Rusijos karas Ukrainoje suvienijo ukrainiečių tautą ir bent laikinai suvienijo Europos Sąjungos valstybes Ukrainos paramos klausimu. Ar ilgam?
Dar prieš pandemiją bei Rusijos įsiveržimą į Ukrainą Europoje netrūko balsų, kritikuojančių Europos Sąjungos bejėgiškumą, karinį ES valstybių silpnumą, solidarumo trūkumą bei lyderystės stygių. Pasak anglų istoriko, rašytojo bei žurnalisto Simono Jenkinso, „Europos Parlamentas tapo biurokratijos židiniu, lobistų asmeninių projektų šaltiniu“. Apie tai jis rašo neseniai išleistoje knygoje „Trumpa Europos istorija“.
Eiliniams Europos piliečiams, kurių vis mažiau ateina balsuoti už savo atstovus į Europos Parlamentą, nepasitenkinimą kėlė ir tebekelia griozdiška ES valdymo sistema, eurodeputatų atlyginimų dydžiai bei privilegijos, nuolatinis kraustymas iš Briuselio į Strasbūrą ir iš jo atgal į Briuselį, kainuojantis milijonus eurų.
Bet labiausiai piliečius nervina bei piktina eurokomisarų ir Europos Komisijos biurokratų siekis sumažinti suverenių valstybių nepriklausomumą bei ribų neturintis reguliavimas nuo „pastatų techninių taisyklių iki maisto porcijų dydžio bei šikšnosparnių populiacijos kontrolės“, paliekant užribiuose Europos Sąjungos valstybių saugumo ir gynybos klausimus. Jau nekalbant apie gana silpną Europos diplomatiją, vadovaujamą ispano Josepo Borrellio.
Britų istoriko S. Jenkinso nuomone, „Europos diplomatija ne kartą klydo vertindama Maskvą“. Tai per istoriją „padarė švedai, lenkai, Napoleonas ir Hitleris. JAV prezidentas George‘as V. Bushas 2004 m. po eilinės NATO plėtros kvietė prisijungti į aljansą ir Ukrainą bei Gruziją (dabar Sakartvelas). Po jų prisijungimo NATO būtų priartėjusi prie pietinių Rusijos sienų. Vokietija ir
Prancūzija suabejojo „tokios atviros provokacijos protingumu“, – pastebi britų apžvalgininkas. Ir užblokavo jų priėmimą. V. Putinas pakartojo buvusio Rusijos prezidento B. Jelcino žodžius, kad bet kokia NATO plėtra Rusijos link „bus sup-rasta kaip tiesioginė grėsmė mūsų šaliai“.
Žinoma, su britų apžvalgininko, kaip ir su Vokietijos bei Prancūzijos diplomatų nuomone, neprivalu sutikti. Galbūt priėmus Ukrainą ir Sakartvelą į NATO anksčiau, Rusija nebūtų vėliau įsiveržusi į Ukrainą. Gal būtų taip, o galbūt ir ne. Istorijos atgal neatsuksi ir padarytų sprendimų nepakeisi.
Europos Sąjungos šalys Rusijos įsiveržimą į Ukrainą pasitiko nepasirengusios ir pasimetusios. Europos Sąjungos didžiosios valstybės ilgai galvojo dėl sankcijų ir paramos sunkiaisiais ginklais Ukrainai. Prieš tai Europa ilgą laiką tiesiog
blefavo apie savo karinę galią, nematydama grėsmės iš Rusijos ir siekdama kuo didesnės gerovės. Gerovė iš tikrųjų sparčiai didėjo, ypač Vidurio ir Rytų Europoje, kaip ir socialinė nelygybė.
Tai patyrė tiek visa Europos Sąjunga, tiek Lietuva, kuri ilgą laiką gynybai skyrė pernelyg mažai dėmesio, ir iki šiol tas dėmesys yra nepakankamas, o patriotiz-mas dažniau deklaruojamas nei įgyvendinamas. Tai liudija beverčiai ginčai dėl vokiečių brigados dislokavimo Lietuvoje, rodantys dalies lietuvių politikų nesuvokimą, sprendžiant Lietuvos valstybės strateginius, jos saugumo ir
išlikimo Europoje klausimus.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas metė iššūkį Europos blefavimui, pareikš-damas viešai, jog Europa yra pakankamai turtinga, kad galėtų apsiginti pati, o tokia NATO, kokia ji yra, visai nereikalinga. Norom nenorom Europa, pirmiausia Vokietija ir Lenkija, vykstant karui Ukrainoje, tapo sparčiai besiginkluojančiomis Europos valstybėmis. Tokia yra ir Didžioji Britanija, bet ji jau už Europos Sąjungos ribų.
Skeptiškos nuomonės ES atžvilgiu laikėsi ne tik Jungtinė Karalystė, palikusi Europos Sąjungą, bet ir Nyderlandų bei Vokietijos rinkėjai. Dar skeptiškiau į Europos Sąjungą žiūri Ispanija ir Prancūzija. Bet jų vyriausybės nesusigundė referendumų keliu atsiklausti savo rinkėjų nuomonės.
Pasitikėjimas Europos Sąjungos liberalizmo politika yra sumažėjęs ne tik Vakarų, bet ir Vidurio Rytų šalyse, ypač Vengrijoje ir Lenkijoje. S. Jenkinso nuomone, išaušus 21-am amžiui, manyta, kad „vakarietiškos vertybės“ nugalėjo. Šiandien tai atrodo neįmanoma. Autoritarinės Kinijos iškilimas, atgimęs Rusijos priešiškumas, islamo radikalizmas parodė, kad „liberalios Eu-ropos vertybės šiandien yra tapusios tarsi Europos keistenybe, o ne pasaulio išsigelbėjimu“.
Daug tikėtasi iš Vokietijos lyderystės, bet ji nerodo nei noro, nei ryžto, turėdama JAV branduolinį skydą virš savo galvos. Kita vertus, jos prisibijoma, siekiama jos galias ir įtaką apriboti, iš jos reikalaujama daugiau solidarumo, pačioms prašančioms solidarumo vengiant. Tai akivaizdu iš Vokietijos santykių su Prancūzija, išlaikant švelnų toną, kurio, pavyzdžiui, Lenkija ir kai kurie politikai Lietuvoje nebepaiso, iš esmės kenkdami Lietuvos interesams. Lenkija norėtų, kad jos balsas būtų labiau girdimas Europoje, o vokiečių įtaka būtų minimizuota.
Autoritarinės Kinijos iškilimas, atgimęs Rusijos priešiškumas, islamo radikalizmas parodė, kad „liberalios Europos vertybės šiandien yra tapusios tarsi Europos keistenybe, o ne pasaulio išsigelbėjimu“.
Vis dėlto Lenkijai yra toli iki lyderio vaidmens Europos Sąjungoje tiek dėl demografinės padėties (perpus mažesnė gyventojų skaičiumi, lyginant su Vokietija), tiek ekonominės galios ir geografinės padėties. Tuo labiau kai jos dabartiniai konservatyvūs lyderiai atvirai nepripažįsta liberalių Europos Sąjun-gos skleidžiamų vertybių, pabrėždami krikščionybės, tradicinės šeimos ir Lenkijos suverenumo svarbą.
Beje, panašias vertybes propaguoja ir naujoji Italijos valdžia, vadovaujama buvusios neofašistės (kaip ją įvardija liberali vokiečių spauda), dabar jau atsiribojančios nuo buvusių savo radikalių pažiūrų, Giorgios Meloni. Ji atvirai pasisako prieš LGBT ir iškelia šeimos svarbą visuomenėje. Kitavertus, G. Meloni pabrėžia euroatlantizmo svarbą jos šaliai.
S. Jenkinsas, baigdamas pasakojimą apie Europos istoriją, konstatuoja, kad po Romos griūties 5-ame amžiuje neatsirado jėgos, kuri viena valdytų visą žemyną. To nepadarė nei Karolis Didysis, nei Habsburgų imperija, nei Prancūzijos imperatorius Napoleonas, nei Vokietijos fiureris Hitleris, nei sovietų J. Stalinas, nei kol kas Europos Sąjungos komisarai.
„Nepaisydami liberalios politikos, Europos žemyno gyventojai niekada nevergaus aukštesnei valdžiai“, nors Europos Sąjunga mėgina sutelkti daugiau galios be visų pritarimo. Jei ji negrąžins galios savo nariams, jos laukia liūdnas likimas, – mano britų istorikas. Su jo mintimis visiškai galima sutikti.
