Meno galia atsiskleidžia ten, kur žmogui labiausiai reikia paguodos, vilties ir vidinės harmonijos. Tuo įsitikinusi menininkė Daina Maslauskaitė, kurios paveikslai nuo šiol puoš didžiausią Toskanoje bei vieną svarbiausių visos Italijos ligoninių – Florencijos Careggi universitetinę ligoninę (it. Azienda Ospedaliero-Universitaria Careggi).
Pusantrų metų trukęs bendradarbiavimas su konsulatu bei „Careggi“ fondu birželį pasiekė finišo tiesiąją. Menininkė ligoninei padovanojo nuolatinę keturiolikos paveikslų ekspoziciją „De profundis“, pasakojančią apie šviesą, viltį ir vidinę stiprybę net sudėtingiausiomis gyvenimo akimirkomis.
Parodos atidaryme Careggi universitetinėje ligoninėje sveikinimo žodį tarė Lietuvos ambasadorė Italijoje Dalia Kreivienė, Toskanos lietuvių bendruomenės pirmininkė, dailininkė Viktorija Skafaru. Atidarymą praturtino ir lietuvių soprano Giedrės Kisieliūtės bei violončelininkės Nahomi Escobar Caro koncertas. Apie parodos atidarymo svarbą Lietuvai, ką slepia „De profundis“ paveikslai ir kaip menas gali padėti sveikimo kelyje, – ITLIETUVIAI.IT straipsnyje.
Paveikslai, kurie gydo
Menininkė D. Maslauskaitė kuria daugiau nei dvidešimt metų, o nuo 2024 metų studijuoja klasikinio realizmo studijas prestižinėje Florencijos meno akademijoje. Pristatydama „De Profundis” užuomazgas, menininkė akcentuoja karo Ukrainoje įtaką. Šis sukrėtimas, anot jos, paliko gilų pėdsaką. Todėl vienas kertinių kolekcijos paveikslų „Likimo siūlai“ ir gimė įkvėptas Dante Alighierio „Dieviškosios komedijos“ bei joje aprašomų pragaro bei rojaus ratų.
„Žmogus savo gyvenime gali nukristi labai žemai į tamsą ir suktis tuose ratuose begalę laiko, – pasakoja kūrinio autorė. – Bet jis visada turi šansą kilti dvasioje. Iš tamsos galima iškilti į rojaus šviesą ir šis virsmas, transformacija gali įvykti labai greitai, jei žmogus dirba su savimi.“
Paveiksle gausu simbolikos. Kaip pažymi autorė, auksas įkūnija degančią širdį. Smulkūs taškeliai drobėje – tai akimirkos, simbolizuojančios paslaptingą kiekvieno likimą, nes niekas nežino, kada ateis laikas pasitraukti iš šio pasaulio. Pasak menininkės, visa žmonija nuolat sukasi šiuose dvasiniuose ratuose, tačiau kiekvienas turi savo unikalią sielos trajektoriją ir pats renkasi – siekti šviesos ar likti dugne.
Kitas svarbus kolekcijos darbas – „Tiesos angelas“ – glaudžiai susijęs su paskutiniais Užupio konstitucijos postulatais: Nenugalėk, nesigink, nepasiduok. Kaip priduria Toskanos lietuvių bendruomenės pirmininkė V. Skafaru, būtent šie Užupio konstitucijos postulatai yra D. Maslauskaitės mėgstamiausi, nes jie yra orientuoti į išlikimą savimi net ir sunkiausiomis akimirkomis.
Autorė aiškina, kad paveikslo reikšmė siejasi su aplinkui vykstančia destrukcija, kai, matant kančią ir karą, žmogaus širdyje kyla didžiulė sumaištis. Tamsios, niūrios emocijos ir vibracijos gali lengvai įsiskverbti į kiekvieną, todėl „Tiesos angelas“ simbolizuoja balanso paieškas ir bandymą išlaikyti vidinę tiesą. D. Maslauskaitė tiki, kad vidinė tiesa visuomet galiausiai nugali.
Supažindindama su kūrybiniu procesu, menininkė pasakoja, kad prieš tapant paveikslą ji ilgai medituoja, laukdama, kol atsivers tam tikros būsenos ir išgyvenimai. Siekdama pažadinti įvairius jausmus, autorė kruopščiai pasirenka muziką, analizuoja literatūrą.
Taip gimė ir kūrinys „Žvaigždės gimimas“, atspindintis vidinį sukrėtimą ir nuojautą, kad žmonija šiuo metu yra transformacijos laike, išgyvena virsmą į naują epochą ir naują laiką.
Vienas pačiai autorei brangiausių kūrinių yra „Šventovė“. Paveikslas simbolizuoja šviesos kupolą, saugantį mūsų planetą nuo tamsos ir blogio. Baltos juostos simbolizuoja spindulius, kylančius iš kiekvieno šviesą besirenkančio žmogaus. Visgi pati šventovė susikuria tik tada, kai šviesą pasirenka daug žmonių ir paveiksle vaizduojami spinduliai susijungia bei skamba visumoje – tik tada atsiranda šventykla ir nuo tamsos apsaugantis šviesos kupolas.
Paveikslo elementai primena bažnyčios vargonų vamzdžius, skleidžiančius skambesį ir bendrą rezonavimą, sako menininkė. Šiam darbui sukurti, kaip pažymi autorė, prireikė mėnesio intensyvaus darbo, nors pasiruošimas ir idėjos brandinimas užtruko kur kas ilgiau.
Šiuos ir kitus D. Maslauskaitės paveikslus nuo šiol bus galima pamatyti ypatingoje erdvėje – Careggi ligoninės Skubios pagalbos skyriuje. Autorė džiaugiasi, kad jos darbai bus matomi visų. Jos paveiksluose užkoduota stipri harmonija ir jėga, todėl autorė tiki, kad lankytojus kūriniai gali paveikti net pasąmoningame lygmenyje, raminti ir harmonizuoti.
„Labai man patinka ši idėja, kad menas, kai išeina už galerijos ir muziejų ribų, išeina į tokias vietas, kur žmonės atvažiuoja gydytis. Žmonės čia ateina bet kada pasižiūrėti, jiems nereikia specialiai važiuoti į galeriją, į muziejų, todėl su laiku lankytojai ar besigydantis šioje įstaigoje gali su paveikslu sukurti vidinį ryšį“, – įsitikinusi paveikslų autorė.
Pozityviai žvelgdama į ateitį autorė tiki, kad ligoninėje namus atradę kūriniai čia galės džiuginti žmones. Pati menininkė kūrybiniame kelyje verčia naują puslapį – nuo 2024 metų D. Maslauskaitė Florencijoje pasinėrė į klasikinio realizmo studijas ir patikino, kad naujų paveikslų tikrai netrūks.
Lemtingas susitikimas Užupio respublikoje
Parodos atidarymo renginyje apsilankiusi Toskanos lietuvių bendruomenės atstovė, menininkė Viktorija Skafaru pasidalijo įžvalgomis apie šio įvykio reikšmę Lietuvai, prisiminė netikėtą prieš 20 metų prasidėjusią abiejų kūrėjų pažintį ir atskleidė, su kokiais iššūkiais bei privilegijomis susiduria italų meno pasaulį jaukintis bandantys lietuviai.
V. Skafaru šios parodos atidarymą laiko simboliniu susitikimo su D. Maslauskaite tašku. Abiejų menininkių keliai pirmą kartą susikirto dar prieš kelis dešimtmečius Vilniaus Užupio respublikoje, kur jos kartu dalyvavo meniniame performanse.
„Paskui keliai išsiskyrė, o dabar staiga susitinkame čia, Florencijoje, ir aš vėl aiškiai jaučiu tą pačią laisvą Užupio dvasią, – šypsosi V. Skafaru. – Užupis yra ne tik apie meną, jis – apie svajones. O tikra menininko svajonė niekada nėra savitikslė ar nukreipta į save – ji skirta kitam žmogui, kad darbai rastų atgarsį pasaulyje.“
Sėkmės receptas – sunkus darbas
Surasti vietą savo kūrybai ir svajonėms svetimoje šalyje yra beprotiškai sunkus darbas. Tai, kad D. Maslauskaitės kūryba puošia Careggi ligoninės sienas, yra nuoseklaus darbo, ryžto ir pasitikėjimo savimi rezultatas. V. Skafaru vertinimu, tai yra didžiulė dovana tiek pačiai autorei, tiek čia besilankantiems ir paramos ieškantiems pacientams, tiek visai Italijos lietuvių bendruomenei.
„Lietuvai tai reiškia labai konkretų ir ilgalaikį įspaudą. Tarsi užmintum ant naujai išpilto šlapio cemento – pėda lieka visam laikui. Tai nėra laikina paroda, šie darbai čia gyvens ilgai. Lietuvos kūrėjos vardas įamžinamas regioniniu ir nacionaliniu mastu svarbioje struktūroje, kurioje lankosi begalė žmonių. Lietuvos vardas čia tiesiog įspaustas“, – džiaugiasi Toskanos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
Šis projektas, anot Viktorijos, kartu veikia ir kaip gražus rezonansas kitiems kūrėjams. Jis siunčia svarbią žinutę: „Darykite, dalinkitės atvira širdimi, ir jums bus atidaryta.“
V. Skafaru atvirauja, kad prisibelsti į itališko meno rinką nėra lengva jokiam menininkui, nepriklausomai nuo jo tautybės. Visgi nors Italija yra žymių menininkų ir skulptorių talentų kalvė bei neįtikėtinai turtinga meno prasme, čia slypi ydingas nusistatymas. Daugelis italų, anot V. Skafaru, yra tiek įpratę prie didingo paveldo, kad neretai klaidingai galvoja, jog jis atsiranda savaime. Realybė kitokia – kūrybai reikia milžiniško pasiaukojimo ir nuoseklaus, juodo darbo, o svečioje šalyje šis iššūkis, yra įsitikinusi V. Skafaru, padidėja dvigubai.
Visgi lietuviai ir kiti užsienio menininkai čia turi ir išskirtinę privilegiją, sako Toskanos lietuvių bendruomenės pirmininkė.
„Mes esame atėjūnai, todėl turime reikalingą distanciją ir galime iš išorės reflektuoti vietinę kultūrinę erdvę. Pačių italų pečius slegia didžiulis jų praeities autoritetų svoris. O mes esame drąsesni! Mums tiesiog reikia belstis, prašytis, nesikuklinti ir jokiu būdu savęs nenuvertinti vien dėl to, kad atvykome iš mažos šalies. Ir tuomet su nuostaba atrandame, kad mus įsileidžia ir priima“, – primena V. Skafaru.
Vieta pasirinkta sąmoningai
Sprendimas meno parodą integruoti į Careggi ligoninės Skubios pagalbos skyrių daugeliui gali pasirodyti netikėtas. Tačiau organizatoriai – Lietuvos Respublikos garbės konsulas Enrico Palasciano bei Florencijos universiteto dėstytojas, istorikas dr. Claudio Carpini – pabrėžia, kad ši vieta pasirinkta labai sąmoningai. Skubios pagalbos skyrius yra naujausia ligoninės dalis, kurioje kasdien apsilanko apie tūkstantis žmonių – gydytojų, chirurgų, pacientų bei jų artimųjų.
„Mūsų nuomone, ligoninės turi būti gražios vietos pacientams. Menas privalo būti laikomas gydymo ir sveikatos priežiūros proceso dalimi“, – teigia istorikas dr. C. Carpini.
Garbės konsulas E. Palasciano pritaria, kad Skubios pagalbos skyriuje atsidūrę žmonės išgyvena sunkias akimirkas ir nerimą. Ligoninė parodai parinko modernią erdvę su spalvota siena, kuri sukuria kontrastą įprastai medicinos aplinkai. Organizatoriai tikisi, kad Dainos kūryba suteiks laukiantiems žmonėms ramybę.
„Menininkės kūryba ir biografija rodo, kad ji pati išgyvena apsivalymo procesą, glaudžiai susijusį su meditacija ir tam tikromis filosofijomis. Tai viena geriausių vietų, kur menas gali paliesti žmonių sielas itin jautriu jų gyvenimo momentu“, – pasakoja parodos iniciatoriai.
Garbės konsulo teigimu, tokios pastebimos erdvės suteikimas mažesnės šalies menininkui tokiame dideliame mieste kaip Florencija yra didelis pasiekimas. Tai puiki proga parodyti Lietuvos kultūros aspektus ir pagerinti šalies žinomumą Italijoje. E. Palasciano pabrėžia, kad, kaip Lietuvos garbės konsului, jam tai yra prioritetinė užduotis.
Džiaugiasi augančiu italų susidomėjimu Lietuva
Ši paroda – tik viena iš daugelio iniciatyvų, kurias E. Palasciano ir dr. C. Carpini kartu įgyvendina jau daugelį metų. Nuo 2008 metų Lietuvai atstovaujantis konsulas savo asmeninėmis pastangomis konsulate yra sukūręs stiprų lietuviškos kultūros židinį, kuriame nuolat priimami ir pristatomi įvairūs menininkai.
„Kai prisiimi tokias pareigas, turi atiduoti visas savo jėgas. Negali šio vaidmens vertinti kaip pokšto. Per šiuos ilgus metus sutikau daug įdomių žmonių, tokių kaip Vytautas Landsbergis ir kitos jūsų šalies asmenybės, kurios man suteikė prasmę ir įkvėpimą judėti į priekį su dar didesniu entuziazmu“, – atvirauja E. Palasciano.
Jis pabrėžia, kad visą šį kelią nuėjo kartu su C. Carpini. Pats dr. C. Carpini, kuris jau dvidešimt metų tyrinėja Lietuvos istoriją bei kultūrą, džiaugiasi augančiu italų jaunimo susidomėjimu Florencijos universitete.
„Šiuo metu universitete turime 12 studentų, kurie tikrai domisi Lietuvos istorija ir kultūra, o trys iš jų išreiškė norą rašyti magistro darbus būtent Lietuvos istorijos temomis“, – pasiekimais dalijasi dr. C. Carpini.
Straipsnis parengtas pagal Medijų rėmimo fondo finansuojamą projektą „Lietuvos ir Italijos lietuvių bendruomenės reprezentacija Italijoje“
