Į Lietuvos jūrų muziejų kasmet patenka dešimtys nusilpusių, sužeistų ar ligotų ruonių. Tačiau išgydyti gyvūną – tik dalis darbo. Mokslininkams svarbu suprasti, kas nutinka tuomet, kai ruonis vėl grįžta į Baltijos jūrą, – ar jis prisitaiko prie aplinkos, geba rasti maisto ir išgyventi. Būtent tai tiria Klaipėdos universiteto doktorantė, Lietuvos jūrų muziejaus vyriausioji biologė Laura Lupeikaitė-Kuncienė. Mokslininkė, tapusi pirmąja lietuve, pelniusia prestižinį UNESCO jaunųjų mokslininkų apdovanojimą, tyrinėja Baltijos pilkuosius ruonius ir jų gyvenimą po reabilitacijos.
Plačiau – garso įraše:
Pasak pašnekovės, pasirinkimą tirti būtent šiuos gyvūnus lėmė realybė – pilkieji ruoniai yra dažniausiai į muziejaus Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centrą patenkanti rūšis.
„Baltijos jūroje gyvena trys ruonių rūšys, o Baltijos pilkasis ruonis yra labiausiai paplitęs. Apie 98 procentus kasmet pas mus į Reabilitacijos centrą patenkančių ruonių yra būtent pilkieji ruoniai“, – sako L. Lupeikaitė-Kuncienė.
„Kadangi juos po reabilitacijos paleidžiame atgal į Baltijos jūrą, jie ir tapo mūsų pagrindiniu tyrimo objektu“, – priduria ji.
Anot mokslininkės, kuo didesnė rūšies populiacija, tuo didesnė tikimybė, kad daliai gyvūnų prireiks pagalbos. Kitos Baltijos ruonių rūšys dažniau gyvena atokesnėse jūros dalyse, todėl rečiau patenka prie Lietuvos krantų.
Be to, ruonių jaunikliai į Lietuvos pakrantę atkeliauja ne savo noru.
„Jaunikliai yra atplukdomi su srovėmis. Jie čia tiesiog yra atnešami, neatplaukia savo noru. Matyt, taip, kaip toms srovėms patogu atkeliauti, tos rūšys ir patenka į reabilitaciją“, – aiškina L. Lupeikaitė-Kuncienė.
Mokslininkė pasakoja, kad jos kelias į darbą su jūrų gyvūnais prasidėjo dar studijų metais. Studijuodama Klaipėdos universitete, ji pirmą kartą artimiau susipažino su jūrų žinduolių priežiūra ir nusprendė savanoriauti Lietuvos jūrų muziejuje.
„Turėjome dalyką apie populiacijų ekologiją ir mus nuvedė į delfinariumą. Ten supažindino, kaip gyvūnai gyvena, kokia jų priežiūra, kaip vyksta aplinkos praturtinimas. Tuo metu atsirado savanorio vieta, ir pagalvojau, kad tai labai gera proga prisiliesti prie tokių įdomių gyvūnų“, – prisimena ji.
Vėliau savanorystė virto darbu – L. Lupeikaitė-Kuncienė tapo gyvūnų trenere, o tęsdama studijas, vis labiau krypo į mokslinius tyrimus.
„Visada neblogai sekėsi mokslai, todėl toliau studijavau, ir norėjosi pasirinkti jūrų žinduolių tyrimų kryptį. Muziejuje atsirado poreikis tyrinėti mūsų pilkuosius ruonius, ir taip viskas žingsnelis po žingsnelio susidėliojo“, – sako ji.
Skaičius auga
Kasmet į Lietuvos jūrų muziejų atkeliauja apie dvidešimt ruonių jauniklių. Pasak L. Lupeikaitės-Kuncienės, pastaraisiais metais jų skaičius augo, o viena iš svarbių priežasčių – klimato kaita.
„Pilkieji ruoniai teikia pirmenybę veistis ant ledo, o ledo Baltijoje yra vis mažiau. Todėl jiems tenka veistis sausumoje, o tada dėl įvairių priežasčių ruoniukai gali per anksti patekti į vandenį, kai dar nėra pasiruošę patys išgyventi“, – aiškina mokslininkė.
Tokie jaunikliai dažnai srovėmis atplukdomi iki Lietuvos krantų, kur ir patenka į Reabilitacijos centrą. Vis dėlto šie metai muziejaus specialistams buvo išskirtiniai – vietoj įprastų maždaug dvidešimties gyvūnų jų sulaukta tik aštuonių.
„Šiemet turėjome labai šaltą žiemą, tad Baltija buvo gana ilgą laiką užšalusi. Ledas padarė savo. Nežinome, ar daugiau ruonių išgyveno, ar buvo jiems sėkmingesni metai, bet galbūt dalis jų dėl ledo tiesiog negalėjo būti atplukdyti iki mūsų krantų, kur mes atliekame reabilitaciją“, – sako L. Lupeikaitė-Kuncienė.
Į muziejų dažniausiai patenka labai jauni gyvūnai – vos kelių savaičių ar maždaug mėnesio amžiaus jaunikliai.
„Kartais jie atplaukia dar su baltu, vadinamuoju lanugo, kailiu – tokie visiškai balti pūkučiai. Kiti jau būna ką tik nusišėrę, bet vis tiek tai yra ne daugiau nei mėnesio jaunikliai“, – pasakoja biologė.
Pasak jos, jauniklių būklė būna labai įvairi – dalis jų atkeliauja visiškai nusilpę, nesimaitinę, kai kurie gali būti sužeisti ar sirgti.
„Kai kurie dar būna gavę motinos pieno, kai kurie – visiškai ne. Taip pat dažnai pasitaiko įkandimo žymių – juos gali apkandžioti ir kiti ruoniai, ir kiti plėšrūnai“, – sako ji.
Vis dėlto daugumą gyvūnų specialistams pavyksta sustiprinti ir paleisti atgal į Baltijos jūrą.
Ruošia išgyvenimui natūralioje aplinkoje
Reabilitacija prasideda nuo išsamaus jauniklio būklės įvertinimo. Gyvūną apžiūri prižiūrėtojai, biologai ir veterinarai, paimami reikalingi mėginiai, įvertinama jo sveikata ir parenkamas gydymas.
„Atplukdytas ruonis dar neėda žuvies, todėl jam ruošiamas žuvies kokteilis. Žuvis sutrinama, papildoma žuvų taukais, vitaminais – kad tas maistas turėtų kuo daugiau naudingų maistinių medžiagų. Tada į skrandį įvedamas zondas ir per jį suleidžiama, nes tuo metu gyvūnas visiškai atsisako maitintis ir kitokio būdo nėra“, – aiškina L. Lupeikaitė-Kuncienė.
Kai jauniklis sustiprėja ir grįžta apetitas, jis palaipsniui mokomas maitintis: iš pradžių pasiūloma viena kita žuvis, o vėliau pereinama prie įprasto maitinimosi.
„Papildomai vis dar yra pilamas žuvies kokteilis, nes gyvūnas tiek nesuvalgytų, kiek jam tuo metu reikia maistinių medžiagų. Po truputį mažinant kokteilio kiekį, pereinama prie žuvies“, – pasakoja mokslininkė.
Kai ruonis jau atsigauna, specialistai pradeda ruošti jį gyvenimui gamtoje.
„Kai matome, kad gyvūnas atsigauna, pradedame skatinti konkurenciją – suleidžiame keletą ruonių į baseiną. Taip ruošiame jį gamtai, nes ten niekas neatneš žuvelės – jam pačiam reikės susimedžioti“, – priduria ji.
Klijuojami siųstuvai
Po reabilitacijos ruoniai paleidžiami atgal į Baltijos jūrą, tačiau, pasak L. Lupeikaitės-Kuncienės, iki šiol nebuvo iki galo aišku, kaip jiems sekasi prisitaikyti laukinėje aplinkoje.
„Jūrų muziejus ruonius reabilituoja jau keletą dešimtmečių. Kai atsirado Baltijos jūros gyvūnų reabilitacijos centras, tapo dar aktualiau išsiaiškinti, ar tie ruoniai išgyvena, ar prisitaiko paleisti atgal į gamtą“, – sako mokslininkė.
Anot jos, reabilitacija reikalauja daug darbuotojų pastangų, laiko ir išteklių, todėl svarbu suprasti, ar paleisti gyvūnai iš tiesų grįžta į savarankišką gyvenimą.
„Žmonės dirba kiaurą parą, įdeda labai daug meilės, skiriamos lėšos, todėl iš įvairių pusių yra labai svarbu žinoti, ar jie išgyvena ir ar adaptuojasi“, – teigia L. Lupeikaitė-Kuncienė.
Tam mokslininkai pasitelkė siųstuvus. Pasak jos, tai leido stebėti gyvūnų judėjimą ir elgseną natūralioje aplinkoje – tai padaryti kitais būdais būtų itin sudėtinga.
„Kai tyrinėji tokį mobilų jūrinį žinduolį, kitais metodais jo tiesiog negali matyti, ypač tokiame dideliame vandens telkinyje kaip Baltijos jūra. Todėl su siųstuvais ir aiškinomės, ar jie išgyvena, ar adaptuojasi“, – pasakoja mokslininkė.
Siųstuvai prie ruonių tvirtinami klijuojant juos prie kailio.
„Kadangi jie turi plaukmenis, žiedo nelabai yra kur uždėti – jis nuslinktų. Ant kaklo dėti žymeklio negalime, nes jauniklis dar labai stipriai auga ir toks žiedas jam trukdytų“, – aiškina L. Lupeikaitė-Kuncienė.
Siųstuvas klijuojamas nugaros srityje, prie kaklo, naudojant specialius klijus. Po metų, kai ruoniai keičia kailį, jis kartu su juo natūraliai pasišalina.
„Tie siųstuvai yra sukurti taip, kad būtų saugūs gyvūnui, netrukdytų judėti ir atitiktų kūno dydžio bei svorio santykį. Tai yra pasaulinė praktika – mes tikrai nesame pirmieji“, – sako mokslininkė.
„Jie puikiai prisitaiko“
Atliktas tyrimas parodė, kad po reabilitacijos į Baltijos jūrą paleisti ruoniai geba sėkmingai prisitaikyti prie laukinės aplinkos.
„Iš tikrųjų labai džiugu – jie puikiai prisitaiko. Dabar jau žinome, kad paleidžiame stiprius ruonius, galinčius išgyventi bei adaptuotis gamtoje“, – sako pašnekovė.
Per ketverius tyrimo metus mokslininkai siųstuvais pažymėjo 30 reabilituotų ruonių. Pasak L. Lupeikaitės-Kuncienės, keturi iš jų neišgyveno – du pateko į žvejų tinklus Estijoje. Tačiau siųstuvų duomenys parodė, kad kiti ruoniai sėkmingai grįžo į natūralią aplinką.
„Jie demonstravo visiškai normalią elgseną: išlipdavo į krantą, nardė tiek didesniame, tiek mažesniame gylyje“, – pasakoja mokslininkė.
Tyrimo metu mokslininkai taip pat pastebėjo, kad ruoniai dažnai renkasi UNESCO saugomas teritorijas. Anot L. Lupeikaitės-Kuncienės, tikėtina, kad tai susiję su didesniu saugumu ir mažesniu žmogaus trikdymu.
„Pagal mūsų duomenis, matome, kad ruoniai lankosi UNESCO saugomose vietose, todėl dabar, gaudami finansavimą tolesniems tyrimams, paanalizuosime, kaip dažnai jie jas renkasi ir ar saugomos teritorijos iš tiesų padeda reabilituotiems gyvūnams išgyventi bei prisitaikyti“, – teigia ji.
Pasak mokslininkės, šis tyrimas leidžia kartu vertinti du gamtosaugos instrumentus – reabilitaciją ir saugomas teritorijas – bei jų sąveiką.
Būtent už šį darbą L. Lupeikaitė-Kuncienė pelnė UNESCO jaunųjų mokslininkų apdovanojimą, kuris suteikia ir finansavimą tolesniems tyrimams.
„Teikiant paraišką reikia pateikti tyrimo tikslus, uždavinius ir planą, kam bus naudojamas finansavimas. Pagal tai atrenkami ir apdovanojami tyrėjai“, – sako ji.
Parengė Ignas Ramanauskas.
