Kai Rusija užėmė Krymą 2014 metais, buvęs Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentas Barackas Obama nusprendė Ukrainos esminės politikos reikalus perduoti Europai. Visų pirma, Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, atsisakiusiai tiekti ginklų Ukrainai.
Beje, Rusijos kariuomenė užėmė Krymą be šūvių, nes to meto Ukrainos vadovybė nedavė įsakymo ginti Krymą. Ginkluota pasipriešinimo kova prieš okupantą prasidėjo ginant Donbasą.
Pasak JAV saugumo bei Rusijos reikalų ekspertės Angelos Stent, dirbusios prezidento George’o W. Busho komandoje, neseniai davusios interviu vokiečių žurnalui „Spiegel“, klaida buvo tai, kad JAV į Krymo okupaciją ir rusų įsiveržimą Donbase sureagavo nepakankamai griežtai. JAV prezidentas B. Obama nesiėmė lyderystės demokratiniams Vakarams: visos kartu, pirmiausia su Vokietija ir kitomis didžiosiomis Europos šalimis, nesustabdė Rusijos įsiveržimo į Ukrainą.
Anot saugumo ekspertės A. Stent, JAV prezidento B. Obamos problema buvo ta, „kad jis iš tikrųjų nenorėjo užsiimti reikalais, susijusiais su Rusija, nes viskas per daug komplikuota“. Nenorėta per daug pykdyti Vladimiro Putino Rusiją ir tai buvo didžiausia B. Obamos klaida. Kai V. Putinui nusileista Krymo klausimu, jis nenurimo, o dar labiau įžūlėjo ir pasirengė pulti visą Ukrainą. Tai suprato nauja Ukrainos vadovybė, vadovaujama prezidento Petro Porošenkos, pradėjusio modernizuoti ir stiprinti Ukrainos armiją. Ir tai jam pavyko.
Po aštuonerių metų V. Putinas pradėjo naują karą su didesnėmis ambicijomis ir manydamas, kad Vakarai susiskaldys bei Ukraina taps lengvu grobiu Rusijos armijai. Planas dėl lengvo grobio nepasiteisino. Vakarai iš esmės nesusiskaldė, o vadovaujami JAV pradėjo tiekti modernią ginkluotę narsiai kovojančiai Ukrainai.
Amerikai buvo ypač svarbu įtikinti Vokietiją (didžiausią ir ekonomiškai galingiausią Europos valstybę su 84 milijonais gyventojų) pradėti aktyviau dalyvauti Ukrainos gynybos reikaluose. Valstybę, sugebėjusią sėkmingai atsisveikinti su nacistine praeitimi ir sukūrusia pavyzdinę demokratiją. Su plačia savivalda prezidentui Joe Bidenui tai pavyko. Amerika ir Vokietija, kartu su Europos Sąjunga, kur pagrindiniu smuiku griežia taip pat Vokietija, iš esmės tapo europinių ir demokratinių pasaulio valstybių lyderės, kai priešinamasi Rusijos invazijai į Ukrainą.
Besitęsiantis karas Ukrainoje parodė vieną svarbią bėdą, kurią europiečiams reikia išspręsti... Europos gynybinė galia per daug silpna. Vargu, ar Ukrainai sektųsi mūšio lauke be JAV įsikišimo teikiant didžiulę finansinę ir ginkluotės pagalbą.
Anot saugumo ekspertės A. Stent, kol didžiosios Europos šalys, o ypač Vokietija, skirs daugiau lėšų socialiniams šalies reikalams, o ne gynybai, Europa liks silpna ir neapsieis be JAV pagalbos. Tik ar sutiks JAV nuolat remti Europą, ar visada užteks jėgų, ar ji negrįš į izoliacionistinę politiką, kai pasikeis prezidentas? Ar Europos šalių gyventojai sutiks su tokia valdžia, kuri ją nuskurdintų? Hamleto vertas klausimas: būti ar nebūti stipriai Europai?
JAV didžiausią dėmesį telkiant Kinijai ir kitoms Pietų Azijos modernėjančioms šalims, Didžiajai Britanijai pasitraukus iš Europos Sąjungos, Europai liekant be lyderio, Vakarų Europoje atsiranda nemažai politikų, ekonomistų, istorikų bei politologų, manančių, jog atėjo laikas kurti Vidurio Europos „imperiją“, konkurencingą ir Kinijai, ir JAV, ir Pietų Azijos bei kitoms šalims.
Vienas jų – geopolitikos ekspertas iš Londono Pankaj Mishra, tyrinėjantis Azijos valstybių modernizaciją. Jo teigimu, Vakarų politinė įtaka traukiasi. Ją formavusios Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija iš lėto silpsta, užleisdamos vietą ne vakarietiškoms šalims, kurios, beje, vengia sankcijų politikos Rusijai. Vakarų jos nelaiko idealu, kuriuo reikėtų sekti. Tai ne tik didžiausios Azijos valstybės (Kinija ir Indija), bet ir dalis Pietų Amerikos valstybių, įskaitant didžiausią Pietų Amerikos šalį Braziliją, turinčią daugiau kaip 200 milijonų gyventojų. Naujas prezidentas Lula da Silva atsakė neigiamai, kai vokiečių kancleris Olafas Scholzas prašė ginklais paremti Ukrainą. Argumentas – jo šalis neutrali.
Kuriant Vidurio „imperiją“ (vok. Das Reich der Mitte), svarbų vaidmenį, britų mokslininko nuomone, galėtų suvaidinti demokratinė, gerus santykius su JAV turinti Vokietija, sugebanti sėkmingai prekiauti su Kinija ir daugeliu Azijos šalių, be kurių indėlio pasaulis nesugebės išspręsti klimato kaitos, demografijos, masinės migracijos ir kitų aktualių žmonijai klausimų. Deja, nemažai jų – autoritarinės valstybės.
Jo teigimu, Vakarų politinė įtaka traukiasi. Ją formavusios Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija iš lėto silpsta, užleisdamos vietą ne vakarietiškoms šalims, kurios, beje, vengia sankcijų politikos Rusijai.
Arba demokratinės kaip Indija, bet, anot britų mokslininko, minėtoji jau suka autoritarizmo link. Vokiečių ekonominis modelis, numatęs tam tikrą valstybės vaidmenį ekonomikoje, sėkmingai įgyvendintas kanclerio Otto Bismarko valdymo metais, tapo atraktyvus kitoms valstybėms jau 19 a. Įtakingi vokiečių ekonomistai buvo nusistatę prieš „leiskite veikti“ (pranc. laissez-faire). Tai visiško valstybės nesikišimo į ekonomiką doktrina, pradėta Adamo Smito. Vokiškas modelis darė įtaką jauniesiems 19 a. antros pusės JAV ekonomistams, studijavusiems Vokietijos universitetuose. Dar labiau vokišku ekonomikos modeliu po pralaimėto karo susidomėjo japonai. Vokiečių ekonomisto Gustavo von Schmollerio žodžiais, „Japonija sugebėjo peržengti egoistinius klasių interesus, išleisti tokius įstatymus, kurie gina silpnesnius ir žemutinės klasės interesus“.
„Valstybės gynėjos“ vaidmenį iškėlusi vokiečių ekonominė mokykla ir mūsų dienomis sėkmingai naudojama ne tik Vokietijoje, bet ir daugelyje pasaulio valstybių. Ji padeda spręsti socialinio teisingumo klausimus, suteikia daugiau laisvių savivaldai, užtikrina didelį profesinių sąjungų vaidmenį, kuria pensijų fondus, visiems prieinamas sveikatos apsaugos paslaugas, sprendžia atlyginimų dydžio ir darbo trukmės klausimus.
Ar to užteks Vokietijai, kad taptų Europos lydere? Ar lyderyste ir toliau dalysis su 17 milijonų gyventojų mažesne Prancūzija? Parodys laikas.
Dauguma Lietuvos ekonomistų, kuriuos girdime viešoje erdvėje, mano galva, daugiau linkę pasiremti ne „valstybės gynėjos“, o besąlygišku laisvosios rinkos garbinimu, tarsi „laisvoji rinka viską išspręs“, to reikalauja laisva rinka ir panašiai. Deja, be valstybės įsikišimo visuomenė daugelio dalykų išspręsti negali. Vokiečių ekonomistai tai suprato dar 19 a.
