Artėja simbolinė data, kuri primins, kad pagal Jungtinių Valstijų Konstituciją karą skelbia Kongresas, o ne prezidentas.
Donaldas Trumpas kovo pradžioje oficialiai pranešė Kongresui apie karinius smūgius Iranui. Nuo to laiko pagal Karo įgaliojimų rezoliuciją pradedamas skaičiuoti 60 dienų terminas. Jis palieka teisę prezidentui vykdyti karo veiksmus be papildomo Kongreso pritarimo, bet tik iki kritinės ribos, kuri ateis jau gegužės 1 dieną.
Ką gi tai reiškia? Minėtas karo įgaliojimų teisės aktas priimtas 1973 metais. Tuo metu Kongresas po Vietnamo karo bandė susigrąžinti galią sprendžiant, kada JAV gali pradėti karą.
Pats įstatymo tekstas sako, kad ginkluotųjų pajėgų įvedimas į karo veiksmus turi būti grindžiamas „bendru Kongreso ir prezidento sprendimu“. Taip pat numatyta pareiga visais įmanomais atvejais konsultuotis su Kongresu. Jei nėra leidimo, per 60 dienų reikia nutraukti operaciją (papildomai paliekant dar iki 30 dienų pajėgoms išvesti).
Ne visiems tokie ribojimai patinka. Tuometinis prezidentas Richardas Nixonas vetavo įstatymą, sakydamas, kad jis ir antikonstitucinis, ir pavojingas, ir silpnintų JAV galią. Kongresas Nixono veto atmetė, tačiau išsakyti argumentai nedingo – juos kartojo ir kiti Baltųjų rūmų šeimininkai.
Svarbiausia šios situacijos pamoka ne teisinė, o politinė. Kongresas jau ne vieną dešimtmetį faktiškai atsisako turimų galių ir nusileidžia prezidentams. Karo įgaliojimų rezoliucija buvo inicijuota tam, kad prezidentas negalėtų paversti karo vienasmeniu sprendimu. Bet istorija rodo priešingą tendenciją. Ir Trumpas neketina jos keisti.
Tad teisiškai Kongresas JAV sistemoje turi milžinišką svorį – skelbia karą, leidžia arba neleidžia naudoti jėgą ir kontroliuoja finansavimą. Tačiau praktiškai prezidentas beveik visada turi iniciatyvą. Jis pirmas apibrėžia grėsmę, pirmas praktiškai siunčia į mūšį pajėgas, pirmas suformuluoja teisinį pagrindą. Kongresas dažnai būna ne sprendėjas, o tik vejasi įvykius.
Be to, randama argumentų, kaip išvengti praktinio įstatymo taikymo. Pavyzdžiui, prezidentas Barackas Obama, pradėdamas operaciją Libijoje 2011 metais, aiškino, kad amerikiečiai tik kurį laiką buvo karo veiksmų ašimi, o vėliau tik talkino sąjungininkams. Tad, anot Obamos, apskritai nereikia gauti Kongreso leidimo, nes karas ir vyksta, ir nevyksta tuo pačiu metu.
Irano karo atveju Kongresas leidimo iki šiol nėra davęs. Galimi keli tolesni įvykių raidos scenarijai. Pirmasis – karo pabaiga iki gegužės 1-osios, tačiau stabili taika iki tol sunkiai tikėtina. Antrasis – Kongresas vis dėlto suteiktų aiškų leidimą. Tačiau neatrodo, kad tam būtų pakankamas pritarimas. Trečiasis – Obamos scenarijus; Baltieji rūmai tvirtintų, kad Irano laivų blokada ar riboti smūgiai nepatenka į tą karo veiksmų apibrėžimą. Panaši situacija faktiškai klostosi pastarąsias savaites. Lieka ir politiškai ciniškiausias kelias: prezidentas tęstų karo veiksmus be aiškaus leidimo, tiesiog ignoruodamas Kongresą.
Svarbiausia šios situacijos pamoka ne teisinė, o politinė. Kongresas jau ne vieną dešimtmetį faktiškai atsisako turimų galių ir nusileidžia prezidentams. Karo įgaliojimų rezoliucija buvo inicijuota tam, kad prezidentas negalėtų paversti karo vienasmeniu sprendimu. Bet istorija rodo priešingą tendenciją. Ir Trumpas neketina jos keisti.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
