„Mums visiems reikia orientuotis į sprendimus, kurie sektoriui atneštų naudos, padėtų sektoriui būti labiau nuspėjamam“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ sako kandidatas į kultūros ministrus Lukas Alsys. Jis pabrėžia, kad su kultūros sektoriumi sieks parodyti ambicijas ir pastangas, jog biudžetas nebūtų mažinamas.
LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – socialdemokratas, kandidatas į kultūros ministrus ir dabartinis Kultūros ministerijos kancleris Lukas Alsys.
– Jeigu bus pritarta jūsų kandidatūrai, būsite ketvirtas kultūros ministras per maždaug pusantrų metų. Iš pradžių ponas Šarūnas Birutis neįtiko kažkuo, tada atėjo skandalingojo Ignoto Adomavičiaus eilė, nors jis jau buvo iš kitos partijos deleguotas. Dabar ponia Vaida Aleknavičienė nė metų neišdirbo. Kaip jūs paaiškintumėte, kodėl socialdemokratams taip nesiseka su kultūros ministrais?
– Gal šitą pokytį reikėtų aiškinti vyriausybių kaita. Normalu, kad keičiasi ministras pirmininkas ir jis savo prioritetus dėliojasi, renkasi savo komandą. Taip turbūt nutiko ir dabar.
– Jūs pats sakote, kad neturite priekaištų poniai V. Aleknavičienei, pats buvote jos komandos narys, tačiau akivaizdu, kad paskirtasis premjeras nemano, jog ji tinkama kandidatė toliau vadovauti Kultūros ministerijai. Jis mano, kad jūs esate geresnis. Kuo jūs būtumėte kitoks ministras?
– Sunku kalbėti man iš šitų pozicijų apie V. Aleknavičienę. Turbūt tai yra paskirtojo premjero pasirinkimas formuojant savo naują komandą. Aš išgirdau jo lūkesčius dėl manęs. Manau, tai yra jo natūralus pasirinkimas. Pasitikėjimo mandatas turbūt yra atsiradęs atsižvelgiant į darbus, kuriuos dirbau, su ta mintimi, kad toliau ir tęsiu.
– Kas jus sieja su partijos lyderiu ponu Mindaugu Sinkevičiumi ir kiek metų esate Socialdemokratų partijos narys?
– Partijos narys esu gerus, dabar bijau sumeluoti, penkerius metus.
– Tai jau ištikimas socialdemokratas.
– Taip, nevakarykštis. Su M. Sinkevičiumi esame pažįstami turbūt iš įvairių kontekstų: iš įvairių savivaldos formatų, kai teko dirbti ir Kauno rajono savivaldybėje, tiek kultūros poskyryje, tiek einant vicemero pareigas. Na, ir, be abejo, vėliau, pradėjus dirbti Kultūros ministerijoje, pokalbiai darbo klausimais, kai M. Sinkevičius tapo laikinuoju partijos pirmininku.
– Jums 31 metai. Kaip ministrui tai iš tiesų labai jaunas amžius. Kaip manote, jaunystė šiame poste būtų privalumas ar trūkumas?
– Niekada amžiaus nelaikau kažkokiu rodikliu. Ar 31-eri, ar truputėlį daugiau, ar žymiai daugiau – turbūt tai nėra pagrindinis rodiklis.
– Vilija Blinkevičiūtė sakė, kad dėl amžiaus negali būti premjere, nes jau per sudėtinga.
– Turbūt mes jau einame į kitą kategoriją, kur žmogus galbūt žiūri labiau į savo sveikatą, į savo laiką. Galbūt tai yra natūralus noras, kad jaunesni kolegos ateitų, mokytųsi. Aš į savo amžių per daug dėmesio nesutelkiu.
– Pone L. Alsy, kultūros bendruomenės atstovai, su kuriais neoficialiai kalbėjausi, pripažįsta, kad jūs tikrai turite kultūrinės kompetencijos. Jūs atėjęs iš kultūros lauko, jūsų išsilavinimas – teatras, kinas, dabar dar disertaciją rašote, doktorantūroje studijuojate. Tačiau kaip yra su politiniu svoriu ir kaip su politinio svorio taikymu politinėse kovose? Ar turėsite partijoje palaikymą?
– Jeigu ministras pirmininkas kviečiasi mane į komandą, vadinasi, kviečiasi ne be reikalo – kažkokį mandatą ir pasitikėjimą iš jo turėsime. Man atrodo, mes konstruktyviai bendraujame su juo, įvardijome karščiausius taškus kultūros sektoriuje. Politinis svoris, žinote, atkeliauja iš savivaldos, bendraujame su daugybe partijos bičiulių, kurie darbuojasi tiek Vyriausybėje, tiek Seime. Tas politinis svoris, kurį galima panaudoti, turbūt ateina didžiausių diskusijų ir bendradarbiavimo būdu. Ateinu nusiteikęs bendradarbiauti ir dirbti su savo partijos kolegomis, su valdančiąja dauguma tam, kad kultūros sektoriui būtų tik geriau.
– Pastaraisiais metais kultūros sektorius tapo itin karšta tema, vyksta daug batalijų. Kalbu apie neregėtus kultūros bendruomenės protestus. Kaip atkursite pagarbą kultūros žmonėms, kurie yra įsiskaudinę dėl to, kas vyko pastaraisiais metais kultūros sektoriuje?
– Geras klausimas. Šiandien buvo taip pat viename pokalbyje paminėta, kad tai yra rusenantis konfliktas. Man atrodo, kad tai demokratijos ir laisvos šalies išraiška. Protestai, kurie nutiko, man atrodo, dabar ta emocinė būsena stabilizavosi. Reikia pripažinti, kad tam tikrais aspektais ar tam tikruose kontekstuose tas santykis išlieka intensyvus, galbūt jaučiamas sudirgimas. Visų pirma, ko mums reikia, tai nuoširdaus pokalbio, kurių jau nemažai man teko ir dabar, einant kanclerio pareigas. Mums visiems reikia orientuotis į sprendimus, kurie sektoriui atneštų naudos, padėtų sektoriui būti labiau nuspėjamam, kad jis jaustųsi ramus, jog Kultūros ministerijos sprendimai sprendžia jo problemas, kuria jam geresnes sąlygas ir užtikrina jo orumą visoje valstybėje.
– Kultūros bendruomenė kaip vieną didžiausių grėsmių laiko nuolat mažėjantį sektoriaus biudžetą. Ar galite įsipareigoti pakovoti už šį biudžetą, nes jūsų pirmtakė ponia V. Aleknavičienė žadėjo siekti, kad kitąmet kultūros biudžetas grįžtų į 2025 metų lygį, bet tai nebūtų joks kilimas – būtų bet kuriuo atveju mažėjimas. Ar jūs sieksite ambicingesnių tikslų?
– Turbūt ministro darbas ir yra siekti savo sektoriui kuo didesnio finansavimo iš biudžeto. Šitas pasiūlytas planas buvo, mano galva, optimalus variantas sukalibruoti kultūros biudžetą tam, kad panaikintume ribines situacijas, kur tikrai reikia labai pagalvoti ir pasirinkti, į ką nukreipti lėšas. Faktas, kad ambicijas reikia rodyti, ambicijas reikia kelti. Karštieji taškai kultūros biudžeto sektoriuje yra aiškiai matomi. Kultūros ministerija tikrai turi nemažai ir investicinių įsipareigojimų.
Geopolitinė situacija mus įpareigoja dar greičiau ir aktyviau reaguoti į mūsų kultūros paveldo ir vertybių apsaugą. Bet lygiai taip pat turime kovoti ir su dezinformacija. Mes taip pat turime plėtoti tolygią kultūrinę raidą. Mes turime daugybę kitų įsipareigojimų mūsų institucijoms ir mūsų institucijos turi įsipareigojimų mūsų gyventojams. Kartu su sektoriumi tikiu, kad mes tas ambicijas parodysime ir dėsime visas pastangas tam, kad biudžetas nebūtų mažinamas.
– Kalbant apie ambicijas, kokios jūsų ambicijos dėl kultūros sezono Vokietijoje? Dabar meno žmonės sako, kad to projekto biudžetas yra juokingas ir tikimasi, kad kultūros bendruomenė savo resursais išveš.
– Yra tokių kalbų. Beveik du milijonai eurų yra skirta Lietuvos metams Vokietijoje. Visuomet norėtųsi daugiau. Šiandien taip pat nemažai kalbėjome apie sezonus ir apskritai apie jų naudą ir prasmę. Jau gerokai prieš tai ministerijoje pradėjome kalbėti, kad sezonas arba Lietuvos kultūros metai kitoje šalyje, kaip juos bepavadinsi, turėtų būti tarsi galimybė atverti duris Lietuvos kultūrai į kitą šalį. Sulig sezono ar metų pabaiga turėtume biudžete nusimatyti pinigų rusenti toms pradėtoms iniciatyvoms.
Mano nuomone, ateiti, pasirodyti ir išeiti nėra sveikiausias ir racionaliausias pinigų naudojimas, nes mes kalbame apie tarpinstitucinį bendradarbiavimą, kūrėjų bendradarbiavimą, galimus kultūrinius mainus ateityje. Vadinasi, to biudžeto norėtųsi kiek įmanoma didesnio, bet tam ir kalibruojamos ir nacionalinės, ir valstybinės mūsų įstaigos savo veiklomis prisidėti prie šių Lietuvos metų Vokietijoje aktyvinimo. Tais pačiais metais vyks ir Ukrainos sezonas Vokietijoje. Mes jau prieš tai esame pradėję kalbėtis su Ukrainos kultūros institutu – bus tam tikrų kolaboracijų ir gražių iniciatyvų.
– Pone L. Alsy, šiandien kolegos žurnalistai Prezidentūroje jūsų klausė apie paminklą Salomėjai Nėriai. Jūs sakėte, kad nesate tas, kuris pasakytų, reikia ar nereikia nukelti, tačiau jūs pats rašote disertaciją panašia tema – apie teatrą sovietmečiu, stalinizmo metais, Lietuvoje. Kodėl jums taip sudėtinga pasakyti asmeninę nuomonę, ką reikėtų daryti su tuo paminklu?
– Aš gal ir norėčiau pasakyti, kad tai ir yra būtent asmeninė nuomonė, kuri formuojasi man, kaip teatro istorikui, teatro kritikui. Kalbant apie Salomėjos Nėries paminklą, susivelia viskas į vieną vietą – daug emocijų, daug prieštaringų vertinimų. Yra ir kita pusė, kuri pateisina Salomėjos Nėries veiksmus: vieni įvardija ją kaip dekoratyvinę funkciją atlikusią menininkę, tada prasideda diskusija apie skulptūrą, kaip meninį objektą ir menininko raišką. Šitoje vietoje viskas persipina. Tuomet nagrinėjama, ar skulptūra atitinka socialistinio realizmo tipinius bruožus, ar neatitinka. Aš šiandien kolegoms žurnalistams tą patį ir išsakiau, kad nesu tas, kuris turi priimti galutinį sprendimą – skulptūrą nukelti ar nenukelti.
Aš esu tas, kuris norėtų skatinti kritinį mąstymą. Jeigu nerandame konsensuso dėl iškėlimo ar nukėlimo, galbūt galime rasti alternatyvų būdą, kaip parodyti arba toje pačioje vietoje įprasminti, kaip keitėsi mūsų, kaip valstybės, kaip piliečių, požiūris į vieną ar kitą konkretų menininką, kodėl būtent šita skulptūra kelia mums dideles aistras, kodėl kitos galbūt nekelia. Norėtųsi kritinio požiūrio. Be abejo, mes turime tam ir įstaigą – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, kuris aktyviai dirba šiuo klausimu. Tai ekspertinė įstaiga, kuri ir turėtų finalizuoti sprendimus. Tačiau aš visą laiką šiais klausimais siūlau ieškoti konsensuso visuomenėje.
– Vyko ne tik kultūros bendruomenės protestai, bet ir protestai dėl LRT. Prisijungė didelė dalis visuomenės, žurnalistai rengė tylos minutes. Kaip žiūrite į tuos protestus? Ar įžvelgėte grėsmes žodžio laisvei tuo metu, kai įstatymas buvo svarstomas Seime?
– Kai vyko įstatymo svarstymas, turbūt buvo toks dar vienas pilietinės visuomenės mobilizacijos akstinas. Tai parodė, kad mūsų pilietinei visuomenei rūpi, kas vyksta mūsų valstybėje. Dabar priimtas įstatymas, kaip daug kartų buvo akcentuota ir minėta, kad nėra tobulų įstatymų, man atrodo, kad šiandien tas įstatymas yra tikrai geresnis negu tas, kuris buvo pradėtas svarstyti pradinėje savo stadijoje.
– Manote, kad nebereikės protestuoti?
– Manau, nebereikės protestuoti.
– Dėkoju jums.
