Prieš porą savaičių Vilniaus miesto savivaldybė nutarė – Petro Cvirkos skulptūra Vilniuje bus artimiausiu metu nukelta, o tolesnis skvero likimas – sprendžiamas. Taigi, matyt, šaukštai po pietų, bet vis tiek kviečiu stabtelėti ir dar kartą paklausti, ar išties verta išardyti šią 1959 m. suformuotą miesto erdvę, jau tapusią, jei norite, muziejumi po atviru dangumi?
Ar išardymas – tikrai vienintelė išeitis, ar nėra kitų, paprastesnių, bet ne prastų, nebrangių, logiškų sprendimų, kurie leistų išsaugoti šią erdvę ir jos akcentą, ir sykiu subtiliai ją transformuoti?
Pradėsiu nuo pavyzdžio iš savo gyvenimo. Prieš dešimt metų pradėjome paveldėto buto remontą. Norėjosi esminių pertvarkymų, turėjome aiškią viziją, kaip viskas atrodys: šviesiau, patogiau, estetiškiau, trumpai tariant – moderniai. Norėjosi naujos pradžios. Taip ir atsitiko, atnaujintas interjeras nepriminė ankstesnės erdvės. Kai kurias senojo buto detales pasilikome, tačiau su didesniąja dalimi buvo atsisveikinta – pirmiausia todėl, kad kėlė per daug asociacijų su praeitu etapu.
Praėjo dešimt metų, ir galiu nuoširdžiai pasakyti: man nemažos dalies tų daiktų gaila. Dažnai apie juos galvoju ir norėčiau susigrąžinti. Nors tada atrodė kitaip. Taip gali atsitikti ir su Petro Cvirkos skveru Vilniuje, kurio akcentas, kaip gerai žinoma, 1959 m. sovietų valdžios užsakymu Juozo Mikėno sukurta Petro Cvirkos skulptūra.
Noras iš esmės pakeisti namų interjerą ir revizuoti praeities paveldą turi daug ką bendro – pirmiausia norą nusikratyti dalies praeities balasto, asociacijų, siekį pradėti „iš naujo“. Žvelgiant į istoriją, toks paveldo revizionizmas buvo būdingas visiems laikams: nuo Senojo Egipto karalystės ir ekscentriškojo faraono Echnatono atvaizdų naikinimo iki šiandienos. Budos skulptūros, kurias 2001 m. sunaikino Talibanas, „Kryžkalnio motinos“ monumento sprogdinimas – klasikiniai radikalaus revoliucinio ikonoklazmo pavyzdžiai.
Kiekviena nauja santvarka kratosi svetimų tapatybės ženklų, ir tai savaime suprantama. Štai Atgimimo metais mes tiesiog negalėjome toleruoti, negalėjome žiūrėti į leninus, kapsukus, dzeržinskius ir kitus SSRS veikėjus, ir jie nuėjo velniop. Bet kai kurie paminklai pirmąją ikonoklazmo bangą atlaikė. Atlaikė ir Salomėja Nėris su Petru Cvirka.
Kiekviena nauja santvarka kratosi svetimų tapatybės ženklų, ir tai savaime suprantama. Štai Atgimimo metais mes tiesiog negalėjome toleruoti, negalėjome žiūrėti į leninus, kapsukus, dzeržinskius ir kitus SSRS veikėjus, ir jie nuėjo velniop.
Galima diskutuoti, kodėl pasiliko būtent jie, daryčiau prielaidą, jog būtent dėl kontroversiško, nebūtinai neigiamo, įvaizdžio visuomenės vaizduotėje, dėl tradiciškai didesnio atlaidumo menininkams, sykiu dėl šių paminklais pažymėtų erdvių įsišaknijimo mieste, be to, iš esmės teigiamo Salomėjos Nėries mokyklos įvaizdžio ir to meto paveldosaugininkų įžvalgaus sprendimo šių skulptūrų likimą patikėti ateinančiai kartai, kai ikonoklastinė euforija bus kiek nuslopusi.
Rugsėjo 21 d. leidyklos LAPAS Nacionalinėje dailės galerijoje suorganizuotos diskusijos metu apie tai užsiminė Vitas Karčiauskas – žmogus, 1990–1991 m. dirbęs Kultūros paveldo inspekcijos valstybiniu inspektoriumi ir priėmęs sprendimą skulptūras iš sovietinio kultūros (ir istorijos) paminklų sąrašo perkelti į Lietuvos kultūros vertybių registrą.
Per 30 m., nuo devinto dešimtmečio pabaigos, sovietmečiu sukurto kultūros paveldo suvokimas pasikeitė. Kaip ir laukta, keičiantis kartoms jis pradėtas labiau vertinti. Tai, beje, liudija noras Cvirkos skulptūrą eksponuoti Lietuvos nacionaliniame muziejuje, o ne, kaip anksčiau, atiduoti pirmam pasisiūliusiam verslininkui. Taigi suprasta, kad sovietinis kultūros „paveldas“ išties yra paveldas be kabučių, kad ir disonansinis, ir jį taip pat reikia saugoti, nes nesaugomas jis sunyks ir nejučia prarasime dalį savo istorijos.
Idėja atiduoti Cvirkos skulptūrą Nacionaliniam muziejui yra tikrai nebloga ir humaniška. Panašiai būta Vokietijoje: nacių laikotarpio paveldas, jei nesunaikintas iškart po karo vykdyto denacifikacijos proceso metu, atsidūrė būtent muziejuose. Idėja atiduoti tokias skulptūras teminiams parkams – taip pat iš esmės gera. Taip atsitiko Maskvoje (Muzeonas), taip atsitiko Budapešte (Memento), taip atsitiko Lietuvoje (Grūtas).
Lenkijoje taip pat iškelta panašaus parko idėja, kai 2017 m. Seimas priėmė viešųjų erdvių dekomunizacijos įstatymą ir nukėlė šimtus dar likusių paminklų Raudonajai armijai. Visgi man nuoširdžiai sunku suprasti – dabar jau pereikime prie Cvirkos paminklo – kodėl jo skulptūra negalėtų būti eksponuojama (būtent – eksponuojama) autentiškoje vietoje – 1959 m. sukurtame skvere, kuris jau dabar yra muziejinė, tikrų tikriausia retro erdvė, viena iš nedaugelio likusių sparčiai atsinaujinančiame Vilniaus miesto audinyje.
1959–1988 m. šis sovietų valdžios užsakytas ir Juozo Mikėno sukurtas darbas neabejotinai buvo galios diskurso įtvirtinimo viešojoje erdvėje įrankis, objektas, turėjęs įkūnyti tarybų Lietuvos rašytojo, atsidavusio „liaudžiai ir partijai“, idealą. Tačiau jau Atgimimo laikotarpiu, kaip ir kiti panašūs objektai, buvo devalvuotas ir nugalintas – jei kokią nors galią išvis turėjo.
Juk žmonės paprastai beveik nepastebi tų paminklų, nes gyvenime yra tikrai daugiau įdomybių. Kas „matė“ Cvirkos paminklą iki 2013–2015 m., kai diskusijas apie tų kelių likusių paminklų likimą katalizavo Vilniaus miesto savivaldybės siekis nukelti restauruoti Žaliojo tilto skulptūras ir – globaliame kontekste – karas Ukrainoje, kurio metu diskusijos dėl paminklų buvo politizuotos (žr. konferenciją Seime „Ar griauti Lietuvos okupaciją primenančius paminklus?“ 2014 m. spalio 22 d.)? Iki tol Cvirkos paminklą „matė“ ir naudojo tik miesto balandžiai.
Ginčas dėl Cvirkos paminklo palikimo / pašalinimo / kontekstualizavimo, man regis, yra ginčas ne tik (ne tiek) dėl Cvirkos politinės veiklos vertinimo, bet dėl šeštame XX amžiaus dešimtmetyje suformuotos miesto erdvės, kuriai kilo pavojus išnykti, išsaugojimo.
Apskritai su paminklais – svetimos santvarkos tapatybės ženklais – galima elgtis trimis ar keturiais būdais: 1) palikti juos ten, kur jie yra ir nieko nekeisti; 2) pašalinti ir sunaikinti; 3) pašalinti ir eksponuoti alternatyviose erdvėse ir 4) kontekstualizuoti autentiškoje vietoje. Kontekstualizuoti – tai papildyti naujais informaciniais elementais, paaiškinančiais konkretaus objekto ir jį supančios aplinkos istoriją, sykiu sustiprinant aptariamo objekto „eksponatiškumą“ ir susilpninant „paminkliškumą“, jeigu daliai visuomenės jis kelia nerimą ar erzina.
Panašiai prieš keletą metų pasielgė vieno Oksfordo koledžo vadovybė. Stiprėjant spaudimui nuo pastato fasado pašalinti britų imperializmo ideologo Cecilio Rhodeso skulptūrą, po ilgų svarstymų buvo apsispręsta: skulptūra liks, bet apie ją ir vaizduojamą asmenį bus suteikta daugiau informacijos, o koledžas įsipareigos labiau rūpintis žmonių lygybe. Paprasta ir išmintinga?
Kartais, man atrodo, mes mąstome pernelyg patosiškai ir sudėtingai, o sprendiniai gali būti labai paprasti. Taigi kodėl diskusijų objekto nepalikti vietoje, suteikiant galimybę ateinančių kartų atstovams persikelti į neoklasicistinį 1959 m. Lietuvos SSR sukurtą pasaulį, muziejų po atviru dangumi ir ten praleisti laiką? Atkreipčiau dėmesį: tokių erdvių Vilniuje jau nebeliko. Iš tikrųjų. Kas dar? Žemaitės skveras? Bet tai jau ne tas mastas ir tos erdvės likimas taip pat neaiškus.
Suvokimas, kad tai bene paskutinė išlikusi iki šiol nepakeista šešto–septinto dešimtmečių sandūros erdvė, paskatino ir šių žodžių autorių pakoreguoti savo požiūrį – prieš kokį penketą metų ėmiau domėn tik vieną – politinę – skulptūros reikšmę, neįvertindamas ją supančio architektūrinio konteksto, skvero ir paminklo vienovės, ir to fakto, kad išties Cvirkos paminklas iš tikrųjų nekelia jokios grėsmės mūsų tapatybei (ką ir kalbėti...) ir tikrai nekenkia dabartiniam miesto įvaizdžiui.
Prieš keletą metų menininkas Dainius Liškevičius pasiūlė Cvirkos skulptūrą „kinetizuoti“. Panorėjęs gali ją, įmetęs monetą, įleisti į žemę arba iškelti. Sakyčiau, įdomi ir prasminga idėja, kuri, jei būtų įgyvendinta, tikrai sustiprintų Vilniaus kaip G taško įvaizdį, apie ją tikrai parašytų BBC. Ir vis dėlto, manau, kad šis pasiūlymas skirtas labiau diskusijai katalizuoti. Įgyvendinti Cvirkos įleidimo į žemę ir iškėlimo idėją būtų brangu, be to, yra tam tikro pavojaus, kad „kinetizuotas“ paminklas taptų patyčių objektu.
Esama ir paprastesnių sprendimų: parką atnaujinti tokį, koks jis yra, o pačią skulptūrą papildyti komentarais: ne tik lentele, bet ir interaktyviomis priemonėmis. Kodėl Cvirka, kaip ir kitos Vilniaus skulptūros, negalėtų prabilti savo kalba? Kad ir lozungais, tarkime iš 1940 m. rugpjūčio 24 d. prasidėjusios Lietuvos „Liaudies Seimo“ sesijos, kurioje buvo svarstomas SSSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas priimti Lietuvą į SSSR...
Pats informacinės lentelės ir interaktyviojo teksto turinys svarstytinas, bet tikrai neabejoju, kad įmanoma informaciją apie Petrą Cvirką suformuluoti ir pateikti korektiškai, atspindint visus šio žmogaus gyvenimo etapus ir aspektus. Čia į galvą ateina 2010 m. Norvegijoje atidaryto rašytojo, Europos klasiko Knuto Hamsuno muziejaus pavyzdys. Žinia, komplikuota istorija: palaikė nacius, žavėjosi Hitleriu, sumąstė Gebelsui nusiųsti kadaise gautą Nobelio premijos medalį...
Visgi Norvegijos valdžia ir visuomenė, vertindama Hamsuno indėlį į Norvegijos kultūrą, rado stiprybės įsteigti tokį muziejų ir papasakoti Hamsuno gyvenimo ir kūrybos istoriją nieko nenutylint, bet ir nelipdant etikečių. Praeitis yra aštrių uolienų laukas, ypač XX amžiaus istorija... Žinoma, paminklas ne muziejus, tačiau čia svarbu pats principas: pasakojimas apie kontroversišką asmenį. Beje, svarbus ne tik jis, bet ir pati vieta – ji taip pat turi savo istoriją.
Keletas baigiamųjų tezių. Ginčas dėl Cvirkos paminklo palikimo / pašalinimo / kontekstualizavimo, man regis, yra ginčas ne tik (ne tiek) dėl Cvirkos politinės veiklos vertinimo, bet dėl šeštame XX amžiaus dešimtmetyje suformuotos miesto erdvės, kuriai kilo pavojus išnykti, išsaugojimo. Vienaip ar kitaip, šis ginčas yra simptomas, o ne priežastis: visuomenės santykio su praeitimi, santykio su istorinėmis miesto erdvėmis ir politinių aktualijų.
Kad ir kokios būtų šio ginčo priežastys, man regisi, tikrai yra būdų suderinti priešingas perspektyvas: ir išsaugoti paveldą, ir ideologiškai jį neutralizuoti, jei dalis visuomenės mano, kad to reikia. Šiaip nejaučiu, kad šis praeities reliktas spinduliuotų kokias nors radioaktyvias bangas, tačiau vien iš pagarbos kitai pozicijai ir būtų galima pasitelkiant tam tikrus instrumentus išryškinti ginčijamo objekto eksponatiškumą ir neišardytą – bet atjaunintą – skverą palikti ateities kartoms.
