Politinė krizė dėl „čekučių“ – ko gero, geriausias dalykas, kas nutiko pastaraisiais metais Lietuvoje, galbūt nuo tada, kai įstojome į Europos Sąjungą. Žinoma, šiandien situacija kelia nerimą, atrodo, kad įsigali chaosas, nuvilia infantili valdančiųjų reakcija, gąsdinimas atsistatydinti ir inicijuoti pirmalaikius rinkimus atrodo kaip mėginimas atsakomybę perkelti rinkėjams.
Tačiau politinės virtuvės reikalus palieku narstyti politologams, pakalbėkime apie platesnę sociokultūrinę perspektyvą.
Panašu, kad Andrius Tapinas skaidrinimo iniciatyvai pasirinko tinkamą laiką. Toks precedentas nutikti anksčiau negalėjo, kadangi nebūtų sulaukęs pakankamai audringos visuomenės reakcijos. Būkim biedni, bet teisingi (ne tik prezidentas moka liaudiškų posakių), apie tai, kaip politikai prisiduria prie algos, jau seniai buvo vieša paslaptis. Bėda buvo ta, kad visuomenei tai atrodė visiškai normalu.
Šios „normalumo“ kategorijos pokytis ir yra tas geras dalykas, kuriuo galime džiaugtis, o vykstanti suirutė yra neišvengiama proceso dalis. Politinės krizės keičia socialines struktūras ir jos būtinos visuomenei demokratiškėjimo procese, ypač kai dar taip reikia vaduotis iš sovietinio mentaliteto. O koks šis procesas, ko galime tikėtis, galime pamėginti pasiaiškinti pasitelkiant mano mėgstamą britų antropologą Viktorą Turnerį.
Turneris savo darbuose remiasi Arnoldo van Gennepo perėjimo ritualų teorija. Van Gennepas išskyrė tris pagrindines perėjimo ritualų stadijas, kurias vėliau perėmė ir plėtojo Turneris:
Atskyrimas. Šioje stadijoje asmuo ar grupė yra simboliškai atskiriama nuo socialinės padėties ar įprasto vaidmens. Šis atskyrimas įvyko Andriui Tapinui iškėlus klausimą, apie netinkamą lėšų panaudojimą ir visuomenei į tai atkreipus dėmesį. Tokiu būdu, „pilkoji“ lėšų įsisavinimo zona pamatyta kaip morališkai nepriimtina, su ja susijusių politikų socialinis statusas ėmė keistis, kai kuriems iškilo grėsmė prarasti užimamą poziciją visuomenėje.
Liminalinė būsena. Tai perėjimo stadija, kai asmuo ar asmenų grupė nėra nei pradinės, nei galutinės būsenos. Šioje stadijoje gali būti atliekami įvairūs ritualai ar ceremonijos, kurios padeda žmogui įveikti šį perėjimą. Tinkamiausias šiai situacijai ritualas, politologų ir komunikacijos specialistų manymu, būtų atsiprašymas ir mėginimas perkurti sistemą, kurioje ydinga praktika taptų neįmanoma. Tačiau vyriausybės atstovų reakcija sujudino ir jų pačių socialinius vaidmenis bei statusą, todėl į liminalinę būseną pateko ne tik tiesiogiai su čekučių skandalu susiję politikai, buvę savivaldybių tarybų nariai, bet ir vyriausybė, visa vykdomosios valdžios institucija.
Politinės krizės keičia socialines struktūras ir jos būtinos visuomenei demokratiškėjimo procese, ypač kai dar taip reikia vaduotis iš sovietinio mentaliteto.
Neapgalvotas isteriškas elgesys – simbolinis vyriausybės statuso pakeitimas į laikinos vyriausybės, lyderiams prabilus apie atsistatydinimą ir priešlaikinių rinkimų inicijavimą ir buvo tas žingsnis, kuris valdančiuosius nubloškė į liminalinę būseną, tai buvo jų pasirinkimas ir klaida, o ne skaidrumo akcijos iniciatorių.
Reintegracija. Po liminalinės stadijos žmogus ar grupė yra reintegruojamas į socialinę struktūrą su nauju statusu, o institucijos – su naujomis taisyklėmis. Politinės krizės dažnai sukuria liminalinę būseną, kurioje senosios taisyklės ir struktūros tampa nebeveiksmingos, o naujos dar nėra įvestos. Tai gali lemti nestabilumą, nerimą ir nesaugumą, tačiau taip pat tai gali atverti galimybes diegti naujoves ir pokyčius.
Liminalinė stadija, net jei tai politinė krizė, nėra vien tik blogas dalykas. Liminalinės stadijos išnykstančios ribos tarp nusistovėjusių socialinių struktūrų suteikia galimybę peržiūrėti, suvokti socialinę struktūrą iš naujo ir inicijuoti pokyčius. Šioje būsenoje, pasak Turnerio, žmonės patiria komunitą – fenomeną, stiprų vienybės jausmą, kai įprastiniai socialiniai skirtumai ir hierarchijos tampa nebematomos arba yra prarastos, žmonės jaučiasi vieningi ir lygūs. Komunitas atsiranda ir socialinių iššūkių akivaizdoje, ir tai gali būti galinga jėga, sukurianti socialinį pokytį. Turnerio sukurta komunito teorija padeda paaiškinti, kaip politinės krizės gali sukurti solidarumą ten, kur anksčiau jis buvo neįmanomas.
Pavyzdžiui, protesto judėjimai ar revoliucijos gali sukurti stiprų bendruomeniškumo jausmą tarp dalyvių, nepaisant jų įprastinių socialinių skirtumų.
Viena iš stipriausių „Communitas“ būsenų, kurią esame patyrę ne atskirai, ne mažomis grupelėmis, o kaip visa tauta – tai 1990 m. sausio įvykiai, po kurių tauta susivienijo ir apgynė nepriklausomybę.
Tačiau Turneris taip pat atkreipė dėmesį, kad komunito būsena yra trumpalaikė ir nestabili, kai žmonės grįžta į savo kasdienines veiklas, jie vėl priima socialinę struktūrą su visais jos skirtumais ir hierarchijomis. Nors mes galime jaustis pasimetę ir nesaugūs, patekę į liminalinę būseną (ar tuomet, kai į šią būseną patenka mūsų valdžia, šalia vykstančio karo akivaizdoje) tačiau tai taip pat yra tas laikotarpis, kai galime atnaujinti supratimą apie pasaulį ir patirti bendruomeniškumą, susivienyti ir inicijuoti svarbius pokyčius.
Taigi, į dabar vykstančią politinę krizę, į kurią nebuvo pasiruošta tinkamai sureaguoti, dėl kurios inicijuojami priešlaikiniai rinkimai, galime pažvelgti ne kaip į katastrofą, o kaip į liminalinę būseną, kuri nulems ir įtvirtins svarbius pokyčius politinėse struktūrose. Po jos seks reintegracija, ir aš labai tikiuosi, kad nauji skaidrumo standartai taps veikiančios sistemos dalimi, o ne tik tuščiais žodžiais rinkimų kampanijų lankstinukuose.
Žinoma, ne viskas vyksta greitai ir paprastai, kad ir kaip norėtųsi, tačiau šis precedentas leidžia manyti, kad visuomenėje vykstantis mentaliteto lūžis įtvirtina esmines demokratines vertybes, kad atskaitomumo ir skaidrumo reikalavimas iš politikų, administracijos ir kitų valstybės institucijų darbuotojų pradėtas suprasti kaip esminė piliečių teisė ir pareiga.
Pamažu ir tie, kurie dar vis pritarė „nitrukdykite dzirbti“ naratyvui, įsisąmonins, kad pilietinės iniciatyvos, diskusijos net ir pačiomis jautriausiomis temomis bei protestai yra ne destrukcinė veikla, o valstybei būtini demokratiniai procesai.
