Vokietijos gynybos ministro Boriso Pistoriuso trečiadienį pristatyta Vokietijos karinė strategija sulaukė didelio atgarsio. Pirmą kartą Bundesvero istorijoje parengtas toks dokumentas vertinamas kaip svarbus, nors ir gerokai uždelstas žingsnis. Didelė dalis strategijos lieka už slaptumo širmos, o į paviešintą dalį sminga ir kritikos strėlės.
Socialdemokratų ministras giriamas už šalies budinimą iš pavojingo apsnūdimo ir dėl to, kad aiškiai įvardija Rusijos grėsmę. Tačiau jis gauna ir pylos – kliūva tempas, pasigendama konkretumo ir skaidrumo, kyla abejonių dėl strategijos tikslų įgyvendinimo, ypač karių skaičiaus išauginimo.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Pistoriusas pirmą kartą Bundesvero istorijoje pristatė oficialią Vokietijos karinę strategiją.
- Strategija skelbia tikslą paversti Bundesverą stipriausia konvencine Europos kariuomene ir padidinti aktyvių ir rezervo karių skaičių iki 460 tūkst.
- Lietuvos brigada strategijoje įvardijama kaip pagrindinis naujo, atsakingesnio Vokietijos vaidmens NATO aljanse pavyzdys.
- Kritikai perspėja, kad Rusija gali būti pajėgi pulti NATO jau 2029 m., tačiau strategija visą atgrasymo pajėgumą numato tik 2039 m.
- Be privalomos karinės tarnybos, anot ekspertų, užsibrėžtų personalo tikslų pasiekti laiku nepavyks.
B. Pistoriusas per pristatymą ramino, kad strategija neapsiriboja viešai paskelbtais 40 puslapių. Pasak jo, yra paruošti scenarijai ir galimam NATO teritorijos gynimui užpuolimo atveju. Tačiau ne viską galima įvardinti, karinio atsako veiksmų planai turi likti slapti ir priešui neprieinami. „Kitaip galėtume tiesiog įtraukti Vladimirą Putiną į mūsų el. pašto gavėjų sąrašą“, – sakė jis.
Politikas taip pat pripažino, kad yra modeliuojamos ir situacijos, kas būtų, jei JAV atsitrauktų nuo Europos gynimo, aptariama NATO be JAV situacija. Tuo pačiu metu jis kreipėsi į susirinkusius žurnalistus ir prašė nepasiduoti pagundai viešinti dokumentus apie slaptą strategijos dalį, jei tokie būtų nutekinti. Pasak B. Pistoriuso, tai keltų grėsmę Vokietijos ir visos Europos saugumui.
Minima ir Lietuva
Strategijoje aiškiai įvardijama, kad pagrindinis Maskvos tikslas – pertvarkyti Europos saugumo architektūrą, o tai pasiekiama silpninant aljanso vienybę, strategiškai atskiriant JAV nuo Europos ir taip sukeliant NATO žlugimą: „Tokiu būdu, Rusijos požiūriu, būtų sudarytos sąlygos išplėsti savo įtakos sferą Europoje. Tai turėtų įtakos tiek Baltijos valstybėms, tiek buvusioms Varšuvos pakto valstybėms narėms – ir kartu šiandienėms NATO sąjungininkėms.“
Strategija deklaruoja siekį paversti Bundesverą stipriausia konvencine Europos kariuomene. Viešai prieinamoje brošiūroje rašoma, kad, kaip didžiausia Europos ekonomika ir svarbi sąjungininkė, nors ir neturinti savo branduolinių pajėgų, Vokietija prisiima ypatingą atsakomybę už sąjungininkų ir jų visuomenių pasitikėjimo ir saugumo jausmo užtikrinimą, Rusijos atgrasymą ir NATO gynybą.
Tuomet iš karto pereinama prie Vokietijos veiklos Lietuvoje pavyzdžio: „Sprendimas dėl brigados Lietuvoje – pirmojo ir nuolatinio Vokietijos ginkluotųjų pajėgų kovinės brigados dislokavimo už Vokietijos ribų – yra akivaizdus šios naujos Vokietijos vaidmens aljanse įrodymas. Vokietija remsis šiuo istorijoje beprecedenčiu atsakomybės už Europą prisiėmimu. NATO turi tapti labiau europietiška, kad išliktų transatlantinė. ES šiuo atžvilgiu remia savo valstybes nares, kad jos galėtų greitai ir pagal užduotis aprūpinti savo ginkluotąsias pajėgas.“
Giria už pirmą žingsnį
Vokietijos vaidmens Europoje ir NATO stiprinimo tikslas daugelio komentatorių vertinamas kaip drąsus ir savalaikis signalas tiek sąjungininkams, tiek potencialiems priešininkams. NATO kontekste toks Vokietijos apsisprendimas prisiimti lyderio vaidmenį žemyne laikomas strategiškai svarbiu.
Žiniasklaida ištransliavo ir B. Pistoriuso akcentuotą reikšmingumą – pristatyta karinė strategija žymi istorinį momentą Vokietijos gynybos politikoje. Ministras giriamas už tai, kad jis pirmą kartą nuo Bundesvero įkūrimo pateikė Vokietijos karinę strategiją, apibrėžiančią Bundesvero stiprinimo, struktūros ir pajėgumų viziją.
Visuomeninio transliuotojo naujienų televizijos kanalas „Tagesschau24“ išskyrė keturis svarbiausius strategijos punktus. Pirmas apima galimybes: Ką privalo galėti Bundesveras? Antras orientuotas į Bundesvero augimą: kiek ir kokio personalo reikia? Trečias – į rezervą: siekis, kad kokybe prilygtų kariuomenei. Ketvirtas siekis numato biurokratijos mažinimą ir modernizavimą.
Komentatoriai pabrėžia, kad toks dokumentas buvo reikalingas jau seniai, yra gerokai uždelstas, atsižvelgiant į Rusijos keliamą grėsmę ir pasikeitusią saugumo politikos padėtį po Rusijos invazijos į Ukrainą. Vokietijoje ilgus dešimtmečius gynybos politikoje vengta aiškių karinių tikslų formulavimo – daugiausia dėl istorinės atminties ir vidinių politinių prieštaravimų.
Kritikuoja tempą
Strategija sulaukė ir gausios kritikos. Daugelis komentatorių pasigenda konkretumo, pabrėžia, kad strategija svarbiose srityse lieka pernelyg abstrakti: nėra detalių apie reikalingas ginkluotės sistemas, nenustatyti aiškūs, išmatuojami tarpiniai tikslai. „Dar daug ko trūksta, – laikraščiui „Welt“ sakė Vokietijos ginkluotųjų pajėgų asociacijos pirmininkas pulkininkas André Wüstneris. – Vokietijos ginkluotosioms pajėgoms kuo greičiau reikia naujos, NATO planavimo tikslais grindžiamos tikslų struktūros, iš kurios būtų nustatomi infrastruktūros, materialinio aprūpinimo ir ypač personalo poreikiai.“
Daug kam kliūva tai, kad neapibrėžti prioritetai laikotarpiui iki 2029 metų – metų, kai pagal dažnai minimą scenarijų Rusija galėtų būti pajėgi pulti NATO teritoriją. Brošiūroje nupiešti etapai ir apie pirmąjį (iki 2029 m.) rašoma miglotai: „Pirmojo etapo tikslas – kuo greičiau padidinti ginkluotųjų pajėgų atgrasymo ir gynybos pajėgumus. Šiuo tikslu, tikslingai panaudojant turimus išteklius, pradedamos ir įgyvendinamos tos priemonės, kurios savaime maksimaliai padidina ginkluotųjų pajėgų parengtį.“
Savaitraštis „Spiegel“ cituoja opozicinės žaliųjų partijos „Grüne“ parlamentarę Sarą Nanni, kuri pasigedo aiškaus plano, kas turi būti pasiekta iki to laiko, ką tai reiškia Bundesverui. „Iki 2029 metų liko tik 32 mėnesiai. Tai tikrai nedaug laiko“, – atkreipė dėmesį gynybos klausimais partijoje pasisakanti politikė.
Savaitraštis „Zeit“ irgi atkreipia dėmesį, kad bėda ta, jog, pasak prognozių, Rusija jau 2029 m. bus pajėgi užpulti NATO, pavyzdžiui, Baltijos šalis. Tuo tarpu B. Pistoriuso strategija numato, kad Vokietija 2039 m. galės visiškai atgrasyti ją nuo tokio puolimo. „Taigi dabar turime karinę strategiją, kuri bus sėkminga tik tuo atveju, jei atsiras spraga erdvės ir laiko kontinuume, – rašoma redakcijos komentare ir prikišama, kad Vokietijos politika, ginklų pramonė ir visuomenė daro per lėtą proveržį. – Yra keletas priežasčių, kodėl įgyvendinimas vyksta pernelyg lėtai. Viena iš jų – politika, kuri, atsižvelgdama į įprastą, rinkimams svarbų vokiečių pacifizmą, ilgą laiką nespaudė pakankamai. Kita priežastis – ginklų pramonė, kuri, užuot dirbusi trimis pamainomis, tebedirba viena pamaina. Yra ir Europos bendruomenės dvasia, kuri, vos tik prabylama apie pinigus karinei įrangai, nukrypsta į nacionalinį egoizmą ir gaišta laiką ginčams. Ir, aišku, vokiškas mentalitetas – kylantis pasipiktinimas, kai paaiškėja, kad privalomosios karinės tarnybos amžiaus vyrai ateityje galimai turės pranešti, jei norės ilgesniam laikui išvykti iš šalies. Tai rodo, kad daugelio žmonių sąmonėje didysis lūžis „Zeitenwende“ dar neįvyko.“
Reikalauja prievolės
Ypač skeptiškai vertinami tikslai dėl personalo. Strategija numato Bundesvero padidinimą nuo dabartinių 185 tūkst. iki 260 tūkst. aktyvių karių ir 200 tūkst. rezervistų. Tiek gynybos ekspertai, tiek opozicijos politikai teigia, kad vien savanoriškai tokio masto kariuomenės sukurti neįmanoma. Nuo šių metų pradžios įsigaliojo atnaujintas Karinės tarnybos įstatymas, kuriame valdančioji konservatorių ir socialdemokratų koalicija nesugebėjo įtvirtinti privalomos karinės tarnybos. Tėra prievolė pilnametystės sulaukusiems vaikinams užpildyti Bundesvero klausimyną.
Dienraštis „Sueddeutsche Zeitung“ savo komentare rašo, kad dabartinė B. Pistoriuso strategija gali nuraminti nebent tik optimistus. Tuo tarpu savo srities ekspertai, tokie, kaip buvęs kariuomenės vadas Alfonsas Maisas, kartoja, kad „pasitikėjimo Dievu“ nepakanka ir protina grįžti prie privalomosios karinės tarnybos klausimo. Žiniasklaidoje vis pasigirsta ir priekaištas, kad populiariausias šalies politikas B. Pistoriusas dažnai mėgsta paleisti skambių pažadų, bet konkrečių reikiamų politinių sprendimų dažnai nesugeba prastumti.
„Nors susidomėjimas tarnyba auga, bet be tikros privalomos karinės tarnybos norimo kariuomenės augimo pasiekti nepavyks. Bent jau ne taip greitai, kaip reikia. Be kariuomenės augimo nepavyks suformuoti ir reikiamo rezervo, nes jis sudaromas iš tarnavusiųjų. Taip pat kol kas sunkiai įgyvendinamas atrodo pagrįstas siekis turėti aktyvų rezervą. Juk kol kas rezervistų pratybos yra neprivalomos, joms rezervistas turi gauti darbdavio leidimą laisvadieniui. O turėtų būti kitaip: pratybos privalomos, o darbdaviai įpareigojami į jas išleisti savo darbuotojus. Daugiau prievolės, mažiau vilties, kad suveiks gera valia – tai nepakenktų iš esmės teisingai Pistoriuso strategijai“, – sakoma visuomeninio transliuotojo SWR televizijos redakcijos komentare.
Buvęs ilgametis Rezervistų sąjungos pirmininkas, konservatorius Patrickas Sensburgas laikraščiui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ suniekino „vadinamąją strategiją“, kuri pilna pasikartojimų, bent jau iš dalies atrodo „tarsi būtų sukurta padedant dirbtiniam intelektui“, o esmė ta, kad ilgalaikėje perspektyvoje ji nesukurs pakankamų rezervų. Tuo tarpu dar prieš strategijos paskelbimą naujasis Rezervistų sąjungos pirmininkas Bastianas Ernstas paragino kitaip spręsti problemą – žymiai padidinti rezervistų amžiaus ribą. „Turėtume padidinti rezervistų amžiaus ribą nuo 65 iki 70 metų, – sakė jis leidinių tinklui „Redaktionsnetzwerk Deutschland“. – Žmonės ilgiau išlieka fiziškai aktyvūs. Neturėtume švaistyti šių išteklių – žmonių, turinčių gyvenimo ir profesinės patirties. Ir jei skundžiamės jaunimo trūkumu, turėtume imtis priemonių ir kitoje amžiaus piramidės pusėje.“
Dauguma komentatorių sutaria: strategija įtikina optimistus ir parodo teisingą kryptį, tačiau lieka įrodyti, kad ji – ne tik gražūs žodžiai, bet ir realus veiksmų planas. Bundesvero ateitis priklausys ne nuo to, kas parašyta dokumente, o nuo to, kas bus padaryta šalies gynybos labui per artimiausius kelerius metus. Nuo to, ar žodis taps kūnu.
