Kai prieš gerą dešimtmetį Vengrijoje į valdžią atėjo Viktoras Orbanas, iš liberalo tapęs krikščioniu demokratu, dabartinis Lenkijos neoficialus vadovas Jaroslawas Kaczynskis viename iš mitingų Varšuvoje garsiai pareiškė, jog Budapešto dvasia ateis ir į Lenkiją. Tuo metu jis buvo opozicijoje ir vadovavo konservatyviai „Teisės ir teisingumo“ partijai. Šiai, dabar jau valdžios partijai, jis vadovauja iki šiol.
Iš tikrųjų J. Kaczynskis didele dalimi buvo teisus. „Teisės ir teisingumo“ partija laimėjo iš eilės dvejus rinkimus į Lenkijos Seimą ir ruošiasi laimėti trečius, remdamasi kaip ir V. Orbanas, populistinėmis bei tautinėmis idėjomis. Ar tai jam pavyks trečią kartą, sužinosime vėlyvą rudenį, kai vyks rinkimai į Lenkijos Seimą?
Vidaus politikoje J. Kaczynskis remiasi didelį autoritetą turinčia Lenkijos katalikų bažnyčia, tradicinės šeimos stiprinimo politika, gausiai remia vaikus auginančias šeimas, pasisako prieš abortus ir LGBT. J. Kaczynskio pagrindinis politinis oponentas šalies viduje yra liberalas Donaldas Tuskas, buvęs šalies premjeras ir ES Vadovų Tarybos pirmininkas. Jis, ir daugeliu atvejų jo vadovaujama partija, „Pilietinė platforma“ laiko save proeuropietiška ir modernia politine jėga, remia moterų judėjimą už legalius abortus bei kitas europietiškas bei globalistines iniciatyvas. Vokietiją jis laiko draugiška valstybe ir bent anksčiau skatino jos lyderystę Europoje.
Užsienio politikos srityje visos Lenkijos partijos remia Ukrainos kovą už laisvę ir nepriklausomybę. Imperinę politiką vykdanti Rusija visada buvo viena iš didžiausių Lenkijos valstybės priešų ir lenkų tauta visada buvo pasirengusi savo laisvę apginti su ginklu rankose. Suprasdama Ukrainos pasipriešinimo ir pergalės prieš Rusiją svarbą Lenkijai ir visam Europos Vidurio Rytų regionui, Lenkija teikia kone didžiausią ekonominę, socialinę bei karinę paramą, priima didžiausius Ukrainos emigrantų srautus, kurių didelė dalis, dabar apie 2 mln., lieka Lenkijoje, o dar didesnė jų keliauja į Vakarus, daugiausia į Vokietiją. Bendras emigrantų srautas iš Ukrainos pasiekė apie 7 mln. ir gali dar labiau didėti bei tapti rimta problema visai Europai. Neatsitiktinai viena iš temų Davose buvo didėjanti emigracija Europoje.
J. Kaczynskis svarbiausiais partneriais užsienio politikos srityje laiko Jungtines Amerikos Valstijas ir Didžiąją Britaniją. Kaip žinome, abi jos yra branduolinės valstybės ir nepriklauso Europos Sąjungai, kurios politiką, kaip ir visą Europos Sąjungą, gana dažnai kritikuoja dabartinė Lenkijos valdžia, pradedant premjeru, baigiant europarlamentarais.
Atvirai šnekant, konservatyvus, tikrąja šio žodžio prasme, J. Kaczynskis nemėgsta Europos Sąjungos kaip institucijos, nuolat mokančios Lenkiją, kaip jai reikia gyventi, kokie turi būti jos teismai ar leisti moterims būti savo kūno šeimininkėmis ir pan. Ir ypač J. Kaczynskis ir jo šalininkai nemėgsta didžiausios ES ekonomikos Vokietijos, kurią laiko daugiau nei oponentu, galbūt net grėsme ? Tokią išvadą galima padaryti iš J. Kaczynskio ir jo užsienio reikalų ministerijos valdininkų viešų pareiškimų bei elgesio santykiuose su Vokietija.
Įtemptais Lenkijos santykiais su Vokietija stebisi net britų įtakingas savaitraštis „The Economist“, pavadinęs straipsnį apie dvi kaimynines šalis „Bepročiai prie Oderio“. Pasak britų leidinio, „Vokietija ir Lenkija galėtų būti laimingi kaimynai“ dėl asmeninių kontaktų ir didžiulės prekybos apimčių, siekiančių 150 mlrd. eurų per metus. Sausumos siena tarp abiejų valstybių sudaro apie 800 km, abi šalys yra vienos iš svarbiausių NATO ir Europos Sąjungoje (key members).
Įtemptais Lenkijos santykiais su Vokietija stebisi net britų įtakingas savaitraštis „The Economist“, pavadinęs straipsnį apie dvi kaimynines šalis „Bepročiai prie Oderio“.
Abi teikia didžiulę pagalbą Ukrainai. Vokietija galbūt šiek tiek lėčiau, nes ji ilgai buvo pacifistinė visuomenė. Tačiau Lenkijos užsienio reikalų viceministro A. Mularczyko kaltinimas Vokietijai, jog ši neva bando Lenkiją padaryti „vasaline valstybe“ peržengia bet kokias korektiškumo ribas. Jis ne tik apkaltino Vokietiją nebūtais dalykais, bet net kreipėsi tuo tariamai svarbiu klausimu į Jungtines Tautas, skųsdamas kaimynę. „The Economist“ duomenimis, A. Mularczykas priklauso valdančiai partijai ir iš esmės atspindi šios partijos nuomones.
Britų leidinys stebisi ir tuo, jog dabartinė lenkų valdžia, praėjus 80 m. po Antrojo pasaulinio karo, kelia reparacijų klausimą. Ir dar sunkiai suvokiamo trijų trilijonų eurų dydžio. Tai sudarytų dvejų metų Lenkijos BVP. Verta prisiminti, kad nepakeliamos reparacijos ir vokiečių pažeminimas prisidėjo prie to, kad po Pirmojo pasaulinio karo (1914 – 1918) atvedė į valdžią nacius, kurie sukėlė dar vieną karą, Antrąjį pasaulinį.
Grįžtant prie Lenkijos politikos, britų savaitraštis yra įsitikinęs, jog reparacijų klausimas ir apskritai antivokiškumo skatinimas tokioje sudėtingoje geopolitinėje situacijoje yra nukreiptas į būsimus Lenkijos Seimo rinkimus. Taip pat ir į tuos visuomenės sluoksnius, kurie linkę tikėti J. Kaczynskio politika ir idėja, kad blogis ateina ne tik iš rytų, bet ir iš vakarų, iš Vokietijos ir Europos Sąjungos. Tokios idėjos puoselėtojų yra, deja, ir Lietuvoje.
