Neretai pasirodo tekstų Izraelio ir „Hamas“ bei „Hezbollah“ konflikto tema, kurie kritikuoja Izraelio lyg ir nenorą deeskaluoti konflikto su teroro grupuotėmis. Šis komentaras yra apie neeskalavimo politikos užkratą, kuris gali atsirūgti, perfrazuojant tūlą politologą, ne Izraeliui, bet pačioms Baltijos valstybėms bei Lenkijai. JAV ir ES politika Izraelio ir Ukrainos atžvilgiu yra ryškūs šio užkrato pavyzdžiai.
Ypač per Izraelio prizmę matome, ką reiškia iš esmės pralaimėti informacinį karą. Ukraina dar turi kolektyvinių Vakarų simpatijų, o Izraeliui viešajame diskurse jų beveik neliko. Kviečiu dekonstruoti vis populiarėjantį teiginį, esą Izraelis atsisako deeskaluoti konfliktą, kad pamatytumėme visą teisėtai besiginančio Izraelio nuo teroristinių valstybių dehumanizavimo procesą. Ką mums sako teiginys: „konflikto deeskalavimo Izraelio arba / ir Ukrainos politikoje nesimato“? Sako, kad neeskalavimo politikos pasekmė – faktų atmetimas. Nors yra gerai žinoma, kad kalbama apie valstybę Libano pavadinimu, kurią valdo Irano statytinė teroro organizacija „Hezbolah“.
Gerai žinoma, kad „Hezbollah“ užpuolė Izraelį, o ne atvirkščiai. Žinoma ir kad Izraeliui teko evakuoti virš 60 000 Šiaurės Izraelio gyventojų, kad metus laiko „Hezbollah“, neva dėl paramos „Hamas“ teroristams Gazoje, naikina Izraelio pasienio miestelius. Matome, kad neeskalavimo politika, kurios vardu JAV ėmėsi diplomatinių žygių priversti „Hezbollah“ sustabdyti atakas ir pasitraukti iš pietų Libano, žlugo.
Tai šioje vietoje įsivaizduokime blogiausią Lietuvai scenarijų, kurio atmesti nėra jokio rimto pagrindo. Puikiai žinome, kad net jeigu Putino planai Ukrainos atžvilgiu bus tik iš dalies įgyvendinti, jis, nenubaustas, imsis provokacijų prieš Baltijos valstybes ir Lenkiją. Putinui reikės kaip nors gelbėti savo bjaurų veidą ir valdžią. Reikia konstatuoti, kad jo siekiai proporcingi Vakarų neeskalavimo politikos užkrato dydžiui Vakarų politiniuose, švietimo, intelektualų sluoksniuose. Kalbu ir apie Vokietiją, kurioje valdantieji socdemai patyrė sunkią nesėkmę regionuose. Ten laimi Rusijai palankios partijos. Vokietija NATO bloke virsta silpniausia grandimi politine ir karine prasme. Neeskalavimo politika, per kurią JAV ir Europa pančioja ir savo, ir Izraelio bei Ukrainos rankas ir kojas, puikiai naudojasi Iranas, Kinija ir Rusija.
Mažiausiai ko reikia, tai aklai pasiduoti neeskalavimo politikai, kuri akivaizdžiai kaip tik provokuoja konfliktus bei karus.
Kuriamas naratyvas, kuriame agresoriaus auka neturi teisės kirsti atgal teroristams taip, kad maža nepasirodytų. Todėl draudžiama Ukrainai nustoti naikinti Rusijos karines bazes, logistiką Rusijos teritorijoje vakarietiškais ginklais. JAV ir JK, ypač JAV, išgirdusios Putino grasinimus, regis, apsigalvojo leisti Ukrainai apšaudyti Rusijos teritorijos gilumą toliašaudėmis raketomis. Tačiau ateina akimirka, kai žodžiais, diplomatija neišsisuksi nuo priešų, suprantančių tik grubią jėgą, o diplomatiją laikančių silpnumu.
Izraelio ir Ukrainos kritikai, remdamiesi neeskalavimo politikos postulatais, bando parodyti, kad ji visgi yra veiksmingas konfliktų deeskalavimo įrankis. Duriama pirštu į neva Izraelio pralaimėjimus Gazoje. Šioje vietoje noriu paklausti, kokių pralaimėjimų kontekste, politinių ar karinių? Nes kariniame kontekste Izraelis Gazoje sunaikino visus 24 „Hamas“ batalionus, Izraelio kariuomenė gali netrukdoma smogti ir smogia visoje Gazoje. Taip, dalis teroristų liko ir liks tol, kol Izraelis pralaimės politiniame kare, kaip tik dėl neeskalavimo politikos, primestos jam JAV. Nepamirškime ir įkaitų, kurių gyvybių išsaugojimas reikalauja atsargumo mūšiuose.
Nuo JAV neatsilieka ir Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja. Ši priėmė rezoliuciją, reikalaujančią Izraeliui palikti visą arabų apgyvendintą teritoriją ir grįžti prie 1967 metų sienų. (Lietuva balsavime dėl rezoliucijos susilaikė, antraip nei Čekija, kuri pasisakė prieš rezoliuciją. Taip atsitinka, kai prezidento patarėju tampa dokumentuotas antisemitas. Ar klystu?). Rezoliucija yra rezultatas iškreiptos JAV neeskalavimo politikos, kurios pasekmė yra visiškas Jungtinių Tautų kaip organizacijos patekimas į diktatūrų rankas. Ar Izraelis kreips dėmesį į šį nutarimą? Ne, nes tai būtų tolygu savižudybei. Švedai turi tokį posakį: kai kačių nėra namie, žiurkės šoka ant stalo. Tokia yra padėtis ir pasekmė: Vokietija ir JK atsisako siųsti kai kuriuos ginklus Izraeliui, o JAV riboja bombų kiekį, skirtą Izraeliui. Vokietija visgi siunčia ginklų Katarui, „Hamas“ teroristų pagrindiniam finansiniam ir politiniam rėmėjui, už 100 mln. dolerių. Vokietija atsisako tiekti Izraelio tankams skirtus sviedinius.
Nori nenori, bet, sprendžiant iš neeskalavimo užkrato poveikio JAV ir Vokietijos politikams, keli klausimą, ar Vokietijos brigada yra ir bus pasiruošusi ginti Lietuvą? Kas garantuos, kad pagrasinus Rusijai, jai pačiai sukūrus „Lietuva užpuolikė“, „Lietuva išprovokavo“ naratyvą, juo remdamiesi kolektyviniai Vakarai nenuleis rankų ir aiškins Lietuvai, kad jie nepastebi deeskalacijos iš Lietuvos pusės? Bet taip, tęsiant informacinio ir politinio karo temą, sutinku, kad Izraelis politinėje srityje pralaimi. Pvz., karas Gazoje nesitęstų tiek laiko, jeigu JAV neturėtų savo rinkiminės kampanijos darbotvarkės. Įkaitai galėjo būti eventualiai paleisti (nors rimtai tuo abejoju), jeigu ne JAV ir ES neeskalavimo politika, kurią „Hamas“ teroristai naudoja gelbėdami savo kailį.
Nori nenori, bet, sprendžiant iš neeskalavimo užkrato poveikio JAV ir Vokietijos politikams, keli klausimą, ar Vokietijos brigada yra ir bus pasiruošusi ginti Lietuvą?
Todėl „Hamas“ nepaleis įkaitų, jie laukia JAV rinkimų rezultatų. Reikalavimas Izraeliui negrąžinus jam įkaitų trauktis iš „Hamas“ karinei galiai atkurti būtino priėjimo prie Filadelfijos koridoriaus ir Rafijos yra beprotybė. Izraelio vyriausybės problema kuriant po hamasinio laikotarpio Gazoje ateitį, yra negebėjimas apsispręsti, kaip tas Gazos valdymas turėtų atrodyti. Kol kas Izraelis nesugeba pritraukti arabų valstybių paramos sprendžiant šią dilemą artimiausiu laiku. Arabai traktuoja JAV neeskalavimo politiką kaip jos silpnumo įrodymą, prisimena buvusio JAV prezidento Baraco Obamos elgesį per Egipto revoliuciją, jo politiką Sirijoje, todėl nenori kištis. Jie taip pat laukia Izraelio bei „Hezbollah“ karo pabaigos. Jeigu Izraelis atkurs savo karinę galią, o tą galią jie jau rodo kare su „Hamas“ Gazoje ir „Hezbollah“ Libane, Saudo Arabija gali suartėti su Izraeliu oficialiai. Na, jeigu Iranas nespės pirmas su ja susitaikyti.
Taigi, matant atsargias arabų valstybes, neeskalavimo politika jiems pasitikėjimo nekelia. Vakarų, ypač kairiųjų intelektualų ir politikų taip nekenčiama dantis už dantį pozicija, regis, jiems yra tiesiog nesuprantama. Teigiu, kad negalima nepastebėti neeskalavimo politikos užkrato, pvz., profesoriaus Egdūno Račio Izraelio karinių ir politinių veiksmų analizėje. Argi neaišku, kad Jungtinės Tautos nebeturi jokių galių spręsti karinių konfliktų demokratinių valstybių naudai? Arba sprendžia, paversdamas jas agresorėmis, o agresores – diktatūros aukomis, naudodamosis neeskalavimo politikos jai suteiktais privalumais. O JAV savo ruožtu nesiruošia ir vengia naudoti savo galią.
Mažiausiai ko reikia, tai aklai pasiduoti neeskalavimo politikai, kuri akivaizdžiai kaip tik provokuoja konfliktus bei karus. Šiame kontekste noriu paklausti KAM ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto: ar yra ruošiamos, o gal ir paruoštos informacinio karo gairės, kovos su dezinformacija būdai, ar skiriamas tam rimtas finansavimas? Jeigu panašaus paruoštuko neturime arba apie jį niekas nėra girdėjęs, galiu garantuoti, kad Lietuvos užpuolimo atveju ji bus paversta agresore ir šis naratyvas už milijardus dolerių bus implantuojamas visose tarptautinėse demokratinėse institucijose, kenčiančiose nuo neeskalavimo politikos užkrato. Nesinorėtų būti pagautam be kelnių.
