Po žiemą įvykusios Ukrainos gynybos ir žvalgybos vadovų kaitos sunku nepastebėti naujos Kyjivo dinamikos. Ji matoma tiek fronte, tiek smūgiuose į taikinius tūkstančius kilometrų į Rusijos gilumą.
Tačiau kartu ukrainiečiai labiausiai nepasitiki būtent už mobilizaciją atsakingais Teritorinio komplektavimo ir socialinio palaikymo centrais. 85 proc. gyventojų jais nepasitiki dėl verbuotojų naudojamo smurto, valdžios nesugebėjimo užtikrinti karių demobilizacijos ir vis dažniau viešumon iškylančių savivalės atvejų.
Pagal Ukrainos karo padėties įstatymą, gali būti šaukiami 25–60 metų vyrai. Mobilizacijos atidėjimas taikomas tik tam tikroms grupėms, pavyzdžiui, auginantiems ne mažiau kaip tris nepilnamečius vaikus arba dirbantiems kritinės infrastruktūros sektoriuje. Dar 2023 m. tuometinis kariuomenės vadas gen. Zalužnas skelbė, kad Ukrainai trūksta bent 500 tūkst. karių. Po trejų metų ši problema niekur nedingo. Nei didelės finansinės paskatos, nei verbavimas kalėjimuose nepadėjo užtikrinti reikalingų pajėgumų.
Invazijos metinių dieną gynybos ministras Fedorovas pristatė tris strateginius tikslus: apsaugoti Ukrainos dangų, sustabdyti Rusijos puolimą ir apriboti Maskvos ekonominius pajėgumus tęsti karą. Praėjus keturiems mėnesiams akivaizdu, kad pažanga pasiekta antrojoje ir trečiojoje srityse. Didžiausias iššūkis išlieka oro gynyba, ypač apsauga nuo balistinių ir sparnuotųjų raketų. Vis dėlto sparčiai augant Ukrainos gynybos pramonei tikimasi, kad situacija gerės.
Tai leidžia manyti, kad sėkmingai besiginančiai ir inovacijas kuriančiai kariuomenei neturėtų stigti žmonių. Tačiau būdai, kuriais vykdoma mobilizacija, visuomenei nėra priimtini. Beveik kasdien pasirodo pranešimų apie smurtą tarp mobilizuojamųjų ir mobilizuojančiųjų. Muštynės, kankinimai, pareigūnų nužudymai ir net komendantūrų šturmavimai virto kasdienybe. Šią temą aktyviai išnaudoja ir Rusijos propaganda, siekdama ir toliau skaldyti Ukrainos visuomenę.
Ne atlyginimas šiandien yra pagrindinė Ukrainos mobilizacijos problema. Pagrindinė problema – pasitikėjimas. Kol kariai nežinos, kada ir kokiomis sąlygomis galės demobilizuotis, o valstybė nesugebės garantuoti, kad jų vietas užims tinkamai parengti pamainos kariai, finansinės paskatos išliks tik laikinu sprendimu.
Skaičiuojama, kad apie du milijonus ukrainiečių vengia mobilizacijos. Pagrindinės priežastys yra rotacijos stoka, nepakankamas parengimas, ypač šturmo daliniuose, ir svarbiausia – aiškios demobilizacijos sistemos nebuvimas. Prieš dvi savaites prezidentas Zelenskis pristatė naują kariuomenės reformą: tris naujas tarnybos sutarčių rūšis, paprastesnį perkėlimą tarp dalinių, iki 6 tūkst. eurų per mėnesį sieksiančius atlyginimus šturmo pėstininkams ir palankesnes sąlygas užsieniečiams stoti į tarnybą. Tai reikalingi sprendimai, tačiau jie neatsako į svarbiausius klausimus. Kada namo galės grįžti nuo 2022 m. kovojantys kariai? Kodėl didžiausios paskatos skirtos tik naujiems savanoriams? Ir kas laukia sutartis pasirašiusių iki reformų?
Praėjusią savaitę Ukrainą sukrėtė žurnalistinis tyrimas apie 425-ąjį šturmo pulką „Uola“, priklausantį kariuomenės vado gen. Syrskio rezervui. Tyrimas atskleidė, kad per kelis mėnesius mažiausiai 26 kariai žuvo ne kovos sąlygomis. Artimieji kalba apie smurtą, patyčias ir kankinimus, kurie galėjo baigtis savižudybėmis. Tai ne pirmas toks atvejis. Pernai žurnalistai atskleidė patyčias, nepotizmą ir karių reketą 211-ojoje brigadoje. Tuo pat metu Ukrainos Žmogaus teisių kontrolierius pranešė apie Mykolajive neteisėtai mobilizuotus hepatitu ir kitomis ligomis sergančius vyrus, kurie 18 dienų buvo laikomi izoliuoti nuo išorinio pasaulio.
Šiandien Ukrainos ginkluotosiose pajėgose yra apie 110 brigadų – daugiau nei Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės kariuomenėse kartu sudėjus. Kai kurios jų, pavyzdžiui, „Azovo“, 3-ioji šturmo ar „Chartijos“ brigados, jau seniai yra ne tik kariniai daliniai. Jos investuoja į savo įvaizdį, reklamuojasi didmiesčiuose, o vadai neslepia politinių ambicijų.
Su tokia karine galia Europos saugumo architektūra sunkiai įsivaizduojama be Ukrainos. Tačiau taip pat sunku įsivaizduoti jos europinę ateitį, kol vadinamasis busifikavimas – priverstinis mobilizacinio amžiaus vyrų sulaikymas gatvėse, jų kišimas į mikroautobusus tamsintais langais ir išvežimas į komendantūras – tebėra kasdienybė, o vakarietiški standartai pirmiausia diegiami tuose daliniuose, kurių vadai galvoja apie politinę karjerą. Ne atlyginimas šiandien yra pagrindinė Ukrainos mobilizacijos problema. Pagrindinė problema – pasitikėjimas. Kol kariai nežinos, kada ir kokiomis sąlygomis galės demobilizuotis, o valstybė nesugebės garantuoti, kad jų vietas užims tinkamai parengti pamainos kariai, finansinės paskatos išliks tik laikinu sprendimu.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
