Tikrai esama situacijų, kai medicininės problemos niekaip kitaip neišspręsi kaip tik chirurginiu būdu. Auglį ar kitą darinį išpjaunant, o bet koks bandymas jį „užburti“ papildais ar homeopatiniais vaistais prilygs savęs apgaudinėjimui. Ir savo sode turiu kelias obelis, sergančias vėžiu, žaizdotas, bet yra vilties, jog žaizdas apskutant iki brazdo, gyvasties, vis tepant sodo tepalu ar karvės mėšlu, sumaišytu su moliu, įmanu jas išpopinti. „Nupjauti visada suspėsi, – sako nuo vaikystės pažįstamas veterinaras Algimantas. – Kai jau bus visiškas puškinas, – tada jau pjauk.“
Keistas šis posakis – „visiškas puškinas“. Spėju, jog fonetiškai siejasi su „nupušęs“, „keistas“, nors juo įvardinama ir situacija, kai niekas nepavyko ar tiesiog ištiko nesėkmė. Tiesa, kalbėti noriu ir apie Puškiną, o ir nupušimą.
Tokie kiršliai
Mūsų požiūris į paminklus, atminties ženklus pasako apie mūsų brandą, psichologinę būklę, mentalitetą. O kaip su jais elgiamės – ir realų politinės kultūros, politinio mąstymo temperatūrą. Summa summarum galima pasakyti, o tai matyti ir iš diskusijų viešojoje erdvė, o ir soctinkluose (juos viešąja erdve vadinčiau tik labai sąlyginai), kad esame tarpe, tarpinėje būsenoje – gebėjimo reflektuoti ir tiesmuko vieno ar kito požiūrio adoravimo, tarp noro ištrinkti, neigti ligą, traumą, atmintį ir noro ją pripažinti, išgyti, apžaisti bei keliauti toliau.
Esame šiek tiek skilę ir natūralu – maitinami priešpriešos. Tai puikiai iliustruoja Žaliojo tilto skulptūrų, P. Cvirkos, S. Nėries paminklų atvejai. Sulaužyta daug iečių, susikiršinta iki kaklo, o sukarštos vilnos, iš kurios išeitų padorus megztinis, menka. O tuo naudojosi ir naudojasi visipuikiaižinomekas. Kitaip tariant – tokie kiršliai.
Paminklų griovimas – klaida
Niekas kitas šių problemų geriau nesprendžia nei menas, kaip patetiškai tai galėtų skambėti. Jis sugeba transformuoti, atverti kalbėjimosi galimybę, įžeminti įtampą. Vienašališkas paminklų griovimas vienareikšmiškai yra klaida. Chirurgija, kuri, mano supratimu, yra perteklinė. Mes taip netenkame pasakojimo, galimybės kalbėti(s): apie kolaboravimą, ideologijas, propagandą, minkštąją galią etc.
Visuomenė, nepaisant minėto „skilimo“, jau yra užaugusi ir pajėgi reflektuoti. Taip jau yra. Itin jaunoji karta, kurių nebeslegia „sovietinio protezo“ sindromas. Iš meno pasaulio kilusios iniciatyvos taip ir liko marginalizuotomis akcijomis, laikinais „meno kūriniais“, juoku.
Vienašališkas paminklų griovimas vienareikšmiškai yra klaida.
Žaliojo tilto skulptūras 1995-aisiais idealiai buvo apžaidęs Gediminas Urbonas (instaliacija „Ateini ar išeini“), Petro Cvirkos paminklą menininkas Dainius Liškevičius siūlė „kinetizuoti“ – paversti interaktyviu objektu, o Eglė Grėbliauskaitė kartu su Agne Gintalaite „Cukrinių avinėlių“ autorių apaugino samanomis.
Dar 2021-aisiais M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokiniai net siūlė Cvirką, tiksliau – paminklą, pastatyti į kampą, gėdos kampą ar į postamentą integruoti aparatą, kuris pardavinėtų tuos pačius cukrinius avinėlius ir susimokėjęs laisva valia galėtum jam nukąsti galvą... Taiklu. Ironiška. Paveiku.
Dabar pozityvi iniciatyva (nors ir pavėluota) – Žaliojo tilto skulptūrų vietose periodiškai eksponuoti socialinių akcijų objektus, rengti konkursus, kurių pagrindu laikinai būtų galima eksponuoti jaunų ir nebejaunų menininkų darbus. Edukacija, vitrina, eteris, kuriuo gali skleisti žinią, idėją, pasakoti istoriją. Ilgainiui atsiradęs objektas galėtų ir prilipti ilgesniam laikui. Grįžtama iš esmės prie pradinės – „sumeninimo“ idėjos.
Sovietmečio protezas
O kaip tau, Puškinai, visa tai atrodo žiūrint iš rytų nuo Markučių dvaro sodybos kalvos Vilniaus pusėn?
Kad rusų poeto Aleksandro Puškino paminklas (skulptorius B. Vyšniauskas, architektas V. Nasvytis), kuris ten jau įsmeigtas 34 metus, yra ne vietoje – tai aišku. Dabar tai dar akivaizdžiau. Ir greičiausiai jis apskritai nevertas egzistuoti. Tik neskubėčiau jo pasmerkti istorijos grūtui ir gruntui.
Akivaizdu, kad šis paminklas prie Katedros aikštės buvo statytas (tik 1992 m. perkeltas prie Markučių dvaro sodybos) kaip ideologinis stabas. O ir visais lygiais Puškinas sovietmečiu naudotas kaip propagandos įrankis, imperinio naratyvo nešėjas, skleidėjas. Į detales nesileisiu, apie tai kalbėta tikrai daug.
O dabar jis, deja, tebeatlieka tą pačią funkciją, sovietmečio protezo funkciją. Tą puikiai liudija ir šių metų birželio 6-oji – vis minimas Puškino gimtadienis. O biustas virsta altoriumi, prie kurio laikomos patysžinotkokios mišios. Iš Vilniaus (ir ne tik) rusakalbių mokyklų pasimelsti Puškinui mokiniai vežami šniūrais. O ši diena dar suplakama ir su birželio 12-ąja – Rusijos diena.
O ir visais lygiais Puškinas sovietmečiu naudotas kaip propagandos įrankis, imperinio naratyvo nešėjas, skleidėjas.
Jokių akivaizdžių ryšių nėra
Iki šiol adoruojami Puškino „ryšiai“ su Lietuva – dar suformuoti sovietmečiu ir tai daryta tendencingai, jis įskiepytas, įterptas, įsūdytas. Būkime sąžiningi – jokių akivaizdžių ryšių nėra. Kad Markučių dvaro sodyba savu laiku priklausė jo sūnui Grigorijui, o prosenelis Abraomas Hanibalas Petro I krikštytas Šv. Paraskevės cerkvėje Pilies gatvėje... Tai tikrai nėra joks akstinas A. Puškiną sureikšminti daugiau nei kaip gerą poetą, literatą, kuris darė literatūrinę įtaką, juolab kad buvo imperinės Rusijos šauklys, adoratorius.
Lietuvą, o ir Lenkiją kūryboje (ir ne tik) traktavęs esant Rusijos dalimi, 1831-ųjų lietuvių ir lenkų sukilimą prieš Rusijos valdžią vadinęs Rusijos vidaus reikalu.
Turistine prasme gal net įdomesnis iš Afrikos kilęs juodaodis karo inžinierius A. Hanibalas, kurį rašytojas Thomas Harrisas kaip ir savo knygų ir ekranizacijų („Avinėlių tylėjimas“, „Hanibalas“, „Hanibalas: pradžia“ etc.) personažą kanibalą Hanibalą Lekterį, kildino iš tos pačios giminės. Bet tai tik literatūrinė išmonė.
Pasiklydęs miške, arba Nuokalnė
Kai kadai dalyvavau konkurse Markučių dvaro sodybos direktoriaus pareigoms eiti (sic!) ir ačiū visiems pasaulio puškinams jo nelaimėjau, buvau paklaustas – kaip elgčiausi su Puškino paminklu. Nedvejodamas pasakiau, kad palikčiau. Bet... Siūlyčiau jį transformuoti, apžaisti, perstatyti. Štai jums dvi idėjos. Beje, jei būtų suinteresuotų – idėją dovanoju, konceptą būtų galima išgvildenti, išbaigti. O dabar labai glaustai.
1. „Puškinas žiūri į nuokalnę“ (žr. pav.). Tiesiog pakaktų dabartinį Puškino paminklą, kuris dabar stovi ant kalvos ir iš aukšto žiūri į „menką“ žmogelį-žiūrėtoją, pastatyti viduryje stačios nuokalnės, o profiliu orientuotą į statų šlaitą. Pastatyti taip, jog norėdamas pasižiūrėti Puškinui į akis ir tarkime padėti gvazdikų ar sukalbėti maldą – to niekaip nepadarytum nenusiridenęs šlaitu žemyn. Taip kaip visa imperija, kurios apskritai genamos istorijos dėsnių anksčiau ar vėliau subyra ir atsiduria papėdėje, dėmesio šiukšlyne. Čia itin reikėtų akcentuoti akivaizdų edukacinį bei interaktyvų sprendimo momentą. To nepastebėti negalima.
2. „Pasiklydęs miške. Puškino atvejis“ (žr. pav.). Paminklą pastatyti Markučių dvaro parko teritorijoje – absoliučioje tankmėje, krūmokšnių, medžių sąžalyne. Postamento pagrindas turėtų imituoti / vaizduoti kompaso ciferblatą (limbą). Paminklas greičiausiai turėtų būti orientuotas į rytus, nors dar klausimas... Svarbiausia – lankytojas, jis galėtų nusistatyti savo paties kryptį, su kuo jam pakeliui, o su kuo šiukštu neitų nei obuoliauti, nei grybauti, nei šerti uodų.
Taip kaip visa imperija, kurios apskritai genamos istorijos dėsnių anksčiau ar vėliau subyra ir atsiduria papėdėje, dėmesio šiukšlyne.
Galvokite, galvokime, nes taip, kaip yra dabar – būti negali. Na, neišeina... Niekaip. Nes kompaso rodyklė dažnu atveju, paveikta anomalijos, yra užstrigusi ties rytų kryptimi.
„Tai kas padarys, gal Puškinas?“
Ar reiktų išskleisti, rašyti paaiškinimus – kam, kaip, kodėl būtent taip? Greičiausiai. Nes vis dar suvokimo lygis kai kuriose terpėse švelniai tariant požemis. Reikia lavintis ir nieko čia nepadarysi.
„Tik kas visa tai padarys, gal Puškinas?“ – tai dar vienas lingvistinis perlas, reiškiantis, jog niekas kitas už tave darbo nepadarys. Nenoriu pasirodyti primityvus (nors greičiausiai būtent toks ir esu), bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, jog geležį reikia kalti tol, kol susikals, o ne kol ši karšta. Praverstų net ir vieši nemokami kursai, kaip atpažinti ironiją, sarkazmą, humorą, kad būtent čia ar ten reikėjo juoktis. Emociukai – menka pagalba, emocijų protezai.
Net mano bobutė Morta mane dar vaiką savo laiku yra perspėjusi, jog su ta ar ana kaimyne geriau nejuokauti, aišku krekenavietiškai: „humarą ana nesuprantu, visku jamu už tikrą pinigą“. Tada labai blogai. Ironija, apskritai, išlaisvina, atidaro vartelius į susitaikymą, suteikia atstumą, kuris yra būtinas norint į vieną ar kitą dalyką pasižiūrėti šaltai, be emocijų.
„Tik kas visa tai padarys, gal...“ Ir įsismelk taip į kalbą, sąmonę. Visgi galingas tas Puškinas. Jis seniai yra pasiklydęs atminties tankmėje, besiritantis ideologine nuokalne. Tai, man regis, akivaizdu net Eugenijui Oneginui, o dėl to po traukiniu greičiausiai nešoktų ir Ana Karenina.
Vilniuje, Markučiuose, veikia (nuo 1940) Literatūrinis A. Puškino muziejus, prie jo yra (nuo 1992) A. Puškino paminklinis biustas (skulptorius B. Vyšniauskas, architektorius V. Nasvytis). Didžiojoje gatvėje, prie Šv. Paraskevės (Piatnicos) cerkvės, – skulptūrinė kompozicija A. Puškino ir jo prosenelio A. Hanibalo atminimui (2011, skulptorius V. Nalivaika).
