Žaliasis (visuomenės smegenų) plovimas (angl. greenwashing) – praktika, kai įmonės ar institucijos klaidingai pateikia save kaip aplinkai draugiškas, nors reali jų veikla daro mažai teigiamos arba net neigiamą poveikį gamtai. Nerimą kelia, kai greenwashingo imasi valstybinės institucijos, ypač tos, kurios tiesiogiai atsakingos už gamtos apsaugą. Tokiu būdu ne tik nesprendžiamos gamtosauginės problemos, bet ir kyla įtampų visuomenėje.
Toji visuomenės dalis, kuri gerai informuota ir domisi ekologija, ima prarasti viltį, kad valstybinės institucijos tinkamai rūpinsis aplinkosaugos klausimais ir dalis tokių asmenų gali tapti desperatiški, linkę radikalizuotis. Kitai visuomenės daliai, kuri nėra įsigilinusi, cinizmą ir abejonių dėl bet kokio aplinkosauginio veiksmo būtinumo kelia atsainus valstybinių institucijų ir asmenų, esančių galios pozicijoje, požiūris į aplinkosaugą. Ši visuomenės dalis net skatinimą rūšiuoti, rekomendacijas esant galimybei rinktis augalinius maisto produktus ima vertinti kaip perteklinį kėsinimąsi į jų asmeninės laisvės sritį.
Tačiau vis daugiau mūsų visuomenės narių ne tik domisi aplinkosauga, tačiau linksta inicijuoti pokyčius. Keliaudami po pasaulį, lietuviai neretai tampa klimato krizės pasekmių – karščio bangų, gaisrų, potvynių, negrįžtamai pakitusio peizažo ir pan. – liudininkais, klimato pokyčiai tampa pastebimi ir Lietuvoje. Ekologinis nerimas ir apokaliptinės nuotaikos nebėra vien tik skaitmeninių ekranų tema. Tai labai panašu į pabaisą iš siaubo filmo ,,Skambutis“, įžengiančią ir į mūsų kasdienybę, todėl ir į psichologų bei psichoterapeutų kabinetus. Šiandien sunku apsimesti, kad ši problema neegzistuoja, nors ji pasaulyje vykstančių karinių konfliktų nustumta į antrą planą. Šioje situacijoje valstybinio sektoriaus jautrumas ir bendradarbiavimas su visuomene – būtina sąlyga, jei norima siekti ne tik su ES užsibrėžtų tikslų ir mažinti gamtos apsaugos ir klimato krizės pasekmes. Ne vien dėl gamtos, tačiau ir dėl visuomenės emocinio mikroklimato, kurį taip pat ištikusi krizė.
Pastaraisiais metais gamtosaugos srityje besidarbuojančių NVO (nevyriausybinių organizacijų) stipriai padaugėjo, tačiau, palyginti su kitomis vakarų šalimis, pasiekti reikšmingų sisteminių pokyčių pavyko nedaug. Didžiausias laimėjimas – kailinių žvėrelių fermų draudimas, už tai turime būti dėkingi organizacijai ,,Tušti narvai“.
Demokratinėse šalyse NVO veikia kaip stebėtojos ir naujų idėjų strategės, dėl bendro tikslo dirba kartu su valstybinėmis institucijomis, inicijuoja sisteminius pokyčius, šviečia visuomenę ir kontroliuoja neretai į deviacijas linkusį korporatyvinį verslą. Tačiau bendras tikslas – rūpestis gamta ir siekis reaguoti į ES išsikeltus gamtosauginius uždavinius klimato krizės akivaizdoje – egzistuoja tik Aplinkos ministerijos ir daugelio kitų susijusių valstybinių institucijų išorinės komunikacijos specialistų raštuose ir oficialiose kalbose. Su gamtosauga ir gyvūnų apsauga susijusių valstybinių institucijų veikla mūsų šalyje neatlieka savo vaidmens, atvirkščiai, šios institucijos neretai pačios dalyvauja gamtai kenksminguose veiksmuose arba tokiems veiksmams užtikrina legitimumą, skolina savo socialinę galią, o kartais sukuria valstybės interesams ir strateginiams tikslams prieštaraujantį teisinį pagrindą.
Toliau apžvelgsiu keletą konkrečių situacijų, atskleidžiančių tokios gana destruktyvios praktikos faktus. Vienas pavyzdžių – prisidengiant sanitariniais kirtimais (kai reikia kirsti tik pažeistas egles), apeinant miško įstatymą prirašytais poįstatyminiais aktais, išduota gausybė leidimų plyniesiems kirtimams ne ūkiniuose, o saugomuose miškuose, rezervatuose. Aplinkosaugos koalicijos duomenimis, Lietuvoje išduota daugiau nei 6 400 plynųjų sanitarinių kirtimų leidimų. Šie miškai apytiksliai sudaro 4 000 ha plotą, į jį patenka ir Europos Bendrijos svarbos buveinės, II grupės miškai, draustiniai, buveinių apsaugai svarbios teritorijos.
Virsta šimtamečiai ąžuolai, sunkiąja technika sunaikinama miško paklotė, o tokia aiškiai pertekline sanitarine priemone pasibaisėję specialistai ir visuomenininkai Valstybinių miškų urėdijos atstovų paskelbiami ,,priešiškai nusiteikusiais asmenimis“. Plynieji kirtimai tebevyksta ir dabar, nors AM atsiprašė už savo kolegų urėdų netaktą, pagyrė visuomenininkus už uolumą, pareiškė, kad visiems labai gaila miško ir bus imtasi priemonių. Aplinkosaugos koalicijos sudarytame žemėlapyje galima pamatyti planuojamų kirtaviečių mastą.
Svarbu pabrėžti – kol kas yra gausybė nuosaikių, demokratijos principais ir LR įstatymais bei teisės aktais darbą reglamentuojančių NVO, aktyvistų ir savanorių, siekiančių bendradarbiauti su valstybiniu sektoriumi, ir nė vienos radikalios organizacijos, todėl mėginimus šias organizacijas marginalizuoti – vadinti ,,priešiškai nusiteikusiais asmenimis“ – reikia vertinti itin neigiamai. Mūsų visuomenė dar nėra patyrusi radikalaus enviromentalizmo. Kol kas.
Stebint viešąjį diskursą, susijusį su Simono Gentvilo vadovaujama Aplinkos ministerija, susidaro įspūdis, kad situacija negerės. Pokyčių pažadai, malonus tonas komunikuojant su NVO ir visuomene – beveik kaskart paaiškėja, jog tai tėra greenwashingas, kurio tikslas, panašu, nukreipti visuomenės dėmesį nuo realybėje vykdomo absoliutaus ūkinės veiklos prioretizavimo aplinkos apsaugos atžvilgiu. Konkretus tokios manipuliatyvios ,,krizinės“ komunikacijos pavyzdys – Aplinkos ministerijos pareiškimas, kad visuomenei susirūpinus sustabdyti plynieji kirtimai Punios šile esančiuose draustiniuose. Kaip informuoja Baltijos aplinkos forumas, kai visuomenininkai nuvyko į vietą, paaiškėjo, jog kirtimai nebevyksta tik todėl, kad viskas, kas suplanuota, jau iškirsta.
Kodėl taip yra? Kokios priežastys valstybinio sektoriaus institucijoms neleidžia funkcionuoti tinkamai?
Tai nėra retorinis klausimas, į jį galima atsakyti ne supaprastinant viską į „valdžia bloga“, o pasitelkiant pasaulėžiūrų, identiteto ir vertybių kaitos studijų perspektyvą. Modernybė, apšvieta, monoteistinė religija ir kitos kompleksinės priežastys nulėmė, kad Vakarų kultūroje pasaulio centre atsirado žmogus.
Vadinasi, gamta ir žmogus suvokiami kaip veikėjai, stovintys skirtingose barikadų pusėse. Gamta suprantama kaip kas nors svetimo, tai, ką reikia sutramdyti, užkariauti, suvaldyti ir išnaudoti žmogaus (kuris suprantamas kaip nepriklausantis gamtai) labui. Tokia pasaulėžiūra vadinama antropocentristine. Gyvendama ir kurdama kultūrą pagal antropocentristinius principus, žmonija pakeitė aplinką taip, kad iškilo grėsmė, jog žemės planeta taps nebetinkama ir pačiai žmonijai išgyventi.
Stebint viešąjį diskursą, susijusį su Simono Gentvilo vadovaujama Aplinkos ministerija, susidaro įspūdis, kad situacija negerės.
Nyderlandų mokslininkai Paulas J. Crutzenas ir Eugene F. Stoermeris 2000 m. pasiūlė terminą ,,antropocenas“, jie siekė pabrėžti, kad žmogaus veikla turi tokį didelį poveikį aplinkai, jog tai verta laikyti nauja geologine era. Nors šis terminas geologų bendruomenėje dar nėra oficialiai priimtas, jis plačiai vartojamas mokslinėje literatūroje ir visuomeniniuose diskursuose, kai siekiama atkreipti dėmesį į žmogaus veiklos poveikį planetos aplinkai ir inicijuoti pokyčius. Antropoceno erą aptariančios diskusijos kritiškai vertina žmogų ir gamtą supriešinusią modernistinę pasaulėžiūrą, kadangi žlungant Žemės planetos ekosistemoms, pavojus žmonėms yra toks pat realus, kaip ir kitoms gyvybės formoms.
Pradėta manyti, kad žmogus kartu su visa kuriama kultūra ir civilizacija – gamtos dalis, todėl prieštaros gamta / kultūra atsisakoma, atkreipiamas dėmesys, kaip žmogaus gerovė susijusi su visų planetos ekosistemų gerove. Naujoji pasaulėžiūra gali būti vadinama ekocentristine. Iš ekocentristinės pasaulėžiūros kyla ir kitokia etinė sistema, ja besivadovaujantys žmonės mano, kad gyvūnai ir natūralios gamtos ekosistemos vertingos pačios savaime, – ne tik tiek, kiek atneša konkrečios naudos žmogui. Iš šios pasaulėžiūros išplaukia ir vertybinė nuostata, kad gyvūnai ir gamtos ekosistemos turi teisę egzistuoti ir vystytis natūraliu būdu.
Kartais ekocentrizmas kritikuojamas, nes matomas kaip grėsmė žmogui – neva, bus rūpinamasi gamta, tad nukentės žmogaus teisės. Tačiau šios grėsmės suvokimas kyla iš antropocentristinės pasaulėžiūros, matančios žmogų kaip ką nors atskirą nuo gamtos, paprastai tariant, antropocentristinė pasaulėžiūra pasaulį vertina per itin trumpos laiko perspektyvos lęšius, siekia greitos ekonominės naudos, neatsižvelgiama, kaip tai paveiks galimybę išgyventi ateinančioms kartoms.
Antropocentristinėje pasaulėžiūroje nėra vietos Antropoceno problemoms integruoti, todėl klimato krizė dažnai paprasčiausiai neigiama. Svarbu suprasti, kad ekocentristinė pasaulėžiūra negali visiškai išstumti ir pakeisti antropocentristinės, šios abi pasaulėžiūros susipynusios ir sutampančios. Kai kuriose srityse antropocentrizmas ir ekocentrizmas gali egzistuoti kartu, tai nebūtinai poliarizuotos pozicijos, tačiau asmenys ir institucijos, kurių veikla tiesiogiai susijusi su aplinkosauga, gali sėkmingai veikti tik tada, jei jų pasaulėžiūra artimesnė ekocentristinei, nukreiptai į ilgalaikę perspektyvą. Tokia pasaulėžiūra padeda ieškoti konstruktyvių būdų pusiausvyrai tarp žmogaus poreikių ir planetos sveikatos užtikrinti, mūsų ekonominei ir socialinei sistemai reformuoti, kad taptų draugiškesnė gamtai.
Įdomu tai, kad antropocentristinėje pasaulėžiūroje taip pat egzistuoja būdai mylėti gamtą, tik jie labai skiriasi nuo ekocentristinių. Kaip minėta, Aplinkos ministerijos vykdomą greenwashingą galime vertinti ne kaip ,,blogą valdžią“, o kaip veiklą, vykdomą asmenų, kurie ,,gamtą myli“ ne iš ekocentristinės, o iš antropocentristinės perspektyvos. Galbūt net ir visai nuoširdžiai. Tokia meilė gamtai būdinga ne vienam žinomam istoriniam veikėjui, literatūros personažui, kad ir garsiajam Lietuvos gamtininkui Tadui Ivanauskui. Antropocentristinė meilė gamtai susijusi su smalsumu ir asmenine nauda, tai vienpusė meilė, nes mylėtojui nelabai rūpi, kaip jaučiasi tos meilės objektas. Todėl tokie gamtos mylėtojai į mišką žvelgia kaip į ūkio objektą, žavisi medžiokle, neretai trokšta atsitempti laukinį gyvūną į namus, jį stebėti pramogai, o smalsumui dar labiau sustiprėjus, nesidrovima pažiūrėti, kas viduje. Negalima nuneigti, kad tokie ekspansyvūs gamtos mylėtojai kažkada buvo svarbūs žmonijai.
Tačiau šiandien situacija kitokia. Katastrofiškai menkstant bioįvairovei, žinant, kad tik 4 procentus visų planetos žinduolių sudaro laukiniai gyvūnai, antropocentristinė meilės gamtai raiška vis didesnei daliai žmonių suvokiama kaip amorali. Antropocentristinės ir ekocentristinės etinių sistemų požiūriai poliarizuojasi ir požiūryje į zoologijos sodus.
Šiandien beveik visos didžiosios gamtosauginės organizacijos sutaria, kad zoologijos sodai neprisideda prie nykstančių rūšių išsaugojimo. Gyvūnų veisimas nelaisvėje laukinės gamtos išsaugojimo tikslais nėra efektyvi strategija, o zoologijos sodų neva vykdoma visuomenės švietimo veikla labiau kenksminga nei naudinga, kadangi toks ,,švietimas“ ir toliau įtvirtina gyvūnų išnaudojimo žmogaus pramogai praktiką. Gyvūnai zoologijos soduose gyvena netinkamomis, nenatūraliomis sąlygomis. Todėl, žvelgiant iš ekocentristinės perspektyvos, zoologijos sodai vertinami kaip žmonių pramogai skirti ,,gyvūnų kalėjimai“, jų pagrindinis tikslas – patenkinti lankytojų smalsumą. Zoologijos sodai normalizuoja gyvūno kaip daikto įvaizdį ir visai planetai žalingą idėją, kad žmonės turi teisę išnaudoti gamtą įgeidžiams tenkinti. Zoologijos sodai turi palaipsniui išnykti, gyvūnus reikia perkelti į tinkamesnę aplinką, pritaikytą jų poreikiams, pirmenybę teikiant rūšims, kurios labiausiai kenčia nelaisvėje, t. y. drambliams, didžiosioms katėms, primatams, jūrų žinduoliams.
Tokią nuomonę apie zoologijos sodus remia ir daugelis su aplinkosauga bei gyvūnų gerove susijusių Lietuvos NVO bei visuomenininkų, todėl Aplinkos ministerijos ir asmeniškai Simono Gentvilo išreikštas palaikymas, parama ir neslepiamas entuziazmas dėl Kauno zoologijos sodo renovacijos itin stipriai padidino nusivylimą valstybinio sektoriaus galimybėmis priimti šiuolaikiškus ir adekvačius aplinkosauginius sprendimus. Be to, AM socialinio tinklo paskyroje skelbiami teiginiai apie zoologijos sodo remonto vaidmenį išsaugant rūšis gali būti laikomi dar vienu blogu greenwashingo pavyzdžiu. Ministerija teigia, kad zoologijos sodas, – „užuovėja nykstančioms rūšims“ ir „edukacinė erdvė“, tačiau tokie teiginiai, kaip jau minėta, neatspindi tikrovės, o ši viešoji komunikacija klaidina visuomenę.
Nelaisvė slopina natūralius laukinių gyvūnų instinktus. Gyvūnai nuolat patiria stresą, nes neturi laisvės rinktis ir negali elgtis taip, kaip elgtųsi natūralioje aplinkoje. Tai lemia genetinę, fizinę ir elgesio degeneraciją.
Todėl, žvelgiant iš ekocentristinės perspektyvos, zoologijos sodai vertinami kaip žmonių pramogai skirti ,,gyvūnų kalėjimai“, jų pagrindinis tikslas – patenkinti lankytojų smalsumą.
Net ir pačiuose geriausiuose ir šiuolaikiškiausiai įrengtuose zoologijos soduose pastebimas stereotipinis elgesys – patologija, atsirandanti dėl priverstinio laikymo nelaisvėje ir pasireiškianti įkyriu ir (arba) pasikartojančiu elgesiu, pavyzdžiui, nuolat vaikštoma, sukamasi ratu, sūpuojamasi, purtoma galva. Zoologijos sodo gyvūnai kenčia nuo valgymo sutrikimų, jie linkę save žaloti, dažnas nenormalus seksualinis elgesys ar nenormalus motiniškas elgesys (motinos puola, žudo ar palieka jauniklius ir pan.). Zoologijos soduose gyvūnai negali tinkamai realizuoti savo natūralių impulsų ir instinktų, tiesioginė žmonių kontrolė lemia prarandamus savireguliacinius impulsus. Stresas nuolat patiriamas ir dėl netinkamo klimato, dirbtinio apšvietimo, rutiniškos mitybos, netenkinančios natūralių poreikių ieškoti maisto, taip pat gyvūnus trikdo triukšmas, kitų gyvūnų ir lankytojų artumas.
Šį sąrašą būtų galima tęsti, tačiau svarbiausia suprasti tokių patologijų priežastis. Jų tikrai neišspręs nauji, tačiau vis tiek neužtektinai erdvūs voljerai, perdažytos grotos, pagerinta lankytojų infrastruktūra bei pramoginiai renginiai.
Vienintelė iš tiesų naudinga investicija galėtų būti tik turint tikslą gyvūnus grąžinti į laukinę gamtą ar rezervatus.
Labai tiksliai pastebi organizacijos GATO atstovai, socialinio tinklo ,,Facebook“ paskyroje argumentuojantys, kodėl rekonstruotas Kauno zoologijos sodas vis dar morališkai ir etiškai pasenusi pramoginė įstaiga bei kodėl jos ,,gamtosauginio“ įvaizdžio nesukurs joks atliktas ,,euroremontas“. Pasak GATO, atsakymas – zoologijos sodo kvietime į atidarymo renginius, Vido Bareikio muzikinis pasirodymas: ,,Daug garso ir šviesų lankytojams pritraukti, daug streso ir triukšmo nelaisvėje uždarytiems gyvūnams... Tikrose gamtosauginėse įstaigose dėmesys skiriamas laukinės gyvūnijos ramybei, triukšmui mažinti, kvietimui pažinti ne per pramogas, o per gamtosauginį pajautimą (kiek įmanoma ramesnėje aplinkoje) <...>. Ar gamtosauginis švietimas ir nykstančių rūšių išsaugojimas įmanomas be koncertų ir pramogų? Taip! Bet ne zoologijos soduose, kurie siekia pritraukti kuo daugiau lankytojų, kad pramogautų aplink narvuose uždarytą egzotinę laukinę gyvūniją.“
Deja, nemaža visuomenės dalis, suklaidinta oficialių asmenų entuziastingos pozicijos, džiaugiasi, kad gali tenkinti smalsumą ir nejausti sąžinės graužimo, todėl mūsų visuomenėje atsiranda dar viena jautri sritis ir didėja vertybinis susiskaldymas.
Šiame tekste daugiausia dėmesio skirta su Aplinkos ministerija susijusiomis aktualijomis, siekta parodyti, kaip antropocentristinė ,,meilė gamtai“ poliarizuojasi su šiuolaikinėje gamtosaugoje vyraujančia ekocentristine pasaulėžiūra, tačiau kitos valstybinės institucijos taip pat linkusios lipti ant to paties grėblio. Nuolat nesutariama dėl medžių kirtimo miestuose, o visai neseniai ramybės gamtoje ieškančius vilniečius papiktino Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas. Suteiktas leidimas Kalnų parko teritorijoje įrengti komercinį šviesų parką, aptvertas nemažas parko plotas ir apmokestintas įėjimas į žaliąją zoną, kuri visiems turėtų būti prieinama nemokamai.
Nuolatinė ilgametė kova tarp gyvūnų gerove ir aplinkosauga besirūpinančių NVO ir Valstybinės veterinarijos ir maisto tarnybos (VMVT) jau tapo svarbia šiuolaikinio folkloro tema, apie VMVT kuriami anekdotai ir internetiniai memai. VMVT verta atskiro straipsnio, jo išvada būtų tokia pati, kaip ir šio: su aplinkosauga, gamtos ir gyvūnų gerove susijusiose valstybinėse institucijose gamtą prievartiniais būdais mylinčius tarnautojus turėtų pakeisti šiuolaikinės aplinkosaugos etinę sistemą suprantantys ir ja besivadovaujantys asmenys, kurie gebėtų išlaikyti konstruktyvų dialogą su visuomene, skatintų adekvatų aplinkosauginį švietimą ir reaguotų į kintančias socialines normas bei vertybes Antropoceno akivaizdoje.
