Dauguma mokslininkų sutaria, kad gyvename krizės sąlygomis. Krizę lemia ne tik Rusijos sukeltas banditiškas karas prieš Ukrainos valstybę ir jos žmones, bet ir kiti veiksniai. Dalies nepastebime, dalį ignoruojame, tarsi jų nebūtų.
Kai kurios krizės nuolatinės. Krizės – tai ir badas Afrikoje, energetinė krizė Europoje, pasaulį apėmusi klimato kaita, labiausiai veikianti žmonių sielas. Taip pat pandemija, mirštantys miškai, užnuodytas Reinas, rūgštieji lietūs, žmonijos baimė prieš galimą atominį karą ir pasaulio sunaikinimas žmogaus rankomis.
Anot australų istorijos profesoriaus Christoferio Clarko, dirbančio Anglijoje, Kembridžo universitete, ir laikomo australų istorijos žvaigžde, krizių ir karų neišvengia nė vienas amžius. Taip pat ir XXI. Savo interviu įtakingam vokiečių leidiniui „Der Spiegel“ mokslininkas teigia, kad gyvendami moderniais laikais esame įsitikinę, jog modernumas mus išgelbės, leis išgyventi, kad jis užtikrina mums pažangą, augimą ir vis geresnį gyvenimą.
Tačiau dabar vis daugiau žmonių, ypač jaunų, mano, kad šie modernizmo pažadai mus klaidina. Anot Ch. Clarko, turėtume suvokti, kad mus visus neša galinga istorijos srovė. Istorija visada susideda iš daugelio fazių, kurių pabaiga gali mums atrodyti kaip artėjanti pasaulio pabaiga.
Kita vertus, mokslininkas pastebėjo, kad jo studentai vis labiau linkę rinktis trumpalaikes, o ne ilgalaikes programas, dažnai apskritai neįsivaizduoja savo ateities, nes nėra tikri, kad ji ateis ir bus geresnė. Beje, tokių samprotavimų esu girdėjęs ir tarp dabartinio Lietuvos jaunimo, net tarp paauglių. Verta apmąstyti šį reiškinį plačiau. Tariamas modernumas neša nepasitikėjimą ir abejones dėl ateities.
Prancūzų filosofas Bruno Latouras, miręs praėjusį rudenį, parašė knygą „Mes niekada nebuvome modernūs“. Jis argumentavo, kad mes, t. y. dabartinė visuomenė, turime vieną kartą suprasti ir atsisakyti tokios sąvokos kaip modernumas. Jis vienpusiškas ir žalingas visuomenei, ardantis pasaulio ekonominę ir ekologinę pusiausvyrą. Modernumas, tikriausiai, pasaulio istorijoje išliks kaip žalingas reiškinys, – teigė prancūzų filosofas.
Gyvendami dar tik XXI amžiaus 3-iajame dešimtmetyje, jau sulaukėme ne vieno karo pasaulyje. Dauguma jų buvo ir yra grobiamieji, siekiant užvaldyti naujas teritorijas, padaryti jas priklausomas nuo stipresnio arba išlaikyti jau užgrobtas žemes su ten gyvenančiais žmonėmis ir gamtos ištekliais. Visi karai sukelia krizes, bet ne visos krizės virsta karais.
Tariamas modernumas neša nepasitikėjimą ir abejones dėl ateities.
Kita vertus, karai visada žiaurūs. Kuo ilgiau jie tęsiasi, tuo tampa žiauresni, žmogaus gyvybė vis labiau nuvertėja. Tikri konkrečių karų žiaurumo mastai paaiškėja tik karams pasibaigus. Kažin, ar žiaurumui Europoje gali prilygti nacių Vokietijos sukeltas Antrasis pasaulinis karas, kai buvo sąmoningai naikinamos ištisos žydų ir romų tautos, kai sukurti žemesnių rasių naikinimo fabrikai, kai žuvo milijonai žmonių – tiek karių, tiek civilių ir belaisvių ne tik Europoje, bet ir Azijoje bei Šiaurės Afrikoje.
Pamiršę ar nenorom prisimename tūkstančius nužudytų Afrikoje. Praeito amžiaus 8-ajame dešimtmetyje Ugandos diktatorius I. Aminas išžudė kone 100 tūkst. savo gentainių. O pats mirė pabėgęs iš Ugandos nuo ligų prabangioje kito diktatoriaus valdomoje Saudo Arabijos ligoninėje. „Modernus pasaulis“ laikinai pasipiktino ir pamiršo.
Rusijos karas prieš Ukrainą taip pat yra žiaurus. Jis nusinešė jau ne vieną dešimtį tūkstančių ukrainiečių ir dar daugiau Rusijos karių. Iš Ukrainos pusės karas yra gynybinis ir išsivaduojamasis, siekiant atkariauti iš Rusijos anksčiau užgrobtas Ukrainos žemes ir būti nepriklausoma, demokratine valstybe. „Ukraina kariauja, kad išgyventų, o ne kad numirtų“, – televizijai sakė vienas Mariupolio gynėjų. Tuo tarpu Rusijos karas yra imperialistinis ir grobiamasis, siekiant sunaikinti Ukrainos valstybę, jos infrastruktūrą, padaryti kuo didesnę žalą ukrainiečiams.
Tai ne pirmas Rusijos karas šiame – XXI – amžiuje. 2008 m. Rusija atplėšė dalį teritorijos nuo Gruzijos (dabar Sakartvelas). 2014 m. Rusijos kariuomenė užėmė Krymą ir dalį rytinių bei pietinių Ukrainos žemių. Galiausiai 2022 m. vasario 24 d. Rusija pradėjo naują grobiamą karą prieš visą Ukrainą ir nesirengia jo nutraukti.
Atsilaikyti prieš kur kas didesnę Rusijos kariuomenę Ukrainai padeda karių ryžtas, moralinis nusiteikimas ir didžiulė Vakarų valstybių pagalba ginklais, finansais bei viso demokratinio pasaulio parama. Didelį teigiamą vaidmenį atlieka palanki Ukrainai komunikacija ir demokratinio pasaulio žiniasklaidos parama.
Tęsiantis karui, daugėja patarimų abiem pusėms ieškoti bent laikino susitarimo ir paliaubų. Minėtas australų istorikas Ch. Clarkas siūlo hibridinį variantą: pradėti derėtis nenustojant kariauti. Galbūt slapti pasitarimai ir dabar vyksta, tik visuomenė to nežino. Taip vyko Pirmojo pasaulinio karo 1914–1918 m. tarp Antantės vadovų su Vokietija ir jos sąjungininkais.
Kaip žinome, Pirmasis pasaulinis karas baigėsi Antantės šalių pergale, po 4 m. kovų, choleros epidemijos, po 7 mln. žuvusiųjų kariškių ir 9 mln. žuvusių civilių. Antrasis pasaulinis karas pareikalavo mažiausiai trigubai daugiau žmonių gyvybių nei Pirmasis. Tikėkimės, kad trečiasis pasaulinis nekils, civilizuotas ir demokratinis pasaulis sugebės laimėti prieš blogio jėgas.
