Čornobylio katastrofą įprasta aptarti per branduolinės energetikos saugumo ar sovietinio režimo nekompetencijos perspektyvas. Bet už jos glūdi ir žymiai gilesnė pamoka, galinti pasirodyti labai vertinga dabarties ir ateities kartoms. Kas nutinka, kai politinė ideologija manosi turinti aukštesnę teisę į tiesą nei mokslinis žinojimo siekis?
Balandžio 26-ąją minime 40 metų atstumą nuo dabartinėje Ukrainos teritorijoje įvykusios Čornobylio atominės elektrinės avarijos – ketvirtojo bloko gaisro, sprogimo ir griūties. Avarijos, kuri (sprogus likusiems reaktoriams) potencialiai galėjo paversti visą Europos žemyną beveik negyvenamu žemės plotu.
Šis įvykis mūsų sąmonėje vis dar kelia žmogaus protu sunkiai aprėpiamos baimės vaizdinius. Poveikio aplinkai ir žmonėms mastas, suprantama, bet nepamatoma ir nelengvai racionalizuojama grėsmė, technologinis šio įvykio kontekstas ir sovietinio režimo nekompetencijos sukurta terpė sąmokslo teorijoms.
Čornobylis vis dar turi mistiškumo ar gundančio paslaptingumo skraistę, pridengiančią šios avarijos banalumą ir absurdiškumą. Ne veltui žmogiškoji ir ekologinė katastrofa pritraukia su mirtimi ar jos vaizdiniais norinčių paflirtuoti turistų grupes. Tampa nebe tiek realiu, apmąstomu įvykiu, kiek kultūrine referencija, kuri veikia kaip simbolis ar net mitologijos dalis.
Sąmoningai komentare pasirinkau vadinti avariją katastrofa, o ne tragedija. Tragedija antikinio mąstymo kontekste kuriama kaip likimo ir jo neišvengiamybės pasireiškimas. Tragedija gali būti išpranašauta orakulų, nulemta dievų žaidimų su trapia žmogaus būtimi, užsitraukta kaip prakeiksmas ar nusipelnyta kaip atpildas.
Katastrofa – žmogaus valios, piktybes, kvailumo ar tiesiog neapdairumo kūrinys. Tragedija ištinka, katastrofa – sukuriama. Čornobylio avarija buvo būtent toks konkrečios politinės ideologijos sukurtas procesas.
Apie reaktoriaus avariją galima kalbėti technologiniame kontekste – kaip apie nevykusį turbogeneratoriaus eksperimentą. Galima kalbėti apie asmeninę atominės elektrinės darbuotojų nekompetenciją – veikiančių technologinių apsaugos įtaisų, galėjusių sustabdyti reaktorių, išjungimą.
Bet didžioji keturių dešimtmečių avarijos ir jos pasekmių kaltės paieška veda ideologinių sovietinio režimo politikos pagrindų link. Korumpuota, melu ir protekcijomis paremta sistema reikalavo rezultatų bet kokia kaina ir bet kokia kaina buvo pasirengusi nuslėpti savo sprendimų padarinius.
Korumpuota, melu ir protekcijomis paremta sistema reikalavo rezultatų bet kokia kaina ir bet kokia kaina buvo pasirengusi nuslėpti savo sprendimų padarinius.
Nuo Čornobylio atominės elektrinės vyriausiojo inžinieriaus Anatolijaus Diatlovo pastangų skubotai atlikti eksperimentus, kurie potencialiai galėjo pakeisti reaktoriaus būklę, iki desperatiškų eksperimentą atlikusių operatorių pastangų įgyvendinti iš viršaus nuleistą planą, kad būtų įgyvendinta politinė valia.
Apie avariją sovietinė žiniasklaida prabilo tik praėjus beveik dviem paroms nuo reaktoriaus sprogimo. Ir tik tada, kai ne tik suvoktas avarijos mastas, bet ir informavimo neišvengiamybė. Kai pradėtas katastrofiškai vėluojantis Pripetės ir kitų aplinkinių gyvenviečių žmonių evakuacijos procesas.
Tuometis komunistų partijos lyderis Michailas Gorbačiovas į savo liaudį kreipėsi tik praėjus daugiau nei dviem savaitėms. Apgailestaudamas ir atsiprašinėdamas užsienio partnerių, bet ne savo valdomų žmonių ir avarijos paliestų teritorijų gyventojų.
Sovietinį režimą panikuoti vertė iš Švedijos ir kitų valstybių ateinančios užklausos dėl fiksuojamo pakilusio radiacijos lygio. Svarbu buvo ne užterštose zonose atsidūrusių žmonių sveikata ir gyvybės, o partinės ideologijos įvaizdis išorėje.
Jau po Sovietų Sąjungos imperijos žlugimo M. Gorbačiovas puse lūpų pripažino, kad Čornobylio katastrofa buvo lemiamas smūgis režimo galimybėms išsaugoti savo valdžią. Bet tas smūgis buvo tik simbolinis patvirtinimas, kad politinė struktūra, statanti save aukščiau už mokslinį žinojimą ir bandanti išlaikyti galią neigdama ne tik žmogaus laisves, orumą ar tiesą, buvo pasmerkta pralaimėjimui.
Jei pirminį Čornobylio avarijos poveikį dar galime traktuoti kaip netiesioginį politinės ideologijos aklumo padarinį, tai ilgalaikis poveikis, įtaka žmonių sveikatai ir aplinkai buvo tai, ką jau tiesiogiai sukūrė sovietinis režimas. Mokslininkų perspėjimai pradėti girdėti tik supratus potencialų problemų mastą.
Šia prasme Čornobylio katastrofa ir jos pamokos turėtų mums garsiai byloti apie dabarties kontekstą. Praėjus keturiems dešimtmečiams šios pamokos neatrodo išmoktos. Netgi atvirkščiai – ir Vakarų visuomenėse daugėja politinių lyderių, kurie augina savo populiarumą patogiai neigdami nepatogias mokslininkų išvadas, tyrimų rezultatus ar siūlymus.
Šia prasme Čornobylio katastrofa ir jos pamokos turėtų mums garsiai byloti apie dabarties kontekstą. Praėjus keturiems dešimtmečiams šios pamokos neatrodo išmoktos.
Perspėjimai dėl klimato kaitos padarinių, technologinio progreso įtakos žmogaus būklei, perspėjimai dėl įvairiausių rizikų – potencialios grėsmės piliečių sveikatai, ekologinėms sistemoms, laisvėms ir teisėms – sąmoningai praleidžiami pro ausis.
Gyvename sistemoje, kurioje politinė galia turi daugiau reikšmės nei mokslinis žinojimas. Politikoje mažai valios priimti sprendimus atsižvelgiant į mokslininkų pastabas, mažai valios skaityti analizes ir domėtis tyrimais. Kai būklė tokia, katastrofa visuomet glūdi už kampo.
Būtų žymiai prasmingiau, jei Čornobylis mūsų vaizduotėje gyvuotų ne kaip pavojingos paslapties, technologizuotos mistikos ar vieno konkretaus politinio režimo kracho pavyzdys. Turėtume suprasti, kad tai pasakojimas apie ideologijos iškilimą virš tiesos siekio ir atsakomybės už padarinius ateities kartoms.
Suprasti, kad demokratinės visuomenės gerovė priklauso nuo politikų noro, valios ir drąsos išgirsti griežtas mokslinio žinojimo pastabas apie tikrovę. Įsisąmoninti jas ir bandyti veikti, kad gyventume ne ideologijos malonėje, o atviroje ir intelektualioje visuomenėje.
Čornobylio nuodėmė būdinga ir mūsų laikmečiui.
