Nuomonės

2021.12.02 19:50

Zigmas Vitkus. KriKŠtaponis KriŠtaponis: ar Ukmergė išdrįs apsispręsti?

Zigmas Vitkus, istorikas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotojas, LRT.lt2021.12.02 19:50

2021 m. gruodžio 2 d. Ukmergėje, Ukmergės mero kvietimu, įvyko viešas renginys dėl 2-ojo lietuvių pagalbinės policijos tarnybos bataliono karininko kapitono Juozo Krikštaponio istorinio atminimo problemos. Itin svarbų pranešimą šiame renginyje perskaitė LII istorikas dr. Mindaugas Pocius, atlikęs nuodugnų pakartotinį šio asmens veiklos Antrojo pasaulinio karo metais tyrimą ir parodęs, kad kapitonas J. Krikštaponis 1941 m. spalį–gruodį kaip naciams talkinusio dalinio karininkas dalyvavo tūkstančių žydų ir sovietų karo belaisvių žudynėse nacių okupuotoje Baltarusijoje. 

Ukmergės savivaldybei, ilgus metus atidėliojusiai klausimo sprendimą, artimiausiu metu teks rinktis, ką daryti su miesto centre esančiu paminklu, dedikuotu „Lietuvos partizanų „Vyties“ apygardos vadui, žuvusiam 1945 m.“ kovoje su NKVD kariuomene, kuris, kaip rodo faktai, yra ir karo nusikaltėlis.

Pradžioje du labai paprasti teiginiai: Lietuvos partizaninis karas yra viena svarbiausių Lietuvos atminimo kultūros kolonų. Renginio auditorijoje, neabejoju, nebuvo nė vieno žmogaus, kuriam šis laikotarpis ir partizanų atminimas nebūtų svarbus ir brangus. Holokaustas taip pat yra viena laikančiųjų Lietuvos atminimo kultūros kolonų. Ir šioje auditorijoje, neabejoju, nebuvo nė vieno žmogaus, kuris neigtų šio laikotarpio ir aukų atminimo svarbą.

Būtent dėl Lietuvos partizanų karo atminimo ir Holokausto atminimo svarbos mūsų visuomenei buvo keliamas klausimas dėl paminklinio akmens Juozui Krikštaponiui Ukmergėje likimo ar nelikimo. Pateikti istorinio tyrimo duomenys rodo, kad šešėlis, kurį meta šis nedidelis lauko akmuo su šlifuoto marmuro lentele ir lakonišku įrašu bei bareljefu, yra pernelyg ilgas ir temdo – ką? Jis temdo mūsų partizanų kovos vaizdinį ir tikrovę bei trivializuoja Holokaustą.

Užsiminęs apie šešėlį, iškart girdžiu galimą kontrargumentą, kad nėra žmonių be šešėlio ir kas jūs tokie, kad matuotumėte kito asmens šešėlio ilgį. Nėra žmonių be šešėlio, tas tiesa, ir jį matuoti reikia itin atsargiai. Ir vis dėlto Ukmergėje kalbėta ne apie, tarkime, neištikimybę santuokoje, kad ir kokia skaudi tai būtų patirtis, bet masines civilių gyventojų žudynes ir dalyvavimą jose: aukų koncentravimą, apiplėšimą, suvarymą prie griovių ir sušaudymą.

Visiškai normalu ir teisinga, kad šiandien gyvenantieji, gavę naujų duomenų apie vieno ar kito asmens – ypač jei jo garbei pastatytas paminklas – veiklą praeityje, arba padidėjus jautrumui praeičiai (kas, manding, Lietuvoje yra atsitikę), iš naujo permąsto vieno ar kito atminimo ženklo buvimo viešoje erdvėje legitimumą – juk paminklai nėra vien tik estetiniai ženklai, jie išreiškia tam tikras valstybės, visuomenės, bendruomenės idėjas, taigi yra ir politiniai ženklai. Jų palikimas, perkėlimas, pašalinimas ar kontekstualizavimas (vietoje) visada yra vertybinis apsisprendimas – jais mes pasakome sau ir kitiems visuomenės nariams, ką vertiname.

Pažvelkime į kitą šalį. Palyginimai visada padeda. Praėjusių metų spalį 212 JAV istorik(i)ų ir kitų mokslinink(i)ų atviru laišku kreipėsi į Kalifornijos valstybinio parko vadovybę su prašymu pašalinti 1948 m. šiame parke pastatytą atminimo akmenį tūlam Madisonui Grantui (1865–1957) – amerikiečių teisininkui, zoologui, daug nuveikusiam išsaugant vietos gamtinę įvairovę Kalifornijoje. Jo ir jo kolegų dėka imta saugoti sekvojų miškus, kurie tuomet buvo sparčiai kertami. Granto ir jo kolegų įsteigta Sekvojų saugojimo draugija (Redwoods League) veikia ir šiandien.

Kapitonas J. Krikštaponis 1941 m. spalį–gruodį kaip naciams talkinusio dalinio karininkas dalyvavo tūkstančių žydų ir sovietų karo belaisvių žudynėse nacių okupuotoje Baltarusijoje.

Tuo pat metu Madisonas Grantas garsėjo kaip eugenikas, siekęs pagerinti žmonijos genetinę kokybę ir faktiškai teigęs mokslinį rasizmą, skleidęs rasinės higienos idealą. Grantui nerimą kėlė tai, kad į Ameriką atvykę pietų ir rytų europiečiai pablogins amerikiečių „rasės“ genetinį kodą. Grantas kalbėjo apie „Šiaurės rasę“ kaip pasaulio istorijos lėmėją, tapatino jos atstovus su sekvojomis, kalbėjo apie „nevertingus rasinius“ tipus, siūlė fizinės segregacijos idėją.

Kažką primena, ar ne? Taigi Parko administracija, atsižvelgdama į minėtą mokslinink(i)ų laišką, 2021 m. birželio 15 d. akmenį pašalino. Planuota lankytojus vietoje informuoti (įrengiant specialią lentelę), kad tai „buvo padaryta todėl, kad jis susiejo sekvojų, kaip „geriausių iš visų medžių“, išsaugojimą su baltųjų viršenybės idėja“. Buvo sakančių – palaukite, juk Granto dėka mes turime sekvojų miškus! Ir visgi parko vadovybė nusprendė, kad šio asmens žodžiai ir požiūris į dalį žmonijos (beje, jis buvo sumanęs atgabenti iš Afrikos žmonių ir demonstruoti juos kartu su beždžionėmis Bronkso zoologijos sode) yra reikšmingiau – reikšmingiau neigiama prasme – nei tai, kad jis gelbėjo sekvojų miškus.

Pastatyti ar pašalinti paminklą yra vertybinis apsisprendimas.

Prieš kelerius metus JAV pietinėse valstijose iš viešųjų erdvių buvo pašalinta – spontaniškai ir vietos valdžios nutarimu – daugiau kaip 100 daugiausia XIX a. antroje pusėje pastatytų paminklų žymiems konfederatams (šalyje dėl to vyko karšta, itin karšta, nacionalinio masto diskusija šia tema). Ant senųjų pjedestalų vietoj raitų barzdotų vyrų kai kur atsirado lentelės – sakyčiau, ne atminimo, bet priminimo lentelės – su informacija (kartais ir nuotrauka) apie tai, kas čia stovėjo ir kodėl jau nebestovi. Nebestovi, nes neatitinka tos konkrečios bendruomenės išpažįstamų vertybių: valstybės vienybės, demokratijos, visų žmonių prigimtinės lygybės ir t. t.

Šešėlis, kurį meta šis nedidelis lauko akmuo su šlifuoto marmuro lentele ir lakonišku įrašu bei bareljefu, yra pernelyg ilgas ir temdo – ką? Jis temdo mūsų partizanų kovos vaizdinį ir tikrovę bei trivializuoja Holokaustą.

Taigi disonansinio paveldo klausimus sprendžiame ne tik mes. Jie sprendžiami nuo seniausių laikų, nuo faraono Echnatono laikų ir dar anksčiau. Ir žmonija nieko kito nesugalvojo, kaip tris elgesio su tokiu paveldu būdus: 1) palikti, kaip yra; 2) pašalinti ir sunaikinti; 3) pašalinti ir perkelti į kitas erdves arba 4) kontekstualizuoti ir perinterpretuoti vietoje, papildant nauja informacija. Tad kokį sprendimą teks priimti Ukmergės savivaldybei?

Palikti, kaip yra? Galima, bet, turint galvoje anksčiau pateiktą informaciją, toks sprendimas reikštų, jog būtume nesąžiningi, nejautrūs ir šiaip – veidmainiai. Pašalinti ir sunaikinti? Taip būna staigių revoliucijų laikotarpiu – kai senieji tapatybės ženklai naikinami ištisai, dažnai spontaniškai ir kartais brutaliai. Bet mes ne tokioje situacijoje. Kitas kelias – perkelti.

Klausimas – kur? Sovietiniai paminklai ar jų dalys daug kur iškelti į specialius parkus ar muziejus, bet į kokį parką ar muziejų iškelti paminklą Krikštaponiui? O gal lentelė ant to paties akmens tik su kitokiu turiniu? Lentelė, informuojanti, kas čia buvo įamžintas ir kodėl ši lentelė buvo pakeista. Kaip Grantui. Tai, žinoma, jau nebūtų paminklas, o informacinis ženklas, edukacijos priemonė, susimąstyti kviečianti priemonė.

Tačiau neabejoju – jei Lietuva 1944 m. būtų atgavusi nepriklausomybę ir tapusi demokratine respublika, anksčiau ar vėliau Juozas Krikštaponis būtų teisiamas valstybės teismo.

Esama ir kitų kompromisinių variantų. Vienas jų – kapinės. Kapinėse tradiciškai neįvardijamos žmonių (nuo)dėmės – nei kavos, nei kraujo – ir viskas paliekama dangiškajam teismui. Dar vienas: perkelti paminklą į Krikštaponio žūties vietą ar gimtinę, nors tai komplikuota – šiuo atveju paminklas vis tiek lieka viešoje erdvėje. Bet kokiu atveju šios istorijos marinato galiojimo laikas artėja prie pabaigos – reikės sprendimo.

Nujaučiu, kad, svarstant, ar šį paminklą pašalinti, priimantieji sprendimą klausia savęs bent trijų klausimų: 1) Ar tai nėra negalinčio apsiginti asmens teismas? 2) Ar tai nėra partizanų kovos pažeminimas? 3) Ar taip neįduosime į rankas ginklo Lietuvos nedraugams? Mano požiūriu, į visus tris klausimus galima atsakyti neigiamai.

1) Ar tai nėra negalinčio apsiginti asmens teismas? Ne, tai nėra teismas, tai tik pasakojimas „kaip buvo“, siekiant priimti sprendimą dėl konkretaus paminklo likimo, kuris iškelia ne tik partizaną, bet ir karo nusikaltėlį (viena nepanaikina kito ir atvirkščiai). Tačiau neabejoju – jei Lietuva 1944 m. būtų atgavusi nepriklausomybę ir tapusi demokratine respublika, anksčiau ar vėliau Juozas Krikštaponis būtų teisiamas valstybės teismo.

2) Ar tai nėra partizanų kovos pažeminimas? Manau, priešingai – tai grūdų atskyrimas nuo pelų, o tų pelų buvo, bet ne tiek daug, kaip kad norėtų Lietuvos nedraugai, pademonstravimas, kad mes nebijome savo praeities, kad ir kokia ji būtų.

3) Ar taip neįduosime į rankas ginklo Lietuvos nedraugams? Nesvarbu, paliksime ar pašalinsime, jie neabejotinai tuo pasinaudos, bet svarbiau ne jie, o mes, mūsų valstybės ir visuomenės reikalai, vertybių integralumas.

Kad ir koks sprendimas būtų priimtas, šis akmuo ir jo (ne)palikimas yra išbandymas. Mūsų vertybių, jautrumo ir atminimo politikos nuovokos, bet tai, toji politika, kitaip tariant, mūsų įvaizdis tarptautinėje erdvėje, man regis, yra antrinis dalykas. Daug svarbiau pagarba tūkstančiams nužudytų žmonių ir pagarba Lietuvos partizanų kovai. Visgi, stebint 2021 m. gruodžio 2 d. renginį Ukmergėje, peržiūrėjus jį visą, susidarė įspūdis, kad gali būti bandoma reikalą toliau vilkinti, pasinaudojus teisiniais inkarais, ignoruojant istorinius faktus – ir laivas stovės vietoje, sukdamasis ratu: KriKŠtaponis ar KriŠtaponis, KrikŠtaponis ar KriŠtaponis...

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt