Kraštutinių kairiųjų ar dešiniųjų pažiūrų gretose vis dar įprasta gąsdinti liberalizmo įsigalėjimu. Bet politinė, socialinė ir net kultūrinė tikrovė vis labiau plėtojasi ne tik nepatvirtindama, bet net ir naikindama liberalizmui priskiriamas vertybes ir savybes. Liberali demokratija nebėra vyraujanti politinė santvarka. Ji traukiasi, nyksta ir tampa praeities pasaulio šešėliu.
Dar prieš tris dešimtmečius tezę apie liberalios demokratijos įsigalėjimą priėmė tiek liberalizmo apologetai, tiek jo kritikai. Sovietinės imperijos griūtis, Rytų ir Vidurio Europos valstybių grįžimas į vakarietišką politinę-ekonominę (o svarbiausia – kultūrinę) erdvę, Kinijos komunistinio režimo flirtas su kapitalistiniais ekonominiais metodais, besivejančių valstybių transformacijos ir sėkmės istorijos teikė pagrįstų vilčių, kad individo laisvę gerbianti politinė savęs organizavimo struktūra įsigali.
Prabėgus trims dešimtmečiams liberalios demokratijos įsigalėjimo naratyvas vis dar gyvas, bet abejones ar nerimą viešai skelbia jau net ir didžiausi optimistai. Įvairių šalių radikalai populistai sėkmingai įveikia tradicines partijas, nesugebančias greitai prisitaikyti prie vis naujų krizių, vis greitesnės technologinės ir socialinės kaitos, o kartu ir prie pačių sukurtų nepaslankių biurokratinių sprendimo priėmimų ir įgyvendinimų aparatų.
Liberali demokratija nebėra vyraujanti politinė santvarka. Ji traukiasi, nyksta ir tampa praeities pasaulio šešėliu.
Šiame tekste įvardinsiu penkis simptomus, kurie leidžia teigti, kad liberali demokratija patiria ne laikiną iššūkį ar sutrikimą, o yra gilioje krizėje. Vertinant dar griežčiau – mums pastaraisiais dešimtmečiais įprasta tapusi demokratijos, politiškumo ir pilietiškumo samprata nyksta. Jai liko dešimtmetis, o gal ir mažiau.
Pirma. Stebime globalaus bendradarbiavimo, o tai reiškia ir solidarumo, pabaigą. Net ir valstybėse, kurios po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų dėjo pastangas kurti globalias politines platformas spręsti svarbiausius klausimus, įsigali pragmatinis nacionalizmas.
Ryškiausiai tai matoma dabartinės JAV prezidento administracijos veikloje, bet globalumo nuosmukis prasidėjo dar tada, kai jo kritikai šaukė apie didžiausią jo pavojų. JungtinėsTautos jau kelis dešimtmečius neturi realios galios, o jos Saugumo Tarybos veikla apskritai tapo Stanley‘io Kubricko filmo verta parodija.
Klimato kaitos susitarimai taip ir liko didžiųjų galių pažadais „dėti pastangas“. Byrėjimą ar vidines krizes patiria net ir ekonomiškai stiprūs ir iš pažiūros sėkmingi dariniai – tokie kaip Europos Sąjunga, turėjusi išgyventi britų „Brexit“ pasirinkimą ar vidinius konfliktus su Graikija, Vengrija, Lenkija ir kitomis finansines, teisines ar politines krizes išgyvenusiomis narėmis.
Vertinant dar griežčiau – mums pastaraisiais dešimtmečiais įprasta tapusi demokratijos, politiškumo ir pilietiškumo samprata nyksta. Jai liko dešimtmetis, o gal ir mažiau.
Dirbtinio intelekto ir karo technologijų progreso iššūkiai jau net nemanomi spręsti globaliais formatais. Viskas paliekama dvišaliams didžiųjų galių susitarimams ir pamažu išskleidžiamoms imperinėms ambicijoms, kurias Vakarų pasaulyje įtvirtino Donaldo Trumpo idiokratinis politikos modelis.
Liberalios demokratijos idėja neatsiejama nuo minties, kad daugiašales problemas ir iššūkius reikia spręsti remiantis solidarumo idėja ir utilitarizmo principais. Deja, bet net ir didelių dabarties krizių akivaizdoje jau nudreifuota į pragmatinius ir galios balansu paremtus sprendinius.
Antra. Vietoje galių pasidalijimo principo įsivyrauja galios koncentracija. Ryškiausiai tai matoma technologijų pasaulyje, kuriame lenktynėse dėl dirbtinio intelekto dalyvauja penkios didžiosios JAV korporacijos, šalia jų plėtojami ir Kinijos režimo prižiūrimi projektai.
Pasaulio turto santykis kasmet vis labiau kinta didėjant atotrūkiui tarp turtingiausiųjų ir gyvenančių nepritekliuje. Pasauliniai pilietinių galių indeksai rodo bendrą prastėjimo tendenciją įvairių žmogaus teisių ir laisvių klausimais.
Vis daugiau net ir vakarietiškojo pasaulio žmonių nusivilia politiniu dalyvavimu ir politikos idėja apskritai, nes nemato galimybės pakeisti sprendimų, kurių inercijos įkaitais dažnai tampa net ir patys politiniai lyderiai. Neįvykstančios diskusijos dėl socialinių ar technologinių naujovių kelia įtampą tarp įvairių visuomenės grupių.
Deja, bet net ir didelių dabarties krizių akivaizdoje jau nudreifuota į pragmatinius ir galios balansu paremtus sprendinius.
Galios keisti, naikinti ar valdyti yra vis daugiau, bet ji darosi prieinama vis mažesniam skaičiui žmonių. Vis mažiau pojūčio, kad esi pasaulio akcininkas, o ne samdomas tarnautojas, kurio funkcijas tuojau perims efektyvesnės ir reikalavimų nekeliančios mašinos.
Liberali demokratija turėtų garantuoti ne galios vertikalės formavimąsi, o nuolatinį jos tikrinimą ir ribojimą. Nei politinės, nei pilietinės valios nėra tiek daug, kad būtų išlaikytas šiuo metu kylantis spaudimas akumuliuoti tą galią kelių korporacijų, kelių didžiųjų valstybių lyderių rankose.
Trečia. Viešojo diskurso beprasmybė. Su interneto plėtra išsprogusi viešoji erdvė pamažu naikina tradicinės žiniasklaidos lauką. Informacijos tiekimą perima socialiniai tinklai, valdomi tų pačių didžiųjų korporacijų, nuolat taikančių priklausomybę skatinančius ar palaikančius algoritmus.
Tokiomis sąlygomis vis sunkiai formuojasi intelektualiniai autoritetai ir vis didesnę galią įgauna tie, kurie geba bet kokiomis priemonėmis akumuliuoti dėmesį bei kūrybingai jį paversti potencialiu pelnu.
Mokslinė argumentacija, kultūrinės diskusijos, daugiau jautrumo ir kritinio mąstymo reikalaujančios pasaulio interpretacijos vis dar turi savo nišas, bet jų vieta tikrovės struktūravimo darbuose jau visiškai priklausoma nuo viešojo diskurso valdytojų malonės.
Galios keisti, naikinti ar valdyti yra vis daugiau, bet ji darosi prieinama vis mažesniam skaičiui žmonių.
Liberali demokratija turėtų užtikrinti ne tik žodžio laisvę kaip sklaidą, bet ir kaip kokybišką bandymą permąstyti, intelektualiai paveikti esančios sistemos funkcionavimą. Be profesionalios ir atsakingos žiniasklaidos, be jos kuriamo tikrovės paveikslo to padaryti neįmanoma. Vyrauja ne nuomonių pliuralizmas, o anarchija.
Ketvirta. Kompetencijos nuvertinimas. Politinės ir kitos struktūros vis dažniau kompetenciją paverčia antriniu ar net nieko nelemiančiu kriterijumi. Nuo rinkėjų pasirinkimų (vis dar) demokratiniuose rinkimuose iki tarnautojų ar ekspertų vietų įvairiose institucijose.
Politika nepritraukia protingiausių žmonių, institucijos atsikrato žmonių, kurie parodo valią pabandyti keisti sistemines ydas, kritika ir refleksija nėra pageidaujama aukojant ją inercijos patogumui ar betiksliam efektyvumui.
Liberalios demokratijos ašis yra ne rinkimais perrenkami visuomenės atstovai, politikai, o įvairių institucijų auginami lyderiai, kurie pajėgia abstrahuoti kintančias politines idėjas ir paversti jas vieningo valstybės funkcionavimo, valstybingumo idėjos dalimi.
Vyrauja ne nuomonių pliuralizmas, o anarchija.
Penkta. Pati laisvės idėja yra gerokai aplamdyta ir iškraipyta kapitalistinio ekonomikos veikimo modelio ir jo formuojamos socialinės-kultūrinės erdvės. Laisvė išreikšti savo tapatybę tapo sau pačiam sukonstruotu prievartos aparatu nuolat naudotis laisve ir bandyti patvirtinti savo egzistencijos nebeprasmiškumą.
Aplink mus daug vartojimo laisvės, daug patirčių ir įvykių galimybių, viso to, kas praktiškai patvirtina individo laisvumą, bet mažai refleksijos apie tai, koks viso to galutinis tikslas ir kas yra tas nuolat laisve į priekį varomas individas.
Neapmąstyta laisvė tapo pervargimo, perdegimo, išsieikvojimo šaltiniu. Pamestas epikūriškasis gyvenimo malonumo principas, kuriame svarbia dalimi yra ne tik savęs išpildymas, bet ir apmąstymas apie tai, kas yra ta savastis, kokios jos ribos, kiek ji priklausoma nuo santykio su kitais, pasiaukojimo, draugystės.
Liberali demokratija pametė laisvės idėją ir dabar ji ryškiausiai atsispindi užgimstančiuose laisvės naikinti, laisvės uždrausti, laisvės gyventi praeityje ir savo iliuzijose pavidalu. Liberalizmo laisvė, stokojanti filosofinės kritikos, užstrigo savo vartojimo skurde ir vis labiau yra spaudžiama destruktyvios laisvės išraiškos – noro sunaikinti patį liberalizmą, gerai nesupratus, kas bus po to.
Neapmąstyta laisvė tapo pervargimo, perdegimo, išsieikvojimo šaltiniu.
Mes vis dar gyvename taip, lyg liberalizmo idėjos, demokratiniai principai būtų duotybė. Bet pasaulis aplink mus vis greičiau keičiasi, vis akivaizdžiai pademonstruodamas, kad gyvename, kaip pasakytų Stefanas Zweigas, būdami vakarykščio pasaulio žmonėmis.
Tai nereiškia, kad liberali demokratija pradings, bet dabartinės politikos ir technologijos tendencijos pavers ją savo erdvės ir savo svertų neturinčia idėja. Gražiu prisiminimu apie pasaulį, kuriame galvota spręsti problemas plačiose sąjungose, pasidalijant galiomis, skatinant pilietiškumą ir kritiškumą, diskutuojant ten, kur tiesa yra kriterijus, rodant pagarbą intelektui ir mylint ne tik laisvės galią, bet ir jos egzistencinę naštą.
Demokratija išlieka įvairiomis savo formomis. Rinkimai vyksta, institucijos išsaugo savo struktūras. Bet buvimo aktyviu ir savo galia tikinčiu piliečiu, žmogumi, mąstančiu ne tik apie savo kiemo ir savo pažiūrų ribas, idėja vis labiau nyksta. Vis labiau tolsta galios centrai, vis mažiau aišku, kas yra tikra ir ką įmanoma pakeisti.
Nežinau, kokios bus ateities pasaulio formacijos, bet esu tikras, kad be šių mano išvardytų vertybių, jame vyraus ne proto ar tiesos, o galios ir lojalumo kriterijai. Sudie, vakarykštis pasauli.
