Pilkoji zona plečiasi – kaip benzino dėmė. Valdančiosios daugumos diktuojama darbotvarkė, mentalitetas plauna moralinius, etinius, o ir teisinius dėmenis iš valstybės pamatų. Tai akivaizdu. „Karalių pasakoje“ jokios idilės. Nekompetencija, bandymas varžyti žiniasklaidos laisves, homofobija, manipuliavimas prisidengiant krikščioniškomis, pseudotradicinėmis vertybėmis, šeima ir kuo tik norite.
Tai jau sisteminis veikimas. Formuojasi netgi tam tikra politiko kategorija – SKARDŽIAZUOKAS. Reikia aiškiai pasakyti, kad Lietuva nuo 1990-ųjų tokioje situacijoje dar nebuvo. Ir čia ne emocijos.
Politinis projektas „Nerimo zaria“ yra paėmusi įkaitu ir pačią Kovo 11-osios idėją. Valstybė nėra degalinė, „Land Roveris“, čekiukų išgryninimo kioskas ar makaronų linija. Valstybė yra vaizduotės, vizijos, idėjos kūnas. Turime suprasti, kad zarios idėja yra tik nuskriausto berniuko rauda, bandymas siekti revanšo, ir jis veikia vedinas neapykantos, pykčio ir nuoskaudos. Gaila, bet šiuo revanšizmo keliu yra pasukę ir nemažai intelektualų, keliu, kurio pradžioje matyti tiesiog nepatenkintas ego.
„Nerimo zaria“ yra kaip karštą vasaros dieną į užpakalį įlindusi ruda suknelė, kurią dabar jau socdemams viešai išsitraukti kažkaip nepatogu. Kaip tai įvyko – žinome. Bet mes supratingai galime vogčia nusisukti, prisidengti akis. Išsitraukite suknelę! Ir Lietuvą tęskime.
Išbandymas valdžia – baisus kankinimo būdas. Nes esant valdžioje laisvas žmogus supranta, kad visad teks grumtis ir su savo tuštybe, mulkiu, kuris yra tavyje, galimybe pasinaudoti. Nebrandus ir neapykantos genamas berniukas to nesuvokia.
„Nerimo zaria“ yra kaip karštą vasaros dieną į užpakalį įlindusi ruda suknelė, kurią dabar jau socdemams viešai išsitraukti kažkaip nepatogu.
Kompromisas gimdo kompromisą. Kompromisas įmanomas, kai siaurame kelyje reikia prasilenkti. Bet tai ne toks atvejis. Dabar kelio negalime duoti, juolab durniui, tam, kuris tavęs negerbia, siautėja ir smurtauja, juolab atsukti kitą veido pusę, ką siūlo uolūs krikščionys. Beje, kur tie dvasiškiai, kodėl šie tyli?.. O gal dievas irgi vairuoja „Land Roverį“ ir tikrai vilki „Pradą“?
Pripažinti klydus – stiprybės ženklas. Net ir dabar pačiam sau išsioperuoti apendicitą nėra vėlu. Dar galima išeiti žmogišku veidu. Socdemai, išsioperuokite apendicitą – dar ne vėlu! Galėtų išoperuoti ir prezidentas, bet jis kažkur dingęs... Reikia paskelbti jo paiešką.
O ir socialdemokratų paiešką – kairiųjų Lietuvoje nebėra. Neturiu už ką balsuoti.
Laisvas žodis neturi nei kairės, nei dešinės. Laisvas žodis reikalingas, kad ta kairė ir dešinė tiesiog egzistuotų – dėl demokratijos sveikatos. Nuo rudens situacija juk nepasikeitė. LRT toliau varoma į kampą, ateis ir kitos žiniasklaidos eilė. Toliau sėkmingai mus visus kiršina, karšia vilną ir netruks pasiūlyti tos vilnos marškinius apsivilkti. Yra aiškiai paskaičiuota: iškilus pavojui 25 proc. visuomenės priešinasi, 10 proc. kolaboruoja, 65 proc. – pilkoji masė, kuri gali pasiduoti į bet kurią pusę.
Šiandienos situacija byloja, kad naujos politinės bei vertybinės realybės dugnas yra legitimuotas ir normalizuotas. Tai nenormalu.
Valdantieji, žinau, jums vienodai šviečia, ką be paliovos kalbame. O jūs paklauskit savo tėvų, motinų, žmonų, vyrų, vaikų – kaip jiems visa tai atrodo? Jie jums pasakys – neabejoju. Gal jie sužadins sąžinę ir abejonę visu tuo vikšriniu buldozeriu TDT-55 (pedesiatj piatj), kuris yra prie seimo. Pavargote? Meluoti nėra lengva.
Socdemai, išsioperuokite apendicitą – dar ne vėlu! Galėtų išoperuoti ir prezidentas, bet jis kažkur dingęs... Reikia paskelbti jo paiešką.
LRT yra tik vienas iš žiniasklaidos kanalų. Pagrindinis kanalas vadinasi „Nepakantumas melui ir šlykštybei“, ir jį transliuoti turime kiekvienas iš mūsų. Baisiausia tai, kad šia situacija naudojasi daugelis komercinių žiniasklaidos priemonių, kaip galimybe uždirbti, prastumti sau palankius įstatymus, nuostatas – žema ir trumparegiška. Vieną dieną tais ikrais paspringsite. O gal valdžia su jumis jau susitarė?
Turime būti sarginiai šunys, pasiutę šunys. Jie turi mūsų bijoti ir bijo. Sakydamas „jie“ visgi turiu minty, kad jie yra ir manyje, yra ir mano dalis. Turime pripažinti, kad ir mumyse yra dalelė to meluojančio socdemo, neapykanta apsinuodijusios „Nerimo zarios“. Išgyvenu svetimą gėdą kaip savo, išgyvena ir mano vaikai. Ir tą kaltę turime įveikti. Prisiminti ir tai, kad atlikę darbą turėsime pralaimėti. Kad nepagimdytume naujo drakono.
Turime padaryti viską, kad jie jaustųsi nepatogiai, kad batai spaustų. Visais lygiais. Taip, kaip man nepatogu vaikams aiškinti, ką visa tai reiškia, pripažinti, kad viskas eina velniop, kad jie turi gyventi netikrume.
Visada gali rinktis, tokia galimybė dar yra, reikia tik valios. Viską nurašyti fatalizmui ir susiklosčiusiai situacijai yra patogiausia. Tai kolaboranto logika, pasiteisinimas. Vogčia turiu viltį, jog savigarba mus visus privers rinktis šviesos pusę.
Ir jokios abejonės – nugalės džinsai, rokenrolas, šventė, šokis ir laukiniai obuoliai. Iš jų geriausias vynas. Jaunas vynas.
P. S. Beje, Laurynai Stuoka-Gucevičiau, viliuos, naujos Katedros projektuoti nereikės ir akmuo ant akmens liks. Akmuo liks!
Tai yra G. Norvilo kalba, pasakyta 2026 04 25 mitinge „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“.
