Geopolitinė įtampa dar kartą parodė, kokia trapi yra degalų kainų pusiausvyra. Karas Artimuosiuose Rytuose sukėlė naują naftos kainų svyravimų bangą, į kurią Lietuva reagavo trumpalaikį efektą duodančiais sprendimais: laikinai sumažino degalų akcizą, atlaisvino degalų rezervus, pasiūlė pigesnius traukinių bilietus. Tačiau esminė problema lieka nesprendžiama – atėjo laikas protingiems ilgalaikiams sprendimams.
Transporto ir logistikos sektorius, sukuriantis iki 15 proc. šalies bendrojo vidaus produkto, yra priverstas ieškoti ekonomiškai racionalių sprendimų už Lietuvos ribų, nors galime priimti priemones, kurios stiprintų transporto verslą Lietuvoje.
Didėjant akcizams, vežėjai renkasi degalus pilti tose šalyse, kur taikomas dalinis akcizo grąžinimas, arba kaimyninėse valstybėse, kurios mokestinėmis priemonėmis išlaiko žemesnes degalų kainas – šiandien tai Lenkija.
Tai skatina Lietuvos vežėjus dyzeliną pilti užsienyje. Mūsų šalis ir toliau pralaimi konkurencinę kovą dėl degalų rinkos ir kartu praranda šimtus milijonų biudžeto pajamų dėl dviejų priežasčių: taiko aukštesnius mokesčius nei kaimynai ir negrąžina dalies akcizo, kaip tai daro jau devynios ES valstybės, pavyzdžiui, Belgija, Prancūzija, Ispanija ar Vengrija.
Tuo tarpu Lietuvos vežėjai jau seniai naudojasi galimybe susigrąžinti dalį degalų akcizo kitose ES šalyse per muitinių sukurtas elektronines sistemas, taip pat susigrąžina PVM už degalus ir kelių mokesčius. Paradoksalu, kad Lietuva leidžia susigrąžinti mokesčius svetur, tačiau tokios galimybės nesuteikia savo rinkoje.
Prancūzijos modelis tinka ir Lietuvai
Kritikai dažnai teigia, kad dalinis akcizo grąžinimas mažintų valstybės pajamas. Tačiau realybė yra priešinga: pajamos prarandamos ne dėl grąžinimo mechanizmo, o dėl to, kad degalai apskritai perkami ne Lietuvoje.
Devynios ES valstybės jau taiko dalinio akcizo grąžinimo modelį, kuris leidžia susigrąžinti degalų pirkėjus į savo rinką. Jo principas paprastas – valstybė grąžina dalį akcizo tikslinėms grupėms (šiandien grąžinimo tarifas svyruoja nuo 5 iki 25 centų už litrą), taip sukurdama paskatą degalus pirkti šalies viduje ir kartu generuoti papildomas PVM pajamas.
Mano dešimties metų patirtis akcizo grąžinimo srityje rodo, kad efektyviausios sistemos yra tos, kurios geba suderinti valstybės ir verslo interesus. Geriausias pavyzdys Lietuvai – Prancūzija.
Degalų akcizo pajamos Prancūzijoje sudaro apie 1,2 proc. BVP – daugiau nei ES ar euro zonos vidurkis. Tai rodo, kad aukšti mokesčiai savaime nėra problema – svarbiausia jų valdymas. Turėdama kaimynes, kuriose degalai pigesni (Ispanija, Liuksemburgas), Prancūzija nesiekė dirbtinai mažinti akcizo, bet sukūrė mechanizmą, kuris skatina vartotojus sugrįžti į vietinę rinką.
Daugiau nei dvidešimties metų Prancūzijos praktika rodo, kad toks modelis veikia: degalų pardavimai auga, o valstybė papildomai uždirba ne tik iš akcizo, bet ir iš visos su degalų vartojimu susijusios ekonominės grandinės. Naujausi duomenys patvirtina, kad sistema išlieka tvari. Nors grąžinimo tarifai kasmet koreguojami, pats mechanizmas išlieka stabilus. Net prognozuojant biudžeto deficitą, jo atsisakyti neketinama.
Prancūzijos pavyzdys aiškiai rodo šio modelio mastą ir stabilumą. 2019–2024 m. laikotarpiu šalyje kasmet surenkama apie 28–32 mlrd. eurų degalų akcizo pajamų, iš kurių maždaug 4 mlrd. eurų grąžinama verslui. Vienam litrui tenkanti grąžinamo akcizo dalis išlieka stabili – apie 0,157 euro. Tai reiškia, kad net taikant dalinį akcizo grąžinimą valstybė išlaiko didžiąją dalį pajamų, o kartu sukuria efektyvią paskatą degalus pilti šalies viduje.
Politinė logika paprasta: teisė į dalinį akcizo grąžinimą suteikiama ne tik nacionaliniams, bet ir kitų ES šalių vežėjams. Tokiu būdu skatinama degalus pilti būtent Prancūzijoje. Taip tiesiogiai remiami transporto, žemės ūkio, statybų ir paslaugų sektoriai, mažinamos jų sąnaudos ir didinamos vidaus degalų pardavimo apimtys.
Kaip šis modelis veikia?
Svarbu pabrėžti, kad ši sistema nėra brangi valstybei. Pavyzdžiui, Prancūzijoje akcizo grąžinimo tarifas siekia apie 0,157 Eur už litrą, Belgijoje – apie 0,19 Eur, tačiau realiai grąžinama tik 10–15 proc. visos surinktos akcizo sumos. Likusi dalis lieka biudžete kartu su papildomomis pajamomis iš išaugusio vartojimo.
Lietuvoje toks modelis galėtų būti taikomas aiškiai apibrėžtai grupei – ES registruotoms transporto įmonėms, vykdančioms krovinių ir keleivių pervežimą transporto priemonėmis, kurių svoris viršija 7,5 tonos. Ne mažiau svarbu užtikrinti greitą lėšų susigrąžinimą – kuo trumpesnis laikotarpis, tuo stipresnė paskata verslui. Jeigu toks modelis būtų įvestas, degalų pylimo apimtys Lietuvoje galėtų išaugti iki 30 proc. Tai reikštų ne tik didesnes biudžeto pajamas, bet ir stipresnį transporto sektorių bei išsaugotas darbo vietas.
Lietuvai siūlomas modelis galėtų būti taikomas išlaikant esamą akcizo sistemą, tačiau numatant dalinį grąžinimą – apie 0,05 euro už litrą nuo Lietuvoje įsigytų degalų. Tai leistų išlaikyti 100 proc. surenkamo akcizo bazę, tačiau kartu sukurtų konkurencingą paskatą transporto įmonėms degalus pilti Lietuvoje, didinant vidaus vartojimą ir papildomas biudžeto pajamas per susijusius mokesčius.
Apibendrinant, Lietuva šiandien turi aiškų pasirinkimą: toliau reaguoti į krizes laikinais sprendimais arba pereiti prie ilgalaikės strategijos. Klausimas nebėra, ar galime sau leisti dalinį akcizo grąžinimą. Klausimas – kiek dar ilgai galime sau leisti jo neturėti.
