Kartais įdomus pasakojimas atspindi ir paaiškina situaciją geriau nei faktais ir logiškais argumentais grįsta analizė. Pasakojime visada daugiau sluoksnių, klausytojas nespaudžiamas priimti vienos tiesos, jis tiesiog pamato platesnę perspektyvą.
Šiandien noriu papasakoti apie Afriką.
Vienos iš Afrikos valstybių, Kenijos, išsilaisvinimas iš britų kolonijos ir tapimas nepriklausoma valstybe prasidėjo 1922 m. ir truko keturis dešimtmečius, per kuriuos vyko aistringos politinės diskusijos, o kartais ir kruvini ginkluoti konfliktai, kurie galiausiai baigėsi ir 1963 m. buvo paskelbta nepriklausomybė.
Jomo Kenyatta tapo šalies prezidentu ir Kenijos nacionalinės vienybės simboliu. Tačiau kolonializmo neigiamos pasekmės šaliai tęsėsi ir po nepriklausomybės paskelbimo. Britų vykdytos represijos prieš tradicinę Kenijos čiabuvių kultūrą ir religiją, papročius ir gyvenimo būdą negalėjo praeiti be pasekmių. Nežinodami, kaip gyventi kitaip, Kenijos žmonės toliau tęsė tai, ką matė darant kolonizatorius – kas tik gebėjo, stengėsi praturtėti bet kokia kaina, privatizuojami žemės plotai susitelkė į vienos grupės rankas, naujieji savininkai ir toliau be saiko kirto miškus, derlingą žemę vertė dykynėmis, išsekintomis monokultūrų, niokojo gamtą, naudingųjų iškasenų gavybai buvo pasitelkiamos toksinės medžiagos.
Didžioji dalis gėrybių, gautų iš turtingos Kenijos gamtos, keliavo į turtingas vakarų šalis. Tokiu būdu, vietoj išsikrausčiusių britų, susikūrė nauja turtingųjų klasė, kuri skendo prabangoje, o didžioji dalis paprastų žmonių skurdo. Išnaikinus miškus, nuseko upės, dingo šaltiniai, žemė tapo nederlinga. Daliai žmonių trūko ne tik maisto, bet ir vandens.
Po prezidento Jomo Kenyattos mirties 1978 m. valdžią perėmė Danielas arap Moi, kuris valdžioje išsilaikė 24 metus. Moi tapo diktatoriumi, jo prezidentavimo metu Kenijoje realios demokratijos nebuvo, klestėjo korupcija, nepritariantys prezidentui ir valdantiesiems kentėjo politines represijas.
Sudėtingame Kenijos kelyje į demokratiją esminiu veiksniu tapo ,,Green Belt“ judėjimas, įkurtas pirmosios Kenijos moters mokslų daktarės ir profesorės Wangari Maathai. Judėjimo esmė – medžių sodinimo iniciatyvų skatinimas kaip skurdo mažinimo priemonė. Moterys Kenijoje tuo metu buvo itin diskriminuojamos, todėl medžių sodinimas tapo jas ir ekonomiškai, ir socialiai įgalinančia veikla, Wangari skatino moteris imtis iniciatyvos savo bendruomenėse, o jos lyderystės pavyzdys stiprino moterų vaidmenį Kenijos visuomenėje.
Neabejoju, kad mūsų šalis demokratijos kelyje yra šviesmečiais toliau už Maathai laikų Keniją, tačiau sovietų palikimas mūsų jauną demokratiją veikia labai panašiai kaip ir kolonializmo traumos.
Wangari Maathai nebijojo kritikuoti valdžios dėl aplinkosaugos ir žmogaus teisių pažeidimų, ragino paprastus žmones siekti teisingumo ir sąžiningos, demokratiškos politikos. Judėjimas už medžius tapo judėjimu už demokratiją.
Įdomiausias įvykis šiame pasakojime susijęs ne su medžių sodinimu Kenijos provincijose, o su kova už jų išsaugojimą mieste, sostinėje.
1989 m. pabaigoje Moi vadovaujama vyriausybė nusprendė iškirsti Uhuru miesto parką – vienintelį likusį viešą miesto parką Nairobyje, kuriame atgavus nepriklausomybę vyko naujų objektų statybos ir aplinkkelių tiesimas, o atvirų bendruomenės erdvių sparčiai mažėjo. Betenkinant naujai susiformavusio turtingųjų sluoksnio poreikius, Uhuru parko dalis, prieinama miestiečiams, buvo jau gerokai sumažėjusi. Buvusioje parko teritorijoje jau buvo įrengtas futbolo stadionas, veikė prabangus viešbutis ir golfo klubas.
Tačiau to buvo negana, parko centrinėje dalyje su privačiais vystytojais Moi derino naują impozantišką projektą ,,Times Media Complex" – 60 aukštų dangoraižį, prekybos centrą, prabangių biurų kompleksą su automobilių aikštele keliems tūkstančiams automobilių. Čia turėjo atsirasti ir valdančiosios partijos būstinė bei milžiniška bronzinė prezidento statula.
Tuo metu profesorė Maathai jau buvo tapusi įžymybe, ,,Green Belt“ judėjimas buvo pastebėtas ir įvertintas tarptautiniu mastu. Tačiau parko klausimas jai pasirodė ypač svarbus. Miestiečiams tai buvo bene vienintelė vieta poilsiui, pasivaikščiojimams ir susibūrimams, juk į privačius golfo klubus jų niekas neįleidžia. Profesorė Maathai pasiryžo veikti, nors ir suprato, kad žengia į itin nesaugią teritoriją. Teismas atmetė jos ieškinį dėl parko išsaugojimo, ji prarado darbą universitete, vietinėje spaudoje pasirodė jos garbę ir orumą įžeidžiantys straipsniai.
Tačiau ji nepasidavė – ėmė rašyti viešus laiškus ir komplekso statybos planus paviešino tarptautiniu lygmeniu. Kadangi komplekso statybai prezidento Moi vyriausybė planavo skolintis milžinišką sumą iš pasaulio banko, paviešinimas buvo svarbus žingsnis. Nors oficialiai nebuvo pripažinta, kad projektas sustabdytas dėl Maathai iniciatyvos statybos neįvyko, o Moi autoritetas sumenko. Po daugybės protestų ir tarptautinio spaudimo 2002 m. prezidentu tapo Mwai Kibakis, o Wangari Maathai išrinkta į parlamentą, ji tapo viceministre, vėliau ir ambasadore. Tarptautiniu mastu pripažinta už aktyvią veiklą demokratijos, žmogaus teisių ir aplinkosaugos srityse, 2004 m. Wangari buvo apdovanota Nobelio taikos premija. Ji mirė 2011 m.
Neabejoju, kad mūsų šalis demokratijos kelyje yra šviesmečiais toliau už Maathai laikų Keniją, tačiau sovietų palikimas mūsų jauną demokratiją veikia labai panašiai kaip ir kolonializmo traumos. Privataus verslo ir valstybės tarnybos derinys kai kuriuos Lietuvos miestus jau pavertė totalitarizmo salelėmis. Aplinkos apsauga net aplinkos ministerijai tėra antraeilis dalykas, pralaimintis absoliutizuojamam ir praktiškai sudievinamam ekonominiam interesui. Medžių ir miško vertė skaičiuojama kubiniais metrais medienos, sengirė suprantama kaip ,,sugedusi“ žaliava. Pilietinės iniciatyvos politikų gesinamos ir vertinamos kaip trukdymas dirbti, ir kartais sunku suprasti, ar skaidrumo ir atskaitomumo vengiama tam, kad būtų pridengtas nepotizmas, ar politikams iš tiesų trūksta supratimo, kad pilietinės iniciatyvos, viešos diskusijos tik padeda, o ne trukdo demokratijai.
Tačiau vis didėjantis skaičius žmonių, kuriems medžiai svarbūs, teikia vilties. Vieniems medžiai rūpi dėl pavėsio, viešųjų erdvių ir paveldo išsaugojimo mieste, kitiems pagarba medžiams asocijuojasi su baltiška pasaulėžiūra, treti mato medžius kaip svarbų ekosistemos elementą, gyvybę, o ne medieną, ketvirtiems – kiekvienas nukirstas medis didina ekologinį nerimą antropoceno akivaizdoje. Galbūt šis daugelį socialinių aspektų apimantis rūpestis gali sujungti į socialinius burbulus susiskaldžiusią visuomenę ir tapti politine jėga, kuri veiktų vedama vertybinio, o ne tik ekonominio intereso?
