Trečią kartą iš eilės kinų komunistams savo vadovu išrinkus Si Dzinpingą, vienas pirmųjų Kiniją po pandemijos aplankė Vokietijos kancleris Olafas Scholzas. Jį lydėjo aukšto rango verslininkų delegacija. Anot kanclerio, Kinija Vokietijai yra ir bus svarbus prekybinis partneris. Prekių apyvarta tarp šių šalių siekia apie 100 milijardų dolerių.
Beje, JAV prekių apyvarta su Kinija siekia net 150 milijardų dolerių, o tokios JAV šakos, kaip farmacija, beveik 100 procentų yra kinų farmacininkų rankose. Neatsitiktinai JAV valdžia šį verslą paragino perimti į savo rankas.
Šią savaitę aplankyti Pekiną susiruošė ES Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, o su ja ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas. Šiek tiek anksčiau Pekiną aplankė ir Ispanijos premjeras. Įdomu, kad ES pirmininkė U. von der Leyen prieš savo vizitą rado reikalą paaiškinti visuomenei ir žurnalistams, kad ES santykiai su Kinija negali būti vertinami tik juodomis ir baltomis spalvomis. Kinija – per daug svarbi valstybė pasaulyje, kad santykių su ja galėtų būti nepaisoma.
Gal tik dabartinė Lietuvos URM mąsto kitaip? Nors prieš 30 metų, kai buvo klojami Lietuvos užsienio politikos pagrindai, Lietuvos užsienio reikalų ministerija, vadovaujama Algirdo Saudargo, ir Aukščiausioji Taryba, kurios priešakyje buvo Vytautas Landsbergis, 1991 m. užmezgė santykius su komunistine Kinija bei pripažino „Vienos Kinijos“ politiką kaip ir daugelis pasaulio valstybių. Tokios politikos su Kinija laikosi ir JAV, kurios, valdant prezidentui Jimmy Carteriui, 1979 m. suteikė Kinijai didžiausio palankumo statusą. Taip pat Kinijos prekėms atvėrė JAV, o paskui – ir visų Vakarų rinkas.
Prieš keletą dienų Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, duodamas interviu žiniasklaidai, sakė, kad jis taip pat susitiktų su Kinijos prezidentu Si ir lauktų jo apsilankymo Kyjive. Atsako iš Pekino Ukrainos prezidentas kol kas nesulaukė. Nors Kinijos prezidentas Si ir žadėjo, grįždamas iš Maskvos, paskambinti prezidentui V. Zelenskiui. Tuo labiau, kad Kinija, kol kas vienintelė pasiūlė taikos planą. Tiesa, jis nepriimtinas nei Ukrainai, nei Rusijai, nei JAV, nei Vakarams, kurie remia žūtbūtinai kovojančią Ukrainą ir siekia jos pergalės.
Ką galėtų reikšti ES valdžios ir didžiausių bei įtakingiausių ES vadovų noras pasikalbėti su komunistinės Kinijos aukščiausiąja valdžia? Tuoj po Kinijos lyderio apsilankymo Maskvoje ir sulaukus tiek JAV, tiek ES šalių susirūpinimo.
Tai, matyt, galėtų reikšti, kad Europa, ypač didžiosios ES šalys, nėra linkusios nusisukti nuo vienos produktyviausių pasaulio valstybių, kokia yra Kinija. Ir atiduoti ją tik Rusijai arba Azijos bei Afrikos valstybių rinkoms. Joms neatrodo, kad Kinija kelia pavojų ES ir nemano, kad Kinijos Liaudies Respubliką su beveik pusantro milijardo vartotojų rinka reikėtų išmainyti į Taivaną su 23 milijonais gyventojų. Kita vertus, ES vadovybė mato ir įspėja apie žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje ir kitose autoritarinėse valstybėse bei savo politikoje bando balansuoti tarp vertybių, pragmatizmo.
Tai, matyt, galėtų reikšti, kad Europa, ypač didžiosios ES šalys, nėra linkusios nusisukti nuo vienos produktyviausių pasaulio valstybių, kokia yra Kinija.
Kinijos civilizacija – viena seniausių pasaulyje, susikūrusi anksčiau už senovės graikų ir romėnų bei krikščioniškąją civilizacijas. 1250 metais prieš Kristų kinai jau turėjo savo raštą ir miestų kultūrą. Kinija per tūkstančius metų pergyveno imperijų pakilimus ir nuosmukius, XX amžiaus pirmoje pusėje buvo carinės Rusijos, fašistinės Japonijos ir Vakarų valstybių kolonija. Antrojo pasaulinio karo metais buvo Vakarų sąjungininkų pusėje. Po šio karo pergyveno pilietinį karą tarp nacionalistų ir komunistų, vadovaujamų Čiango ir Mao. Nacionalistai pasirodė silpnesni ir pasitraukė į Taivano salą, pavadinę ją Kinijos Respublika. Kurį laiką JAV pripažino tik Taivano Kiniją, bet vėliau, prezidentaujant Richardui Nixonui ir užsienio politiką formuojant Henry Kissingeriui, JAV pripažino komunistinę Kiniją ir iki šiol laikosi „Vienos Kinijos“ politikos.
Mao įsteigė Kinijos Liaudies Respubliką. Jis skelbė revoliucijų H. Kissingeriui ilgalaikiškumą ir sukeltomis šalyje revoliucijomis nuskurdino šalį. Jo užsienio politika buvo nesėkminga, nes JAV komunistinę Kiniją izoliavo nuo pietinių Azijos valstybių ir Japonijos.
Kinijai iškilti ir ekonomiškai sustiprėti padėjo reformatoriaus Dengo Siaopingo reformos, įvedusios rinkos ekonomiką, iš pradžių atskirose provincijose, paskui – visoje šalyje. Taip pat suartėjimas su JAV, prezidentu tapus J. Carteriui. Kaip pastebėjo knygos „Supervalstybė grįžta“ autorius Michaelas Schumanas, partnerystė, kurią Dengas užmezgė su JAV, pakeitė kiniškąją istoriją. „Ši partnerystė grąžino Kiniją prie tos istorijos gijos, kuria jos vedė tūkstantmečius, kol ją šiurkščiai nutraukė Vakarai: Kinija visada buvo supervalstybė ir dabar vėl turėjo tokia tapti.
Vykstant Rusijos karui prieš Ukrainą, Kinijos vaidmuo pasaulyje dar labiau išauga. Jos įtaka Afrikos žemyne smarkiai padidėjo dėl kinų firmų ir kinų bankų investicijų. Jos ekonominė įtaka pietų Azijoje yra didžiulė ir nuolat didėja Rusijoje. Veikiant sankcijoms, vis dažniau vakarietiškas prekes Rusijoje keičia kiniškos. Didėjanti Kinijos ekonominė galia skatina jos karinės galios augimą. Visa tai JAV kelia susirūpinimą, nes Kinija, o ne Rusija tampa svarbiausiu JAV ekonominiu, o ateityje ir kariniu varžovu.
„Kinija pakilo ir niekada nepakęs, kad kokia valstybė ją baugintų“, – yra pasakęs Kinijos prezidentas Si Dzinpingas. Turtėjanti Kinija su savais komunistiniais milijonieriais ir milijardieriais išpaikino valdančiąją klasę. Dabartinio kinų vadovo Si ir jo komandos arogancija gąsdina Vakarus, ypač mažesnes valstybes, primena, kad Si vyriausybė su kitomis šalimis elgiasi kaip su praeities imperatoriais bei duoklininkais.
Lietuvai su ES derėtų eiti koja kojon, pasirenkant jai naudos teikiančią politiką, tiek su Kinija, tiek su kitomis valstybėmis.
Kinija valstybes užkariauja ekonomine, minkštąja galia. Ji, kitaip nei Rusija, nesiekia ko nors tiesiogiai užgrobti ar atimti, bet, kaip kiekviena autoritarinė šalis, piktnaudžiauja žmogaus teisių ir laisvių suvaržymu, tautinių bendrijų (pavyzdžiui, uigūrų, tibetiečių) persekiojimu bei žeminimu. Jos pasirinktas vienos komunistų partijos valdymas su rinkos ekonomika pasaulyje nėra unikalus, bet nepriimtinas Vakarų civilizacijai. Tačiau ES jį toleruoja, kol negrasinama kitų šalių saugumui ir taikiai bendradarbiaujama su kitomis valstybėmis.
Lietuvai su ES derėtų eiti koja kojon, pasirenkant jai naudos teikiančią politiką, tiek su Kinija, tiek su kitomis valstybėmis. Užsienio politika, kaip ir vidaus, turėtų tarnauti Lietuvos žmonėms ir jų sukurtai valstybei, o ne atskiriems funkcionieriams, menkai besirūpinančiais tauta ir jos piliečiais.
