15 mėnesių Rusija kariauja prieš Ukrainą. Atsilaikyti prieš agresorių padeda visas civilizuotas Vakarų pasaulis, teikdamas finansinę, humanitarinę, socialinę, karinę, logistinę ir žvalgybinę pagalbą, priima ir išlaiko šimtus tūkstančių Ukrainos pabėgėlių.
Paskui vienas Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir Europos Sąjungos (ES) sankcijas seka kitos sankcijos. Karo pradžioje daugelis Vakarų ekspertų Rusijos ekonomikai pranašavo greitą krachą, bet tai neįvyko.
Tarptautinis valiutos fondas pranašauja, kad Rusijos ekonomika, nors Vakarų sankcijų nemažėja, šiais metais vėl augs. Taip rašo įtakingas vokiečių savaitraštis „Spiegel“.
Pasaulio ekonomikos ekspertai laužo galvas, kodėl tai vyksta, ieško atsakymų, klausia garsių ekonomikos profesorių. Vienas jų – buvęs Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos, dabar Harvarde dirbantis ekonomistas Andrejus Jakovlevas, tyrinėjantis pasaulio ūkio santykius su politika.
Iš tikrųjų daugelis ekonomistų, taip pat ir A. Jakovlevas, manė, kad 2022 metais Rusijos ekonomika stipriai kris. Tačiau ji susitraukė vos vieną–du procentus.
Kodėl ekonomistų prognozės tokios netikslios?
Yra keletas priežasčių. Visų pirma, Rusija vis dar gauna dideles pajamas iš energetinių resursų, nors beveik visos Europos Sąjungos šalys atsisakė šios šalies naftos ir dujų. Tačiau pusės milijardo gyventojų ES rinką pakeitė apie keturių milijardų gyventojų – Indijos, Kinijos ir Pietų Azijos šalių rinkos. Pajamos už dujas ir naftą vienu metu net padidėjo.
Nereikia pamiršti, kad Rusija, nors ir yra totalitarinė bei autokratinė šalis, jau nebe komunistinė valstybė. Rusija – šalis, kur vis dar veikia laisvoji rinka, gebanti prisitaikyti prie krizės sąlygų. Tūkstančiai verslininkų kovoja už verslo, įmonių ir kompanijų išlikimą. Anot ekonomisto A. Jakovlevo, rusų valstybės aparatas dirba ne blogiau nei Vakarų šalių. Dėl to galima ginčytis, bet jei norima, apie padėtį pačioje Rusijoje bei Azijos rinkose reikia turėti objektyvių duomenų.
Žinoma, Rusijos valdininkija – stipriai korumpuota. Vis dėlto, valdžios aparatas nori išlikti, tad pastaruosius kelerius metus, reaguodamas į visuomenės neramumus, dar gerokai prieš užpuolant Ukrainą, kai tūkstančiai demonstrantų Maskvoje ir Sankt Peterburge išėjo į gatves, pradėjo gana glaudžiai bendradarbiauti su privačiomis įmonėmis ir privačiu kapitalu.
Nereikia pamiršti, kad Rusija, nors ir yra totalitarinė bei autokratinė šalis, jau nebe komunistinė valstybė. Rusija – šalis, kur vis dar veikia laisvoji rinka, gebanti prisitaikyti prie krizės sąlygų.
Daugelis Rusijos valdžios struktūrų įdiegė skaitmenines technologijas. Net Kremliaus aparatas pakeitė personalo atrankos kriterijus – priimant į darbą Kremliaus aparate reikalauta, svarbiausia, ištikimybės režimui, dabar reikalaujama ištikimybės ir kompetencijos.
Pavyzdžiu gali būti premjeras Michailas Mišustinas, prieš tapdamas vyriausybės galva, jis modernizavo mokesčių sistemą, kuriai vadovavo. Jam vadovaujant, pajamos už dujas ir naftą gerokai padidėjo.
Kompetencija ir profesionalizmas jau įsigalėjo Finansų ministerijoje bei Centriniame banke. Rusams pavyko sumažinti prarają, anksčiau buvusią tarp privataus kapitalo ir biurokratijos. Verslas iš valdžios nesitikėdavo jokios pagalbos, o teises daugiausia apgindavo teismuose. Dabar padėtis pakitusi.
„Spiegel“ žurnalistai kartu su norvegų rizikos analizės firma „Corisik“ nustatė, kad daug Vokietijos ir Nyderlandų elektronikos firmų, kai jau buvo paskelbtos sankcijos, per Kazachstaną privačioms Rusijos karo pramonės firmoms tiekė elektroniką, reikalingą dronams gaminti. Vien tik elektronikos firma „Elix-St.“ nuo karo pradžios į Kazachstaną pasiuntė įrangos už 800 tūkstančių eurų. Tyrėjai nustatė, kad iš Nyderlandų per Roterdamo uosto muitinę dronai siųsti į Kazachstaną, o iš ten lengvai patekdavo į Rusiją. Šių firmų savininkų pavardės užkoduotos, kad išvengtų ES sankcijų, o jų centrai veikia Maskvoje.
Bėda ta, kad nėra kontrolės, kaip sankcijos veikia. Valdančiųjų Vokietijos socialdemokratų atstovas Sebastianas Fiedleris atvirai sako: „Sankcijos, kurių negalime kontroliuoti, yra beprasmės.“
ES iki šiol priėmė 10 sankcijų paketų, talpinančių dešimtis tūkstančių muitinės kodų. Jų efektyvumas per 15 karo mėnesių kelia daug klausimų.
Vis dėlto, ekonomika nevaikšto viena. Ją nuolat lydi politika, kurią daro politikai, ne visada išmanantys ekonomiką, tačiau galvojantys, kad ekonomiką supranta geriau nei ekonomistai. Be to, politikai, jei nori išlikti valdžioje, norom nenorom privalo atsižvelgti į visuomenės ir valstybės interesus.
Rusija kariauja grobikišką karą prieš kaimynę, slavų valstybę, išpažįstančią tą patį stačiatikių tikėjimą, turinčią didžiausią pagal plotą pasaulio šalį. Tačiau, blaiviai galvojant, jai neturėtų kilti pagundos užgrobti dar daugiau svetimų žemių, privesti paklusti kuo dagiau tautų, valstybę paversti imperija.
Bet gal tokia didžiųjų autoritarinių valstybių ir joms vadovaujančių diktatorių prigimtis? Jos negali egzistuoti be karų?
Vis dėlto, imperijų dominavimo laikai jau seniai baigėsi, palydėti Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų su dešimtimis milijonų aukų. Tikėkimės, kad Trečiojo pasaulinio karo nebus, nes didžiųjų šalių politikams užteks proto ir atsakomybės apsaugoti pasaulį nuo sunaikinimo.
