Napoleonas esą yra pasakęs: „Jeigu norite žinoti, kiek viena ar kita tauta išsivysčiusi, pasižiūrėkite į antižydiškumo lygį toje tautoje: kuo mažiau išsivysčiusi tauta, tuo daugiau antižydiškumo.“ Šis pastebėjimas tinka tam tikrai daliai lietuvių. Pavyzdžiui, neonacių judėjimui, pasivadinusiam Nacionaliniu susivienijimu (NS) ir jų vadui Remigijui Žemaitaičiui. Ar ne jis vadas?
Na, tai turėtų tapti, juk rinkimai ant nosies, o galimybės NS patekti į Seimą lygios nuliui. Vienykitės su kolchozu „Nemuno aušra“, antraip ir vėl liksite kvailio vietoje! O kad neliktų kvailio vietoje, neonaciai (ak – nacsusivienijimas, vis painioju) vėl eskaluoja demokratijos priešo Kazio Škirpos temą, kitų idėjų ir temų neturi, tad kas belieka? Murkdytis antisemitizmo baloje.
Sako, nėra įrodymų, kad K. Škirpa turėjo ką nors bendra su Holokaustu. Turėjo ir dar kaip. Jo laiškas tautai, kuriame kvietė varyti bendrapiliečius žydus lauk iš Lietuvos, naudodamas visus nacistams būdingus antisemitinius šūkius, yra ne kas kita, kaip kvietimas etniniam valymui. K. Škirpa puikiai žinojo savo kvietimo pasekmes, nes Berlyne matė žydų persekiojimus savo akimis. Vis tiek prašė Adolfo Hitlerio „išgelbėti Lietuvą nuo žydų sugalvoto komunizmo“, tikino lietuvius, kad Lietuva bus apvalyta nuo žydų ir jų turtas bus išdalytas Lietuvos vargšams.
Štai etninio valymo apibrėžimas: „Etninis valymas – sistemingas prievartinis etninių, rasinių ar religinių grupių iškeldinimas iš tam tikros teritorijos siekiant, kad visuomenė taptų etniškai vienalytė. Kartu su tiesioginiu pašalinimu, pavyzdžiui, deportacija ar gyventojų perkėlimu, jis apima ir netiesioginius metodus, kuriais siekiama priverstinės migracijos, priverčiant aukų grupę bėgti ir neleidžiant jai grįžti, pavyzdžiui, žudymą, prievartavimą ir turto naikinimą.“
Įvardiju K. Škirpą demokratinės Lietuvos priešu, mat jis kvietė Lietuvą bendradarbiauti su nacistine Vokietija, vedė asmenišką su Antanu Smetona nesuderintą provokišką politiką.
Tačiau Genocido centras vis dar persunktas nacsusivienijimo idėjos „ištaisyti“ istoriją. Kol nebus nuo šios idėjos išvalytas, tol manys, kad K. Škirpos kvietimas ir jo pasekmės Lietuvos žydams nėra nusikaltimas žmoniškumui. Tas pats liečia ir nacsusivienijimą: jie gina nacizmo šalininką, antisemitinių idėjų skleidėją, bet lyg ir neantisemitą (R. Žemaitaitis, matau, turi iš ko mokytis), todėl kitokios išvados apie jį neįmanoma daryti.
Įvardiju K. Škirpą demokratinės Lietuvos priešu, mat jis kvietė Lietuvą bendradarbiauti su nacistine Vokietija, vedė asmenišką su Antanu Smetona nesuderintą provokišką politiką. Ir koks paradoksas – naiviai tikėdamas nacistine Vokietija, jis dėl Lietuvos nepriklausomybės kvietė bendradarbiauti su valstybe, kuri planavo Lietuvos sunaikinimą. Taip pat K. Škirpa matė Lietuvą nacistine diktatūra nacių Vokietijos satelite.
1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras diplomatas Jurgis Šaulys laiške K. Škirpai 1943 m. perspėjo jį dėl tikėjimo nacistine Vokietija: „Kelias, kuriuo nori eiti, kompromituoja tautos reikalą.“ Taigi, taip susimauti dėl Lietuvos reikėjo mokėti. Už ką jį garbinti?
Šiame kontekste oficialiai kviečiu paskelbti visą 1940 m. lietuvių delegaciją į Maskvą Lietuvos didvyriais, mat jie taip pat mylėjo Lietuvą, taip pat ja rūpinosi, taip pat dievino Stalino diktatūrą, kurios tikslas taip pat buvo sunaikinti Lietuvą. Todėl remiantis Genocido centro ir nacsusivienijimo logika, jie nebuvo kolaborantai, tik sovietų bendradarbiai ir jiems taip pat reikėtų kabinti, o ne nukabinti garbės bei atminimų lentų ant pastatų Lietuvoje.
Taip pat teisūs ir postalininės eros Lietuvos komunistai, šiandien skelbiantys, kad jie „ir tuo metu dirbo Lietuvai“, todėl turi būti apdovanoti. Ar tokia argumentacija logiška? Žinoma. Tik skirtumas tarp jų ir K. Škirpos tas, kad Lietuvos komunistai nekvietė varyti žydų lauk iš Lietuvos, nes jie buvo išžudyti, varyti lauk nebebuvo ko.
Kaip pasakytų viena odiozinė figūra, vaizdelis toks: prezidentu Gitanu Nausėda naudojasi jo patarėjas, niekieno nerinktas, antisemitų ir homofobų gynėjas Frederikas Jansonas.
Vis dėlto teisus Napoleonas. Mat Lietuvoje yra gal 500 000 atvirų antisemitų, siekiančių visomis keturiomis paversti Lietuvą bananų respublika. Jie kviečia visuomenę žengti į buką, antisemitinę, autoritarinę, demokratijos nekenčiančią praeitį. Pergalės atveju, užėmus Seimą, visa jų laimė baigtųsi tuo, kad Lietuva vėl pavirstų Rusijos gubernija. Ko gi dar galima laukti iš kvailių! Ir ką į tai šiandienos politinis Lietuvos elitas?
Kaip pasakytų viena odiozinė figūra, vaizdelis toks: prezidentu Gitanu Nausėda naudojasi jo patarėjas, niekieno nerinktas, antisemitų ir homofobų gynėjas Frederikas Jansonas. Naudotis nesunku, nes G. Nausėdos pažiūros panašios. Antraip treptelėtų koja lyg koks A. Smetona ir tuojau viešai, griežtais žodžiais atsiribotų nuo „Nemuno aušros“ ir nacsusivienijimo antisemitų gaujų. Tai tie, kurie kartu su skverneliais, karbauskiais, nacjudėjimais po šių metų Seimo rinkimų visai gali surinkti savo koaliciją. Tokiu atveju premjeru taptų R. Žemaitaitis, kuris socdemams parodytų vidurinį pirštą. Taip atsitikus, Lietuvos orbanizavimas taptų faktu.
(Siūlau socdemams rimtai pagalvoti apie savo taktiką, kad neiškristų iš minėtos chebros konteksto. Atvirkščiai: socdemai, raskite protingą būdą parodyti, kad nesate jos dalimi. Parodykite žmonėms, ką išties sugeba socdemai. Semkitės pavyzdžių iš Švedijos socialdemokratų partijos. Ji – viena sėkmingiausių partijų visame Vakarų pasaulyje per pastaruosius šimtą metų.
Anot vieno švedų publicisto, „net ir šiandien Švedijos socdemai – unikali dominuojanti jėga Europos atstovaujamojoje daugiapartinėje sistemoje, turinti tokią rinkėjų paramą ir tokią socialinę įtaką, apie kokią dauguma žmonių gali tik pasvajoti“).
Atleiskite už nukrypimą, bet jis – į temą. Teigiu, kad antisemitizmu Lietuvoje politiniais sumetimais pavojinga žongliruoti, populistiniais sumetimais pavojinga juo naudotis – praeitis buvo tokia žiauri, kai dalis lietuvių pavirto monstrais. 2023 m. spalio 7 d. teroristų „Hamas“ Izraelio civilių skerdynes Lietuvos žydai iškentėjo kiekvieną prakeiktą dieną visus ketverius nacių okupacijos metus. O dabar visokie žemaitaičiai ciniškai imasi tyčiotis iš žydų.
Dabar jau bent 10 proc. remia Lietuvos Konstitucijai nusižengusį spekuliantą neapykanta žydams. Kas toliau?
Kas nutiko su Lietuva, kurioje gera dalis lietuvių remia antisemitus? Tiesa ta, kad nieko nenutiko. Pabrėžiu – deja, nieko, nes antisemitizmas, kaip matome, taip ir liko politiniu įrankiu, kuris atneša politinių dividendų. Taip buvo prieškarinėje Lietuvoje, taip buvo nacių laikais, sovietų laikais ir išliko iki šios dienos laisvoje Lietuvoje. Na, ir žinoma, banalus klausimas: kas kaltas?
Visas Lietuvos politinis elitas, visus 32 metus vienaip ar kitaip valdęs Lietuvą. Taip, jis išmoko kalbėti apie Holokaustą ir antisemitizmą Vakarų žargonu, bet, ačiū Dievui, su garsiomis išimtimis, žiūrėjo pro pirštus į visokius antisemitinius judėjimus lygiai taip pat, kaip šiandien žiūrima pro pirštus į proputiniškus judėjimus.
Taip, kas be ko, kiekviena savaip rūpinosi geresne Lietuvos gyventojų ekonomine padėtimi, nacionaliniu saugumu stojant į būtinas mums Vakarų organizacijas. Partijos nuosekliai atsisakė ir atsisako dalyvauti kultūriniuose visuomenėje vykstančiuose karuose. Tuose, kuriuose tarpsta šovinizmas, rasizmas, homofobija, antisemitizmas. Negi atsisakysi šios terpės, kai galima susikalti aibes politinių taškų, tereikia nuleisti politinės etikos kartelę iki grindjuostės ir, tik pažiūrėkite, kaip nuskilo R. Žemaitaičiui!
Rezultatas – Lietuvos istorija pateko į falsifikatorių istorija rankas. Jie dešimtmečiais formavo ir formuoja istorinę atmintį, atmesdami viską, kas prieštarauja jų pronacistinei, antidemokratinei ideologijai, kurią sugeba įskiepyti jaunajai kartai. Pažiūrėkite į su nacizmo simbolika siejamas fakelų eitynes. Dalyviai – visi jauni, tikriausiai svajoja apie nacistinę, šovinistinę diktatūrą. Tik ji šiandien slepiama po nacionalizmo, tautiškumo skraiste.
Naciai kadaise aiškino K. Škirpai, kad lietuviai – ūkininkų tauta, kuriai nerūpi jokia politika, todėl nėra čia ko siekti nepriklausomybės. Tuo metu neklydo, nes gera dalis lietuvių aktyviai dalyvavo Holokauste, dalijosi nužudytųjų turtu, gera dalis pasiėmė sovietų laikais kaimynų žemės, gera dalis šiandien pritaria putinizmui. Dabar jau bent 10 proc. remia Lietuvos Konstitucijai nusižengusį spekuliantą neapykanta žydams. Kas toliau?
