. Na, kad eilinį kartą apgautam politinių aferistų, nereikėtų kramtyti nagų.
