Prieš 80 metų, vykstant Antrajam pasauliniam karui tarp Vokietijos nacių ir Sąjungininkų (JAV, Didžiosios Britanijos ir SSRS), vokiečiai netoli Smolensko rado aštuonias masines kapavietes. 1943 m. balandžio 13 d. vokiečių radijas visam pasauliui pranešė, kad masinėse kapavietėse atidengti daugiau nei keturių tūkstančių lenkų karininkų palaikai. Vokiečių ekspertų duomenimis, žudynės įvykdytos 1940 m., vadinasi, už jas atsakinga Sovietų Sąjunga, 1939 m. rudenį okupavusi dalį Lenkijos teritorijos ir į nelaisvę paėmusi ne vieną tūkstantį lenkų belaisvių.
Nustatyti žudynių mastą pakviestos Lenkijos Raudonojo Kryžiaus, specialios Vokietijos teismo komisijos, gydytojų organizacijos, net vokiečių okupuotos Lenkijos atstovai. Tarp jų buvo ir Jozefas Mackiewiczius – žinomas lenkų rašytojas, režisierius iš Vilniaus.
Karo metais nepavyko nustatyti visos tiesos apie žudynes Katynėje ir kitose vietose. Sovietai žudynėmis apkaltino vokiečius. Britai ir amerikiečiai sovietams pritarė, nes rusai karo metais buvo jų sąjungininkai, o sąjungininkų vienybė jiems buvo svarbesnė už tiesą. Tik lenkams, nužudytųjų žmonoms, tėvams ir artimiesiems buvo aišku, kad lenkų kariškius ir civilius nužudė sovietų NKVD.
Kaip vyko žudynės, filme „Katynė“ jau nepriklausomoje Lenkijoje parodė žymus lenkų režisierius Andrzejus Wajda. Filmas plačiai parodytas – padėjo Lenkijos ambasados, išplatinusios jį net diplomatiniams pasaulio šalių korpusams. Man jį teko matyti Šveicarijoje, kai dirbau ambasadoriumi.
Sovietai žudynėmis apkaltino vokiečius. Britai ir amerikiečiai sovietams pritarė, nes rusai karo metais buvo jų sąjungininkai, o sąjungininkų vienybė jiems buvo svarbesnė už tiesą.
1944 m. sovietai „užsakė“ tyrimą dėl nužudytų lenkų. Tyrimui vadovavo akademikas Nikolajus Burdenka. Jo komisija „įrodė“, kad 1941 m. lenkus nužudė vokiečių naciai. Tai buvo netiesa.
Niurnbergo procese, per kurį teisti nacių Vokietijos vadovai, pripažinti kaltais prieš žmoniškumą, apie Katynės žudynes nebuvo tarta nė žodžio. Tarsi jų nebūta. Neapkaltinti net vokiečiai, nes rusų įrodymai neišlaikė kritikos, tad nedrįsta jų kelti į viešumą. Rusai 40 m. laikėsi oficialios N. Burdenkos versijos: dėl visko kalti vokiečiai.
Kai valdė komunistai, Lenkijoje apie Katynės žudynes viešai nekalbėta, bet apie jas žinota. Padėtis pasikeitė, kai Michailas Gorbačiovas gavo valdžią Sovietų Sąjungoje. Jau po kelių dienų Lenkijos vadovas (generolas Wojciechas Jaruzelskis) kreipėsi į M. Gorbačiovą, siūlydamas panaikinti baltas dėmes Lenkijos ir Sovietų Sąjungos santykiuose. Paminėta ir Katynė.
1987 m. sudaryta dvišalė istorikų komisija, turėjusi ištirti baltas dėmes. Kelerius metus rusai išsisukinėjo nuo tyrimų žudynių klausimais. Pagaliau, po trejų metų rusai nusileido Lenkijos valdžios bei tarptautiniam spaudimui ir pripažino, kad jų šalis padarė šiuos nusikaltimus bei pateikė pirmuosius dokumentus apie Lenkijos piliečių žudynes, esančius Rusijos archyvuose. Neseniai keletą buvusių slaptų dokumentų paskelbė lenkų žurnalas „Przegląd“ (liet. apžvalga). Akademiko N. Burdenkos tariamų „įrodymų“ teko atsisakyti. Ir pripažinti bent dalį tiesos.
Jau po kelių dienų Lenkijos vadovas (generolas Wojciechas Jaruzelskis) kreipėsi į M. Gorbačiovą, siūlydamas panaikinti baltas dėmes Lenkijos ir Sovietų Sąjungos santykiuose. Paminėta ir Katynė.
SSRS Komunistų Partijos (KP) Centro komiteto tarptautinių ryšių komiteto pirmininkas Valentinas Falinas 1989 m. kovą kreipėsi į KP Centro komitetą, o vėliau ir į M. Gorbačiovą. Jis nurodė, jog Katynės klausimas – labai aktualus Lenkijos visuomenei ir „dalis lenkų galvoja, jog už lenkų karininkų nužudymą atsakingi Josifas Stalinas ir Lavrentijus Berija“.
Lenkų Raudonasis Kryžius nusiuntė Maskvai slaptą šios organizacijos raportą, kuriame teigiama, kad 1943 m. įvykdytas kapaviečių tyrimas nustatė, jog karininkų žudynes įvykdė SSRS NKVD organai. Ši informacija paskelbta Lenkijos spaudoje, rašyta ne tik apie žudynes Katynėje, bet ir kitose vietose: Kozelske, Starobilske, Ostaškove. Lenkijos karo belaisviai taip pat naikinti netoli Charkivo, Derhačų rajone ir Bologoje.
V. Falino raštuose galima įžvelgti nerimą, kad egzistuojančios „baltos dėmės“ ir jų ignoravimas gali pakenkti SSRS ir Lenkijos santykiams, konkrečiai generolui W. Jaruzelskiui ir jo partijai. Matyt todėl politiniame lygmenyje ir nuspręsta, kad verta pripažinti akivaizdų faktą – NKVD įvykdytas Lenkijos piliečių žudynes SSRS okupuotose teritorijose.
Sudaryta dar viena istorikų komisija, jai atverti papildomi archyvai, kuriais remiantis nuspręsta, kad būtina informuoti ir Lenkijos, ir Sovietų Sąjungos visuomenes – radus naujus dokumentus tenka konstatuoti, jog už lenkų karininkų žudynes Katynės apylinkėse atsakinga NKVD ir asmeniškai – L. Berija bei Vsevolodas Merkulovas (SSRS Saugumo vadovai).
Kiek dar slaptų dokumentų, liudijančių apie bolševikų nusikaltimus, saugoma Rusijos archyvuose, sunku pasakyti net istorikams – jie neprileidžiami tų archyvų tyrinėti. Sovietinis totalitarinis režimas nėra suinteresuotas, kad visuomenė žinotų tiesą. Tiesa silpnina ir griauna autoritarinius bei totalitarinius režimus.
